Religija. Kuo ji naudinga?

„DORAS galiu būti ir be tikėjimo!“ Taip mano ne vienas. Yra nemažai sąžiningų, užjaučiančių, patikimų žmonių, kurie abejingi religijai. Štai Vakarų Europoje nuolatinių bažnyčios lankytojų nėra daug, nors dažnas sako, jog Dievą tiki. * Net Lotynų Amerikoje pastoviai į bažnyčią vaikšto tik kokie 15—20 procentų katalikų.

Galbūt, kaip ir daugelis kitų, manote, jog religingumas gyventi geriau nepadeda. Nors tikriausiai žinote ir tai, kad prieš kelis dešimtmečius, jūsų senelių laikais, žmonės buvo labiau tikintys nei dabar. Kaip religija prarado patrauklumą? Ar netikintis gali būti doras? Ar yra tokia religija, kurią išpažinti būtų verta ir jums?

Kodėl daug kas nusigręžia nuo religijos

Šimtmečius tie, kas laikė save krikščionimis, tikėjo, kad Dievas reikalauja klusnumo. Jie eidavo į bažnyčią ir dalyvaudami apeigose arba klausydami pamokslininkų stengdavosi pelnyti jo palankumą. Suprantama, neliko nepastebėta dvasininkų veidmainystė. Apie jų kišimąsi į karus bei ištvirkavimą buvo gerai žinoma. Bet pačią religiją nemažai kas laikė teisinga. Žmonėms patiko jos paslaptingumo atmosfera, tradicijos, muzika. Kai kuriems atrodė naudinga ir amžinos pragaro ugnies baimė, nors tokio mokymo Šventajame Rašte nėra. Vėliau dėl įvairių priežasčių požiūris į bažnyčias keitėsi.

Ilgainiui išpopuliarėjo evoliucijos teorija. Imta tikėti, kad gyvybė atsirado atsitiktinai, be Dievo įsikišimo. Deja, patikimų įrodymų, kad Dievas — gyvybės šaltinis, dauguma religijų nepateikė (Psalmyno 36:10 [36:9, Brb]). Be to, tobulėjant technikai, dėl stulbinančių pasiekimų medicinos, transporto, ryšių srityse susidarė įspūdis, kad pasitelkus mokslą galima išspręsti bet kokią problemą. Taip pat buvo manoma, jog sociologai ir psichologai geresni patarėjai už dvasininkus. O kad geriausia gyventi laikantis Dievo įstatymų, pačios Bažnyčios neįrodė (Jokūbo 1:25).

Jos prisitaikė prie aplinkybių ir pradėjo mokyti kitaip. Užuot teigę, kad Dievas reikalauja klusnumo, kunigai ir pamokslininkai ėmė aiškinti, jog kiekvienas turi nuspręsti pats, kas gera ir kas bloga. Siekdami populiarumo kai kurie religiniai vadovai tvirtino, kad Dievui priimtinas kiekvienas jo garbintojas, nesvarbu, kaip gyvena. Tai  primena, kas išpranašauta Biblijoje: „Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų, kad tie pataikautų jų ausims“ (2 Timotiejui 4:3).

Tokie aiškinimai žmonių nepatraukė prie Dievo, priešingai — tik atstūmė. Suprantama, jiems kilo klausimų. Jeigu Bažnyčia abejoja, ar Dievas turi galios kurti ir išminties duoti įstatymus, ko tada man ten eiti? Kodėl turėčiau lenkti prie tikėjimo savo vaikus? Tie, kurie ir taip stengėsi gyventi dorai, pamatė, kad jiems religija nieko neduoda, ir nustojo lankyti bažnyčią. Kodėl tai, kas turėjo nešti naudą, neteko prasmės? Į šį klausimą įtikinamai atsako Biblija.

Religija pajungta blogiems tikslams

Apaštalas Paulius pirmuosius krikščionis perspėjo, kad atsiras tokių, kurie krikščionybę panaudos blogiems tikslams. Jis sakė: „Įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius“ (Apaštalų darbų 20:29, 30). Vienas iš kalbėjusių „klastingomis kalbomis“ buvo Katalikų bažnyčios teologas Augustinas. Jėzus mokė savo sekėjus įtikinėti žmones remiantis Šventuoju Raštu. Tačiau Augustinas iškraipė Luko 14:23 užrašytų Jėzaus žodžių „varu atvaryk“ prasmę, kad pateisintų žmonių atvertimą į savo tikėjimą jėga (Mato 28:19, 20; Apaštalų darbų 28:23, 24). Augustinui religija padėjo valdyti kitus.

Panaudoti tikėjimą saviems tikslams ir jį iškraipyti skatina maištingasis angelas, Šėtonas. Pirmame amžiuje jis kurstė tikinčiuosius užteršti krikščionių bendruomenes. Biblijoje apie pasidavusius jo įtakai sakoma: „Tokie yra anie netikri apaštalai, klastingi darbininkai, besidedantys Kristaus apaštalais. Ir nenuostabu, nes pats šėtonas geba apsimesti šviesos angelu. Tad nieko ypatinga, jei ir jo tarnai apsimeta teisumo tarnais“ (2 Korintiečiams 11:13-15).

Kad paskatintų žmones laikytis jo paties, o ne Dievo normų, Šėtonas ligi šiol naudojasi religija, kuri dedasi esanti krikščioniška, morali ir gebanti apšviesti (Luko 4:5-7). Tikriausiai pastebėjote, jog ir mūsų laikais nemažai daliai dvasininkų ji padeda išsiaukštinti skambiais titulais ir pelnytis iš tikinčiųjų. O valdžioms iš jos nauda ta, kad įtikina piliečius aukoti savo gyvybę karuose.

Velniui religija kur kas svarbesnis įrankis nei mano daugelis. Galbūt atrodo, kad jo tikslus vykdo tik keletas religinių ekstremistų. Tačiau Biblijoje sakoma, kad tas, kuris „vadinamas Velniu ir Šėtonu, [...] suvedžioja visą pasaulį“ ir „visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (Apreiškimo 12:9, Brb; 1 Jono 5:19). Ką  Dievas mano apie tikybą, kurią religiniai bei politiniai vadai pasitelkia tik tam, kad patrauktų paskui save žmones?

„Ar man turėtų rūpėti?“

Jeigu jus piktina kai kurių krikščioniškųjų Bažnyčių elgesys, žinokite, kad Visagaliam Dievui jos nepriimtinos. Krikščioniškasis pasaulis tvirtina sudaręs sandorą su Dievu; tą patį tvirtino ir senovės Izraelis. Tačiau tiek vieni, tiek kiti pasirodė esą neištikimi. Tai, kad Jehova pasmerkė Izraelį, rodo, jog lygiai taip bus pasmerkta ir šių dienų krikščionija. Jehova pasakė: „Jie Mano žodžių nesilaikė ir Mano įstatymą niekina. Ar Man turėtų rūpėti jūsų iš Šebos atsivežti smilkalai? [...] jūsų aukos Man nepatinka“ (Jeremijo 6:19, 20, Vl). Dievas nepriėmė veidmainiško garbinimo. Jam nerūpėjo šitokios apeigos ir maldos, todėl Izraeliui pareiškė: „Jūsų jaunatimis ir iškilmėmis aš šlykščiuosi; jie man našta, kurią pailsau nešti. Kai jūs tiesite rankas, aš nukreipsiu savo akis nuo jūsų. Net jei ilgai melsitės, aš jūsų negirdėsiu“ (Izaijo 1:14, 15).

Ar Jehovą džiugina šventės, kurios anksčiau buvo skirtos netikrų dievų garbei, o dabar Bažnyčių vadinamos krikščioniškomis? Ar jam priimtinos Kristaus mokymus iškraipančių dvasininkų maldos? Ar Dievas priima religiją, atmetančią jo įstatymą? Galite neabejoti: šiandien į bažnytines apeigas Jehova žiūri taip pat, kaip į senovės Izraelio aukas, apie kurias pasakė: „Ar man turėtų rūpėti?“

Tačiau Jehovai labai malonu, kai nuoširdūs žmonės teisingai jį garbina. Dievui patinka jų rodomas dėkingumas už visa, ką iš jo gauna (Malachijo 3:16, 17). Tad ar įmanoma būti doram negarbinant Dievo? Vargu, juk nelaikome doru to, kuris nieko nedaro jį mylinčių tėvų labui. Taip pat nėra doras ir asmuo, kuris nedaro nieko, kas patinka Dievui. Taigi išmintinga stengtis kuo geriau pažinti tikrąjį Dievą — gyvybės šaltinį. Kitame straipsnyje aptarsime, kodėl verta išpažinti teisingą religiją, kuri ne tik teikia šlovę Dievui, bet ir naudą mums patiems.

[Išnaša]

[Iliustracija 4 puslapyje]

Ar Bažnyčios stengėsi įtikinamai įrodyti, kad visa sukūrė Dievas?

[Iliustracija 4, 5 puslapiuose]

Ar tikrasis Dievo atstovas palaikytų kariaujančius?

[Iliustracija 5 puslapyje]

Kaip Dievas žiūri į tokią šventę?

[Šaltinio nuoroda]

AP Photo/Georgy Abdaladze