Jei šeimos narys palieka Jehovą

MARKAS ir Luiz yra Jehovos liudytojai. * Kaip dera krikščionims, jie rūpestingai, su meile diegė savo atžaloms Biblijos tiesas (Patarlių 22:6; 2 Timotiejui 3:15). Deja, ne visi jų vaikai užaugę norėjo tarnauti Jehovai. „Labai liūdna, kad jie nuklydo, — sako Luiz. — Negaliu apsimetinėti, tarsi nieko nebūtų įvykę. Širdį gelia kiekvieną dieną. Kai kiti ima kalbėti apie savo sūnus, suspaudžia gerklę ir akys nejučia prisipildo ašarų.“

Jei šeimos narys nusprendžia palikti Jehovą ir kelią į gyvenimą, dievobaimingi jo artimieji išgyvena didelį sielvartą. „Savo seserį be galo myliu, — sako Airin. — Viską padaryčiau, kad tik grįžtų prie tikrojo Dievo!“ Marija, kurios brolis nusigręžė nuo Jehovos ir ėmė amoraliai elgtis, kalba: „Tai mane smarkiai prislėgė, nes visais kitais atžvilgiais jis tebėra nuostabus brolis. Ypač jo trūksta per didelius šeimos sambūrius.“

Kodėl taip sunku?

Kodėl tokia vaiko ar kito šeimos nario netektis sukelia didžiulį skausmą jo artimiesiems, kurie ištikimi Dievui? Jie žino, kad pažadas amžinai gyventi žemės rojuje skirtas tiems, kas liks atsidavę Jehovai iki galo (Psalmyno 37:29; 2 Petro 3:13; Apreiškimo 21:3-5). Jie viliasi rojaus laime džiaugtis drauge su sutuoktiniais, vaikais, tėvais, broliais, seserimis, vaikaičiais. Bet šie, jeigu nustojo tarnauti Jehovai, gali prarasti tokią galimybę! Ta mintis artimuosius nepaprastai liūdina. Krikščionys supranta, kad Jehovos įstatymai bei principai duoda naudos ir dabartinėje santvarkoje. Todėl matydami artimuosius  sėjant tai, kas atneš vien karčių vaisių, dėl to skaudžiai išgyvena (Izaijo 48:17, 18; Galatams 6:7, 8).

Tie, kas tokios netekties nepatyrė, sunkiai suvokia, kaip ji sukrečia. Pasikeičia beveik viskas. „Darosi vis sunkiau išbūti krikščionių sueigose matant tėvus juokiantis ir kalbant su savo vaikais, — sako Luiz. — Bet kokį džiugų įvykį aptemdo liūdesys, kad kažko nėra šalia.“ Vienas vyresnysis prisimena, kaip ketverius metus jo žmonos dukra buvo nutraukusi su jais ryšius. „Dažnai net malonios akimirkos neteikdavo džiaugsmo, — sako jis. — Jeigu žmonai ką nors dovanodavau ar vykdavome drauge iškylauti, pagalvojusi, kad mūsų laime negali džiaugtis duktė, ji puldavo į ašaras.“

Ar šie krikščionys pernelyg jautrūs? Anaiptol. Jie, galima sakyti, jaučiasi kaip pats Jehova, pagal kurio paveikslą žmogus sukurtas (Pradžios 1:26, 27). Kodėl galime taip teigti? Prisiminkime, kaip Jehova jautėsi, kai izraelitai prieš jį maištavo. Remiantis Psalmyno 78:38-41, tai jį liūdino ir skaudino. Vis dėlto Jehova buvo kantrus: įspėdavo, drausmindavo, o kai jie atgailaudavo, pasigailėdavo.  Akivaizdu, Dievui brangūs jo kūriniai, jo „rankų darbas“, ir jis jų palikti nenori (Jobo 14:15, Skv; Jonos 4:10, 11). Kadangi Jehova žmogui įdiegė panašų prieraišumo jausmą, ryšys tarp šeimos narių būna ypač stiprus. Nenuostabu, kad artimajam išklydus iš tiesos kelio šeima sielvartauja.

Iš tikrųjų toks artimojo praradimas yra vienas sunkiausių išbandymų, tenkančių tikriesiems garbintojams (Apaštalų darbų 14:22). Jėzus įspėjo, kad, kuriam nors iš šeimyniškių priėmus tiesos žinią, šeimoje gali kilti nesutarimų (Mato 10:34-38). Čia kalta ne pati Biblijos žinia. Nesklandumų būna, jeigu kai kurie nariai netiki ir neina krikščionišku keliu arba vėliau iš jo iškrypsta ar net pradeda priešintis. Tačiau kokie mes dėkingi, kad Jehova neapleidžia savo atsidavusių tarnų ir padeda per visus išmėginimus. Jei kenčiate dėl tikėjimo kelią palikusio šeimos nario, kokie Biblijos principai padėtų ištverti sielvartą ir džiaugtis gyvenimu?

Kaip nepalūžti

„Statykite save [...]. Išsilaikykite Dievo meilėje“ (Judo 20, 21). Gali būti, kad šeimos nariui, nustojusiam tarnauti Jehovai, šiuo metu padėti neįmanoma. Tačiau statyti save bei kitus namiškius galite ir privalote. Veronika, kurios du iš trijų sūnų paliko Jehovos organizaciją, sako: „Mudviem su vyru buvo priminta, kad tik likdami dvasiškai tvirti būsime geriausiai pasirengę jiems padėti, kai atsitokėję sugrįš pas Jehovą. Kur būtų dėjęsis sūnus palaidūnas, jeigu tėvas nebūtų pasiruošęs priimti jį atgal?“

Kad nepalūžtumėte, atsidėkite dvasinei veiklai. Nuodugniai studijuokite Bibliją, lankykite krikščionių sueigas. Kiek leidžia aplinkybės, pasisiūlykite padėti kitiems bendruomenės nariams. Iš pradžių gali būti nelengva. Veronika prisimena: „Norėjau slėptis nuo visų tarsi sužeistas gyvūnas. Bet vyras primygtinai ragino nepamiršti dvasinių dalykų. Jis dėjo pastangas, kad neapleistume sueigų. Atėjus kongresui, reikėjo daug drąsos vykti ir susitikti su bendratikiais. Bet programa suartino su Jehova. Sūnus, kuris liko ištikimas Dievui, per tą kongresą buvo ypač sustiprintas.“

Jau minėtai Marijai labai padeda uoli tarnyba. Ji dabar studijuoja Bibliją su keturiais žmonėmis. Kita liudytoja, vardu Lora, sako: „Nors nebūna dienos, kad neapsiverkčiau, esu Jehovai dėkinga. Jeigu ir nepavyko išauklėti vaikų taip, kaip kitiems tėvams, džiaugiuosi dalydamasi su kitais Biblijos žinia, galinčia padėti šeimoms šiomis paskutinėmis dienomis.“  Kenas ir Eleanora, kurių suaugę vaikai pasitraukė iš krikščionių bendruomenės, nusprendė imtis visalaikės tarnybos — persikėlė ten, kur reikia daugiau Karalystės skelbėjų. Tai padėjo jiems žiūrėti į viską realistiškai ir nepasiduoti sielvartui.

Nepraraskite vilties. Meilė „viskuo viliasi“ (1 Korintiečiams 13:7). Jau minėtas Kenas pasakoja: „Savo vaikus, palikusius tiesos kelią, laikiau tarsi mirusiais. Bet, kai mirė sesuo, požiūrį pakeičiau. Mano vaikai juk gyvi ir Jehova vis dar laukia tikėdamasis, kad jie susivoks. Dėkoju jam už tai.“ Patirtis iš tikrųjų rodo, jog nemažai pasitraukusiųjų galiausiai sugrįžta (Luko 15:11-24).

Nekaltinkite savęs. Ypač tėvai būna linkę grįžti į praeitį ir apgailestauti, kad kažkada elgėsi kitaip nei reikėjo. Tačiau, kaip sakoma Ezechielio 18:20, atsakingu už klaidingą pasirinkimą Dievas laiko patį nuklydusįjį, ne jo tėvus. Nors Patarlių knygoje daug kalbama apie tėvų pareigą tinkamai auklėti vaikus, joje keturiskart daugiau patarimų jaunuoliams, kaip būti klusniems savo tėvams. Taip, vaikai privalo klausyti netobulų tėvų, auklėjančių juos pagal Biblijos mokymus. Jūs irgi tikriausiai darėte, ką galėjote. Tačiau net jeigu jaučiate padarę klaidų ir dėl to kaltinate save, šeimos narys tiesą galėjo palikti visai dėl ko kito. Šiaip ar taip, priekaištaudamas sau „O, jei tik būčiau elgęsis kitaip...“, geriau nepasijusite. Mokykitės iš klaidų, stenkitės jų nekartoti, melskite Jehovą atleidimo (Psalmyno 103:8-14; Izaijo 55:7). Ir žvelkite ne į praeitį, o į ateitį.

Būkite pakantūs kitiems. Kai kuriems gali būti sunku jus padrąsinti ar paguosti, ypač jeigu patiems to išgyventi nėra tekę. Be to, tie patys žodžiai vienus gali paguosti, o kitus užgauti. Tad jei kieno nors kalba jus prislėgė, elkitės taip, kaip apaštalas Paulius patarė Kolosiečiams 3:13: „Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą.“

Gerbkite Jehovos nustatytą drausminimo tvarką. Jeigu giminaitis buvo atskirtas nuo bendruomenės, reikia atsiminti, kad tokia yra Jehovos tvarka ir kad tai daroma visų, taip pat ir nusižengusiojo, labui (Hebrajams 12:11). Todėl nekritikuokite vyresniųjų ir nekaltinkite jų dėl priimto sprendimo. Paklusdami Jehovos tvarkai galime tikėtis gerų vaisių, o priešindamiesi — tik sielvarto.

Izraeliui išėjus iš Egipto, Mozė buvo tautos teisėjas (Išėjimo 18:13-16). Kadangi sprendimas, palankus vienam asmeniui, tikriausiai būdavo nepalankus kitam, nesunku įsivaizduoti, jog kai kuriuos Mozės sprendimai nuvildavo. Nepatenkinti žmonės, ko gero, ne sykį maištavo. Vis dėlto Jehova pasirinko Mozę vesti Izraelio tautą, ir bausdavo ne jį, o maištininkus  bei jiems pritariančius šeimyniškius (Skaičių 16:31-35). Tai mums pamoka. Vyresniųjų, paskirtų rūpintis bendruomene, sprendimus turime gerbti ir jiems pritarti.

Štai Delores prisimena, kaip sunku buvo išlaikyti pusiausvyrą, kai jos dukra buvo atskirta nuo bendruomenės. Ji sako: „Ištvėriau tik skaitydama straipsnius apie tai, kaip supratingai Jehova visada elgiasi. Užrašų knygutėje žymėjausi kalbų ir straipsnių mintis, galinčias padėti man likti tvirtai ir toliau tarnauti Jehovai.“ Todėl čia verta įsiklausyti į dar vieną svarbų patarimą.

Neslėpkite savo jausmų. Galbūt atrodys verta išsipasakoti vienam kitam supratingam ir patikimam draugui. Jeigu taip, pasirinkite tuos, kurie padėtų išlaikyti teigiamą požiūrį. Žinoma, didžiausia paguoda — maldoje ‘išlieti savo širdį’ Jehovai (Psalmyno 62:8, 9 [62:7, 8, Brb]). * Kodėl? Nes jis vienintelis geriausiai supranta, ką jaučiame. Pavyzdžiui, gal manote, jog tokį sielvartą kenčiate nepelnytai. Bet juk jūs Jehovos nepalikote. Išsipasakokite jam ir melskite pagalbos į viską žiūrėti ne taip jautriai (Psalmyno 37:5).

Per laiką tvardyti savo jausmus tikriausiai bus vis lengviau. Tuo tarpu nenustokite tarnauti dangiškajam Tėvui ir niekada nemanykite, kad stengiatės veltui (Galatams 6:9). Atsiminkime: jei paliktume Jehovą, problemų nesumažėtų. O jeigu liekame jam ištikimi, jis padės ištverti sunkumus. Neabejokite, Jehova supranta jūsų padėtį ir suteiks stiprybės reikiamu metu (2 Korintiečiams 4:7; Filipiečiams 4:13; Hebrajams 4:16).

[Išnašos]

[Rėmelis 19 puslapyje]

Kaip ištverti

◆ „Statykite save [...]. Išsilaikykite Dievo meilėje“ (Judo 20, 21).

◆ Nepraraskite vilties (1 Korintiečiams 13:7).

◆ Nekaltinkite savęs (Ezechielio 18:20).

◆ Būkite pakantūs kitiems (Kolosiečiams 3:13).

◆ Gerbkite Jehovos nustatytą drausminimo tvarką (Hebrajams 12:11).

◆ Neslėpkite savo jausmų (Psalmyno 62:8, 9 [62:7, 8, Brb]).

[Rėmelis/iliustracija 21 puslapyje]

Ar tu esi palikęs Jehovą?

Jei esi, — nesvarbu dėl kokios priežasties, — rizikuoji visam laikui prarasti draugystę su Juo ir amžinojo gyvenimo viltį. Galbūt norėtum sugrįžti pas Jehovą? Ar dedi ryžtingas pastangas jau dabar? O gal vis atidėlioji iki „tinkamo laiko“? Atmink: audringi Armagedono debesys sparčiai kaupiasi. Be to, gyvenimas šioje santvarkoje trumpas ir nesaugus. Niekas nežino, ar būsime gyvi rytoj (Psalmyno 102:4 [102:3, Brb]; Jokūbo 4:13, 14). Vienas vyras, kuriam buvo diagnozuota mirtina liga, pasakė: „Kad sergu, sužinojau būdamas visalaikis Jehovos tarnas. Turėti švarią sąžinę Dievo akivaizdoje — puikus jausmas tokiu sunkiu metu.“ Įsivaizduok, kaip tas vyras būtų jautęsis, jei liga būtų jį užklupusi sakant: „Grįšiu pas Jehovą... kada nors...“ Jei esi palikęs Jehovą, pats laikas grįžti.

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Atsidėkime dvasinei veiklai ir išsaugosime tinkamą požiūrį