Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ar žydų maudymosi ritualas yra krikšto pirmavaizdis?

Ar žydų maudymosi ritualas yra krikšto pirmavaizdis?

Ar žydų maudymosi ritualas yra krikšto pirmavaizdis?

JONAS KRIKŠTYTOJAS „skelbė atsivertimo krikštą“. Jėzus irgi įpareigojo savo sekėjus ruošti mokinius bei juos krikštyti (Morkaus 1:4; Mato 28:19).

Iš Biblijos sužinome, kad krikštijamas asmuo turi būti panardintas į vandenį. Knygoje Jesus and His World tvirtinama, jog „panašių ritualų yra daugelyje senovės ir šių laikų religijų, kurios išpažįstamos įvairiose šalyse bei tautose“. Be to, sakoma, kad „krikščioniško krikšto šaknys glūdi judaizme“. Ar teisinga taip teigti?

Žydų ritualinės maudyklės

Netoli Jeruzalės šventyklos kalno archeologai atkasė apie 100 ritualinių maudyklių. Jos datuojamos I a. p. m. e.—I m. e. a. Vienoje sinagogoje aptiktame II ar III m. e. a. įraše nurodoma, kad šiomis maudyklėmis galėjo naudotis „visi, kam jų reikėjo“. Ritualinių maudyklių aptikta ir Jeruzalės dalyje, kur gyveno turtingieji bei kunigų šeimos. Po vieną turėjo kone visi ten stovėję namai.

Tos maudyklės — tai stačiakampiai vandens baseinai, iškalti iš akmens arba iškasti. Pastarųjų sienos sudėtos iš plytų arba akmenų, be to, nuglaistytos, kad nepraleistų vandens. Dažniausiai maudyklės būdavo 1,8 metro pločio ir 2,7 ilgio. Į jas vamzdžiais sutekėdavo lietaus vanduo. Jo prisirinkdavo mažiausiai 1,2 metro, kad žmogus atsitūpdamas visiškai panirtų. Laiptelius į vandenį kartais perskirdavo žema sienele. Manoma, jog viena puse žmogus, dar nešvarus, nusileisdavo į maudyklę, o kita, kad nesusiterštų, išlipdavo.

Maudyklės buvo skirtos žydų švaros ritualams. Ką tai reiškė?

Įstatymas ir maudymosi paprotys

Mozės įstatyme ne kartą sakoma, jog Dievo tautai svarbu būti švariai tiek dvasia, tiek kūnu. Jeigu izraelitai kaip nors susiteršdavo, turėdavo išsimaudyti bei išsiplauti drabužius (Kunigų 11:28; 14:1-9; 15:1-31; Pakartoto Įstatymo 23:11, 12 [23:10, 11, Brb]).

Jehova Dievas yra neprilygstamai tyras ir šventas. Todėl kunigai bei levitai, prieš artindamiesi prie aukuro, turėjo plautis rankas bei kojas, kad nenumirtų (Išėjimo 30:17-21).

Mokslininkų nuomone, jau I m. e. a. žydų religiniai vadovai pradėjo reikalauti, kad tokio pat papročio laikytųsi ir ne levitų kilmės izraelitai. Tiek esėjai, tiek fariziejai rituališkai apsiprausdavo gan dažnai. Viename leidinyje apie Jėzaus laikus rašoma: „Švaros ritualą žydas privalėjo atlikti prieš įžengdamas į šventyklos teritoriją, prieš atnašaudamas bei kitokiais panašiais atvejais.“ Talmude sakoma, jog žmogus, norėdamas rituališkai apsiprausti, turėjo panirti.

Jėzus kritikavo fariziejus, kad taip primygtinai reikalauja laikytis švaros ritualų. Jie, matyt, buvo sukūrę ištisą sistemą „įvairių apiplovimų“, arba panardinimų, pavyzdžiui, „taurių, puodelių bei varinių indų“. Pasak Jėzaus, fariziejai pamynė Dievo įsakymą, kad žmonėms primestų savus papročius (Hebrajams 9:10; Morkaus 7:1-9; Kunigų 11:32, 33; Luko 11:38-42). Mozės įstatyme apie visišką panardinimą niekur nekalbama.

Tad ar galima teigti, jog krikščioniškas krikštas kilo iš žydų maudymosi ritualo? Ne!

Maudymosi ritualas ir krikščioniškas krikštas

Apsivalydami žydai maudyklėje pasinardindavo patys. Tačiau tai, ką darė Jonas, visiškai skyrėsi nuo jiems įprasto švaros ritualo. Jonui duotas Krikštytojo vardas rodė, kad jis žmogų panardindavo visai kitokiu tikslu. Žydų religiniai vadovai netgi pasiuntė grupelę atstovų paklausti: „Kam tu krikštiji?“ (Jono 1:25).

Pagal Mozės įstatymą, Dievo garbintojas apsivalyti turėdavo kaskart, kai tapdavo nešvarus. Jonas bei pirmieji krikščionys krikštijo visai dėl kitko. Jono krikštas rodė, kad asmuo atgailauja ir išsižada ankstesnės gyvensenos. O kada krikštijo Jėzaus sekėjai, tai liudijo, jog žmogus pasiaukoja Dievui. Asmuo buvo krikštijamas ne daug sykių, o kartą ir visiems laikams.

Žydų kunigų namuose bei viešosiose maudyklėse, esančiose netoli šventyklos, atliekamas maudymosi ritualas į krikštą panašus tik iš pažiūros. Jųdviejų reikšmė visiškai skiriasi. Žodyne The Anchor Bible Dictionary rašoma: „Mokslininkai sutaria, kad Jonas [Krikštytojas] neperėmė ir nepritaikė jokio ritualo iš savo aplinkos“, — tai yra iš judaizmo. Tą patį galima pasakyti ir apie krikščionis.

Krikščioniškas krikštas — tai „maldavimas, kad Dievas suteiktų gryną sąžinę“ (1 Petro 3:21). Jis reiškia, kad asmuo pasiaukojo Jehovai ir tarnaus Jam visa širdimi būdamas Jo Sūnaus mokinys. Visiškas panardinimas į vandenį yra tinkamas tokio pasiaukojimo simbolis. Kai asmuo panardinamas, jis tarsi miršta — atsisako senos gyvensenos. O kai iškeliamas, — tarsi prisikelia vykdyti Dievo valios.

Jehova suteikia gryną sąžinę tiems, kurie pasiaukoja ir yra pakrikštijami. Todėl apaštalas Paulius bendratikiams įkvėptas pasakė: „Jus dabar gelbsti [krikštas].“ To padaryti negalėtų joks žydų maudymosi ritualas.