Kaip artintis prie „maldos Klausytojo“
Kaip artintis prie „maldos Klausytojo“
„O maldos klausytojau! Pas tave ateina kiekvienas kūnas“ (PSALMYNO 65:1, 2, Jr, išnaša).
1. Kuo žmogus išsiskiria iš kitų žemės būtybių ir kokią galimybę tai atveria?
IŠ VISŲ žemėje esančių būtybių garbinti Kūrėją geba tik žmogus. Tik jis suvokia savo dvasinius poreikius ir trokšta juos tenkinti. Tai atveria kiekvienam iš mūsų nuostabią galimybę — turėti ryšį su dangiškuoju Tėvu.
2. Kaip nuodėmė paveikė žmogaus santykius su savo Kūrėju?
2 Žmogus sukurtas taip, kad gebėtų bendrauti su savo Kūrėju. Adomas ir Ieva iš pradžių buvo nenuodėmingi. Todėl galėjo kreiptis į Dievą nevaržomai, tarsi vaikai į tėvą. Deja, tokios didžiulės garbės jiedu neteko, kai nusidėjo. Pirmoji pora nepakluso Aukščiausiajam ir glaudūs santykiai su juo nutrūko (Pradžios 3:8-13, 17-24). Ar dėl to netobuli Adomo palikuonys nebegali artintis prie Dievo? Gali. Jehova ir toliau leidžia į jį kreiptis. Tik turime laikytis tam tikrų reikalavimų. Kokių?
Ko reikalaujama iš to, kas artinasi prie Dievo
3. Kas būtina, kad mes, nuodėmingi žmonės, turėtume ryšį su Dievu, ir koks pavyzdys tai patvirtina?
3 Iš pasakojimo apie du Adomo sūnus galime suprasti, ko Dievas reikalauja iš netobulo žmogaus, norinčio turėti su juo ryšį. Abu, Kainas ir Abelis, stengėsi tapti artimi Dievui — atnašavo jam aukas. Abelio auką Jehova priėmė, o Kaino ne (Pradžios 4:3-5). Kodėl? Hebrajams 11:4 rašoma: „Tikėdamas Abelis atnašavo vertesnę auką negu Kainas, ir tikėjimas jį paliudijo esant teisų.“ Vadinasi, kad Dievas mus priimtų, būtinas tikėjimas. Apie kitą reikalavimą sužinome iš Jehovos žodžių Kainui: „Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas?“ Taigi Dievas nebūtų atstūmęs Kaino, jeigu šis būtų elgęsis dorai. Tačiau Kainas nepaklausė Dievo patarimo. Jis nužudė Abelį ir galiausiai buvo išvytas iš gimtinės (Pradžios 4:7-12). Ši seniausių laikų istorija rodo, kaip svarbu tikėti ir daryti gera, jeigu norime suartėti su Dievu.
4. Ką turime pripažinti siekdami artumo su Dievu?
4 Jeigu trokštame artumo su Dievu, turime pripažinti savo nuodėmingumą. Visi nusidedame, o nuodėmė kliudo mums bendrauti su Kūrėju. Pranašas Jeremijas apie Izraelį rašė: „Mes nusikaltome [...]. Tu prisidengei debesimi, kad jokia malda neprasiskverbtų“ (Raudų 3:42, 44). Bet visais laikais Dievas noriai išklausydavo maldas tų, kurie laikėsi jo įsakymų ir kreipdavosi į jį tikėdami, tinkamai nuteikę širdį (Psalmyno 119:145). Prisiminkime kai kuriuos iš anų žmonių ir aptarkime, ko mus pamoko jų maldos.
5, 6. Ko galime pasimokyti iš to, kaip Abraomas kreipdavosi į Dievą?
5 Vienas jų — Abraomas. Šį vyrą Dievas išklausydavo, net vadino jį savo bičiuliu (Izaijo 41:8). Ko pasimokome iš to, kaip patriarchas bendravo su Jehova? Štai jis prašė Dievą palikuonio tardamas: „Aš lieku bevaikis“ (Pradžios 15:2, 3; 17:18). Kitą sykį Abraomas išsakė susirūpinimą, ar kas bus išgelbėtas, kai Jehova baus nedorus miestus Sodomą ir Gomorą (Pradžios 18:23-33). Abraomas taip pat meldėsi už kitus (Pradžios 20:7, 17). Kaip ir Abelis, jis kai kada artindavosi prie Dievo ir su atnašomis (Pradžios 22:9-14).
6 Visais minėtais atvejais Abraomas nesivaržydamas, be baimės kalbėjo Jehovai. Bet tokia šio žmogaus drąsa buvo neatsiejama nuo jo nuolankumo: jis suvokė, koks menkas esąs, palyginus su Kūrėju. Atkreipk dėmesį į Abraomo pagarbius žodžius, užrašytus Pradžios 18:27 (Brb): „Štai, išdrįsau kalbėti Viešpačiui, nors esu dulkė ir pelenai.“ Koks sektinas pavyzdys!
7. Ką patriarchai išsakydavo maldoje Jehovai?
7 Patriarchai melsdavosi dėl įvairiausių dalykų ir Jehova mielai juos išklausydavo. Antai Jokūbas vienoje maldoje davė įžadą. Paprašęs Dievą pagalbos, jis tvirtai pažadėjo: „Iš viso, ką tu man duodi, tikrai atseikėsiu tau dešimtinę“ (Pradžios 28:20-22). Vėliau, prieš susitikdamas su savo broliu, Jokūbas maldavo Jehovą apsaugos: „Prašyčiau išgelbėti mane iš mano brolio rankos — Ezavo rankos, nes aš jo bijau!“ (Pradžios 32:9-12). Kitas Dievo tarnas, patriarchas Jobas, melsdavosi ir atnašaudavo aukas už visą šeimą. Tada, kai trys šio vyro draugai nusidėjo savo kalba, jis meldėsi už juos ir „Viešpats atsižvelgė į Jobo maldą“ (Jobo 1:5; 42:7-9). Iš šių pasakojimų matome, ką galėtume maldoje išsakyti Jehovai. Taip pat įsitikiname, kad Dievas pasirengęs išklausyti tuos, kurie kreipiasi į jį deramai.
Ryšys su Dievu Įstatymo sandoros laikais
8. Kaip Įstatymas nurodė izraelitams palaikyti ryšį su Jehova?
8 Išvadavęs izraelitus iš Egipto, Jehova sudarė su jais sandorą ir davė Įstatymą. Pagal Įstatymą ryšys su Dievu būdavo palaikomas per paskirtą kunigiją. Tautoje kunigais tarnavo kai kurie levitai. Jeigu kildavo koks nors visam Izraeliui svarbus reikalas, jo atstovai — kartais karalius arba pranašas — išsakydavo tai maldoje Dievui (1 Samuelio 8:21, 22; 14:36-41; Jeremijo 42:1-3). Štai per šventyklos dedikaciją karalius Saliamonas pasakė nuoširdžią maldą. Jehova parodė, kad ją išklausė, — pripildė šventyklą savo šlovės ir tarė: „Mano akys bus atviros ir mano ausys bus atidžios maldoms iš šios buveinės“ (2 Metraščių 6:12—7:3, 15).
9. Kaip šventovėje derėjo artintis prie Jehovos?
9 Izraeliui duotame Įstatyme buvo nurodyta, kaip prie Jehovos dera artintis šventovėje. Vienas nurodymas buvo toks: kas rytą vakarą sykiu su gyvulių aukomis vyriausiasis kunigas turės atnašauti Jehovai kvapius smilkalus. Vėliau šias apeigas (tik ne Permaldavimo dieną) atlikdavo ir kunigai padėjėjai. Jeigu šitaip nepagerbdavo Dievo, kunigų tarnystė jam neteikdavo malonumo (Išėjimo 30:7, 8; 2 Metraščių 13:11).
10, 11. Iš kur žinome, kad Jehova išklausydavo ir pavienių žmonių maldas?
10 Ar senovės Izraelyje į Dievą būdavo galima kreiptis vien per paskirtus atstovus? Ne. Šventajame Rašte pasakojama, kad Jehova išklausydavo kiekvieno maldas. Per šventyklos dedikaciją Saliamonas Jehovą meldė: „Kad ir kokia malda, kad ir koks prašymas kiltų iš pavienio ar iš visos tavo tautos Izraelio, [...] kad tiestų rankas šių Namų link, išklausyk danguje“ (2 Metraščių 6:29, 30). Evangelijoje pagal Luką rašoma, jog tuo metu, kai Jono Krikštytojo tėvas Zacharijas šventykloje atnašavo smilkalus, gausi Jehovos garbintojų minia „lauke meldėsi“. Tikriausiai žmonės būdavo įpratę susirinkti prie šventyklos melstis tada, kai ant auksinio aukuro kunigas aukodavo smilkalus Jehovai (Luko 1:8-10).
11 Taigi Jehova mielai išklausydavo visus — tiek tautos atstovus, tiek paskirą žmogų, — jeigu jie kreipdavosi, kaip dera. Šiandien Įstatymo sandora mūsų nebesaisto. Bet mes galime sužinoti kai ką svarbaus apie maldą iš to, kaip senovės izraelitai artindavosi prie Dievo.
Kaip prie Dievo artinasi krikščionys
12. Koks sutvarkymas leidžia krikščionims eiti prie Jehovos?
12 Dabar mūsų santykiai su Dievu grindžiami Kristaus mokymu. Nebėra šventyklos, kurioje kunigai atstovautų visiems Dievo garbintojams ir į kurios pusę atsigręžę galėtume melstis. Tačiau Jehova ir mums atvėrė kelią, kaip prie jo eiti. Koks tas kelias? Kai 29 m. e. m. Kristus buvo pateptas šventąja dvasia ir paskirtas Vyriausiuoju Kunigu, pradėjo veikti dvasinė šventykla. * Ji ir buvo naujas sutvarkymas, leidžiantis per Jėzaus Kristaus išperkamąją auką eiti prie Jehovos ir jį garbinti (Hebrajams 9:11, 12).
13. Su kokiu garbinimo Jeruzalės šventykloje ypatumu galime gretinti maldą dvasinėje šventykloje?
13 Daugelis dalykų, neatsiejamų nuo garbinimo Jeruzalės šventykloje, — tinkamas įvaizdis dvasinės šventyklos ypatumų, tarp jų ir maldos (Hebrajams 9:1-10). Pavyzdžiui, ką simbolizavo šventyklos Šventojoje smilkymas kas rytą ir vakarą ant smilkalų aukuro? Apreiškimo knygoje sakoma, kad „smilkalai [...] yra šventųjų maldos“ (Apreiškimo 5:8; 8:3, 4). Dievo dvasios įkvėptas Dovydas rašė: „Priimk mano maldą kaip smilkalus“ (Psalmyno 141:2). Taigi dvasinėje šventykloje krikščionių sakomos priimtinos maldos ir gyrius Jehovai yra kaip anie malonaus kvapo smilkalai (1 Tesalonikiečiams 3:10).
14, 15. Ką galima pasakyti apie privilegiją artintis prie Jehovos, kurią turi a) pateptieji krikščionys? b) „kitos avys“?
14 Kas gali kreiptis į Dievą dvasinėje šventykloje? Jeruzalės šventykloje kunigai ir levitai tarnavo vidiniame kieme, o į Šventąją galėdavo įeiti tik kunigai. Vidinis kiemas ir Šventoji šiandien Dievo tarnams simbolizuoja dangiškąją viltį puoselėjančių pateptųjų krikščionių ypatingą dvasinę padėtį, kuri įgalina juos melstis ir šlovinti Dievą.
15 O kaip yra su „kitomis avimis“, turinčiomis viltį gyventi žemėje? (Jono 10:16) Pranašas Izaijas kalbėjo, kad „paskutinėmis dienomis“ įvairių tautų žmonės plauks garbinti Jehovos (Izaijo 2:2, 3, Brb). Jis rašė, jog prie Jehovos glausis svetimšaliai. Dievas pažadėjo juos priimti: „Aš [...] pradžiuginsiu juos savo maldos Namuose“ (Izaijo 56:6, 7). Apreiškimo 7:9-15 apie tai kalbama plačiau: išoriniame dvasinės šventyklos kieme „milžiniška minia“ iš „visų [...] tautų“ drauge šlovina Dievą ir jam meldžiasi „dieną naktį“. Kokia paguoda žinoti, kad šiandien Dievo tarnai gali laisvai, su visišku pasitikėjimu kreiptis į Dievą ir būti jo išklausyti!
Kokios maldos Dievui malonios?
16. Ko mokomės iš pirmųjų krikščionių maldų?
16 Pirmojo amžiaus krikščionys brangino maldos dovaną. Ko jie melsdavo? Štai vyresnieji prašydavo Dievą padėti išrinkti atsakingoms pareigoms tinkančius vyrus (Apaštalų darbų 1:24, 25; 6:5, 6). Epafras meldėsi už bendratikius (Kolosiečiams 4:12). Jeruzalės bendruomenės nariai meldėsi už įkalintą Petrą (Apaštalų darbų 12:5). Priešininkų spaudžiami krikščionys prašė Jehovą suteikti drąsos: „Viešpatie, atkreipk akis į jų grasinimus ir suteik saviesiems tarnams drąsos atvirai skelbti tavo žodį“ (Apaštalų darbų 4:23-30). Kristaus mokinys Jokūbas skatino bendratikius maldauti Dievą išminties per mėginimus (Jokūbo 1:5). Ar tu prašai Jehovą tokių dalykų?
17. Kieno maldos Jehovai malonios?
17 Dievas išklauso ne visas maldas. Tad kaip turėtume melstis, kad mūsų žodžiai nenueitų tuščiai? Ištikimi praėjusių laikų Dievo tarnai, kuriuos jis išklausydavo, melsdavosi iš sielos gelmių ir būdavo tinkamai nuteikę savo širdį. Jie tikėjimą įrodydavo gerais darbais. Jeigu ir mes taip eisime prie Jehovos, jis tikrai išklausys.
18. Kokia sąlyga nustatyta krikščionims, kad jų maldos būtų išklausytos?
18 Krikščionims nustatyta dar viena sąlyga. Apaštalas Paulius pasakė: „Per jį [...] galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje.“ Ką jis turėjo mintyje? Jėzų Kristų (Efeziečiams 2:13, 18). Taip, tik per Jėzų mums atviras kelias pas Tėvą (Jono 14:6; 15:16; 16:23, 24).
19. a) Kada Jehova bjaurėdavosi izraelitų atnašaujamais smilkalais? b) Iš kur galime žinoti, kad mūsų maldos tikrai yra Jehovai tarsi kvapūs smilkalai?
19 Jau minėjome, jog kadaise izraelitų kunigų atnašaujami smilkalai — simbolis ištikimų Dievo tarnų maldų, kurios jam mielos. Tačiau kartais Jehova bjaurėdavosi izraelitų smilkymais. Taip būdavo tada, kai šventykloje smilkalus atnašaujantys izraelitai sykiu lenkdavosi ir stabams (Ezechielio 8:10, 11). Ir šiandien Dievui maldos tų, kurie tvirtina jam tarnaują, bet laužo jo įstatymus, yra tarsi dvokas (Patarlių 15:8). Tad visada elkimės tyrai, kad mūsų maldos būtų Dievui kaip kvapūs smilkalai. Jam malonu išklausyti teisingais takais einančių savo tarnų žodžius (Jono 9:31). Liko aptarti dar keletą klausimų. Kaip turime melstis? Ko galime prašyti? Kaip Dievas atsako į mūsų maldas? Tai kito straipsnio tema.
[Išnaša]
Ar gali paaiškinti?
• Kaip netobulam žmogui dera artintis prie Dievo?
• Kaip galime sekti patriarchų pavyzdžiu melsdamiesi?
• Ko pasimokome iš pirmųjų krikščionių maldų?
• Kada mūsų maldos yra Dievui kaip kvapūs smilkalai?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 23 puslapyje]
Kodėl Dievas priėmė ne Kaino, o Abelio atnašą?
[Iliustracija 24 puslapyje]
„Esu dulkė ir pelenai“
[Iliustracija 25 puslapyje]
„Tikrai atseikėsiu tau dešimtinę“
[Iliustracija 26 puslapyje]
Ar tavo maldos yra Jehovai kaip kvapūs smilkalai?