Skaitytojų klausimai

Ką daryti krikščionių bendruomenei, jeigu jos narys vairuodamas automobilį padarė avariją ir joje kas nors žuvo?

Svarbu nustatyti, ar nesama kraujo kaltės, nes bendruomenei reikia saugotis užsitraukti kolektyvinę atsakomybę už pralietą kraują (Pakartoto Įstatymo 21:1-9; 22:8). Vairuotojas gali užsitraukti kraujo kaltę, jeigu padarytų mirtiną avariją vairuodamas nerūpestingai arba sąmoningai nesilaikydamas ciesoriaus nustatytų saugumo bei eismo taisyklių (Morkaus 12:14). Tačiau reikia atsižvelgti ir į kitus dalykus.

Izraelitas, netyčia nužudęs žmogų, turėdavo bėgti į vieną iš prieglaudos miestų. Ten miesto vyresnieji reikalą ištirdavo. Jeigu paaiškėdavo, kad jis tikrai nužudė žmogų netyčia, galėdavo pasilikti mieste ir būdavo apsaugotas nuo keršytojo už kraują (Skaičių 35:6-25). Tad jei krikščioniui padarius avariją kas nors žuvo, vyresnieji turėtų ištirti, ar vairuotojas neužsitraukė kraujo kaltės. Valdžios institucijų bei teismo sprendimai nėra lemiantys nusprendžiant, kaip elgtis bendruomenei.

Pavyzdžiui, teismas gali paskelbti asmenį kaltu dėl kokios nors eismo taisyklės pažeidimo, o vyresnieji gali nustatyti, jog kraujo kaltės nėra, jei vairuotojas negalėjo padaryti nieko arba beveik nieko, kad neįvyktų mirtina nelaimė. Kita vertus, net jeigu teismas nutrauktų bylą, vyresnieji gali įžvelgti, jog asmuo iš tiesų yra kaltas dėl pralieto kraujo.

Vyresnieji turi viską ištirti vadovaudamiesi Šventuoju Raštu ir patvirtintais faktais, o tai gali būti vairuotojo prisipažinimas ir (arba) dviejų ar trijų patikimų liudininkų parodymai (Pakartoto Įstatymo 17:6; Mato 18:15, 16). Nustačius, jog asmuo užsitraukė kraujo kaltę, turi būti sudarytas teisminis komitetas. Jeigu komitetas matys, kad nusikaltęs žmogus atgailauja, jis bus sudrausmintas ir gaus tinkamų patarimų iš Šventojo Rašto. Jam taip pat bus uždėti tam tikri apribojimai — negalės eiti atsakingų pareigų bendruomenėje, pavyzdžiui, tarnauti vyresniuoju ar tarnybiniu padėjėju. Bus ir kitų apribojimų. Už nerūpestingumą ir neatsargumą, dėl kurio žuvo žmogus, jis bus atsakingas Dievui (Galatams 6:5, 7).

Aptarkime kelis pavyzdžius. Jeigu oro sąlygos blogos, vairuotojas turi būti itin atidus. Suėmus miegui, reikėtų sustoti ir pailsėti, kad liktų budrus, arba paprašyti vairuoti kitą žmogų.

Arba, tarkim, vairuotojas viršijo leistiną greitį. Krikščionis, kuris taip daro, neatiduoda „kas ciesoriaus, ciesoriui“. Be to, parodo nepagarbą gyvybei, — juk jai kyla pavojus (Mato 22:21). Maža to, pagalvokime, kokį vyresnysis rodytų pavyzdį bendruomenei, jeigu lengvabūdiškai žiūrėtų į ciesoriaus nustatytas eismo taisykles ar jų nepaisytų? (1 Petro 5:3)

Nedera reikalauti iš kito žmogaus, kad būtinai laiku atvyktų į sutartą vietą, jei dėl to jam tektų važiuoti greičiau nei leidžia taisyklės. Dažniausiai galime suspėti, jeigu išvykstame gana anksti ir sutvarkome visus reikalus taip, kad pakaktų laiko kelionei. Tada krikščioniui nekils pagunda „spustelėti pedalą“ ir pažeisti eismo taisykles, kurias nustato „viešoji valdžia“ (Romiečiams 13:1, 5). Mažiau tikėtinos bus ir mirtinos avarijos, per kurias galėtų užsitraukti kraujo kaltę. Be to, jis bus geras pavyzdys kitiems ir išsaugos švarią sąžinę (1 Petro 3:16).