Gyvenimo istorija

Jehova pritarė mano troškimui būti misioniere

Papasakojo Šila Vinfild da Konseisan

Sykį pas mus apsilankė misionierė iš Afrikos. Ji papasakojo, kad ten, kur tarnauja, kiekvienas kviečia užeiti ir atidžiai klausosi gerosios naujienos apie Dievo Karalystę. „Kaip būtų puiku skelbti tokioje teritorijoje!“ — tuomet pagalvojau. Tas pokalbis man, trylikametei, sužadino norą tapti misioniere.

MŪSŲ šeima apie Jehovą sužinojo daug anksčiau. Gyvenome Hemel Hempstede, prie pat Londono. Vieną 1939-ųjų rytą į duris pasibeldė du tvarkingai apsirengę jaunuoliai, Jehovos liudytojai. Man tebuvo vieneri, todėl šito apsilankymo neprisimenu. Norėdama svečių atsikratyti mama pasakė, jog domėtųsi nebent tėvas, bet jis sugrįš tik devintą vakaro. Kaip ji nustebo, kai dienai baigiantis tie vyrukai vėl pasirodė! Sužinojęs liudytojų požiūrį į politinius ir tautinius reikalus, mano tėtis, Henris Vinfildas, pakvietė užeiti ir sutiko studijuoti Bibliją. Pažangą darė greitai ir netrukus pasikrikštijo. Kiek vėliau studijuoti ėmė ir mama. Ji buvo pakrikštyta 1946 metais.

1948-aisiais pradėjau reguliariai skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. Norėdama tiksliai žinoti, kiek tarnyboje praleidžiu laiko, sumaniau įsigyti laikrodį. Mums, vaikams, už gerą elgesį tėvai kas šeštadienį duodavo po šešis pensus (vieną tokios vertės monetą). Nieko neišleisdama per dvejus metus susitaupiau pačiam pigiausiam.  Mano jaunėlis brolis Rėjus visada prašydavo vietoj šešių pensų monetos duoti dvi po tris. Sykį gavęs vieną pinigėlį tiek neatstojo nuo tėvo, kad šis net supyko. Tada brolis verkdamas pasakė, jog dviejų monetų reikia dėl sutarties su Jehova. Paskui paaiškino: „Tris pensus metu į aukų dėžutę, kitus pasilieku.“ Mamai pabiro džiaugsmo ašaros. Dvi monetos greit atsirado, o man tai buvo gera pamoka, kaip svarbu remti Karalystės darbą.

Tuo laiku tėtis nusprendė, kad persikelsime, kur reikia daugiau gerosios naujienos skelbėjų. 1949-aisiais pardavė mūsų ūkį, žvyro karjerą ir pradėjo tarnauti pionieriumi, arba visalaikiu evangelizuotoju. Aš pasiaukojau Jehovai ir buvau pakrikštyta 1950-ųjų rugsėjo 24 dieną. Per vasaros atostogas nuo tada kasmet imdavausi atostogaujančiųjų pionieriškos (dabar pagalbinių pionierių) tarnybos — kas mėnesį skelbdavau po šimtą valandų. Bet tai buvo tik pradžia. Greit širdyje pajutau stiprų troškimą kuo daugiau prisidėti prie tyro garbinimo plėtros.

Noriu tapti misioniere

1951-aisiais tėtį paskyrė į Bidefordo miestą Devono grafystės šiaurėje. Vos ten apsistojus, mūsų bendruomenėje lankėsi viena Afrikoje tarnaujanti misionierė, kurią paminėjau pradžioje. Pokalbis su ja įžiebė norą siekti panašios tarnystės, tad tolesnis pasirinkimas siejosi su tuo. Žinodami mano užmojus, mokytojai visaip bandė atkalbėti ir skatino rinktis pasaulietinę karjerą. Tačiau kai paskutinę dieną nuėjau į mokytojų kambarį jiems padėkoti ir atsisveikinti, vienas pagyrė: „Šaunuolė! Iš visų baigusių mokyklą vienintelė aiškiai žinai, koks tavo gyvenimo tikslas. Tikime, kad jį pasieksi.“

Nieko nelaukdama susiradau darbą, kuriame buvau užimta tik dalį dienos, ir 1955-ųjų gruodžio 1 dieną tapau reguliariąja pioniere. Vėliau mama ir abu broliai pasekė mano pavyzdžiu. Taip kurį laiką visa šeima triūsėme visalaikėje tarnyboje.

Į Airiją

Po metų gavau kvietimą tarnauti Airijoje. Tai buvo žingsnis pirmyn į tikslą tapti misioniere. 1957-ųjų vasarį drauge su kitomis jaunomis pionierėmis, Džun Neipir ir Beril Barker, atvykome į Korko miestą šalies pietuose.

Skelbti Airijoje tuo laiku buvo nelengva. Mums labai trukdė Romos katalikų bažnyčia. Kartais iš daugiabučio namo ar kvartalo tekdavo skubiai pasišalinti, todėl iš  anksto stengdavomės sužinoti, kur išėjimas. Dviračius slėpdavome atokesnėse vietose, bet dažnai juos aptikdavo ir supjaustydavo padangas ar išleisdavo iš jų orą.

Sykį, kai su Beril skelbėme vienoje gyvenvietėje, prikibo būrys vaikų ir pradėjo mus užgaulioti, svaidyti akmenis. Įbėgome vidun į privačiame name esančią parduotuvę. Lauke ėmė rinktis minia. Beril mėgo pieną, tad nusipirko kelias stiklines ir gėrė labai lėtai su mintimi, kad netrukus visi išsiskirstys. Deja, niekas nesitraukė. Parduotuvėn kaip tik įėjo jaunas kunigas. Palaikęs mus turistėmis, pasisiūlė aprodyti vietovę. Bet pirmiau mus nusivedė į kitą kambarį, kur suteikė paskutinį patepimą mirštančiam senoliui. Tada visi kartu išėjome laukan ir žmonės, matydami mudvi besišnekučiuojančias su kunigu, išsisklaidė.

Į Gileadą

1958-aisiais Niujorke buvo rengiamas tarptautinis kongresas „Dievo valia“. Tėtis ruošėsi vykti, labai norėjau ir aš, bet neturėjau pinigų. Tačiau senelė, kuri netikėtai mirė, paliko man 100 svarų. Kelionė lėktuvu į abi puses kainavo 96 svarus, tad nedelsdama užsisakiau bilietą.

Netrukus mus aplankė Jehovos liudytojų filialo Britanijoje atstovas. Specialiesiems pionieriams, vykstantiems į kongresą, jis išdalino anketas mokytis Sargybos bokšto biblinėje Gileado mokykloje — ten, kur ruošiami misionieriai. Vos galėjau tuo patikėti! Anketas gavo visi, išskyrus mane, — buvau per jauna. Vis dėlto prašiau duoti pildyti aiškindama, jog palikusi savo šalį jau beveik esu misionierė. Matydamas mano ryžtą brolis nusileido. Karštai meldžiausi, kad būčiau priimta. Atsakymas atėjo greitai ir nenuvylė: mane pakvietė į 33 Gileado mokyklos kursą.

Didžiai džiaugiausi galėdama mokytis kartu su 81 pionieriumi iš keturiolikos šalių. Nejučia pralėkė penki studijų mėnesiai. Atsisveikinant brolis Natanas Noras absolventams pasakė įkvepiančią kalbą, trukusią keturias valandas. Tuos, kas gali likti viengungiais, brolis paskatino šeimos nekurti (1 Korintiečiams 7:37, 38, NW). O nusprendusiems tuoktis patarė susirašyti būsimam sutuoktiniui keliamus reikalavimus. Kai atrodys, kad toks žmogus atsirado, tas sąrašas padės nustatyti, ar jis tikrai tinkamas.

 Ko tikėjausi iš būsimo vyro? Pirmiausia pasirašiau, kad jis irgi turėtų būti misionierius, kad mylėtų Jehovą, išmanytų geriau už mane Biblijos mokymus. Taip pat pritartų, jog vaikų iki Armagedono neturėsime ir tęsime visalaikę tarnybą. Be to, kad laisvai kalbėtų angliškai ir būtų amžiumi vyresnis. Toks sutuoktinio aprašas man, dvidešimtmetei, pasiruošusiai tarnauti tolimoje šalyje, labai pravertė.

Į Braziliją

1959-ųjų rugpjūčio 2 dieną, sekmadienį, mums įteikė diplomus ir sužinojome savo paskyrimo vietas. Nemaža grupė turėjome vykti į Braziliją — Vianuš Jazedžian, Sara Greko, Rėjus ir Inger Hatfildai, Sonia Springeit, Dorin Hains ir aš. Buvome apimti jaudulio. Mintyse regėjau miškus, gyvates, kaučiukmedžius ir čiabuvius indėnus. Tačiau laukė staigmena. Užuot atsidūrusi Amazonės drėgnuosiuose miškuose, patekau į Rio de Žaneirą — saulėtą ir šiuolaikišką miestą, tuometinę šalies sostinę.

Iškart kibome į portugalų kalbą. Pirmą mėnesį kasdien skirdavome po vienuolika valandų. Iš pradžių skelbėme Rio de Žaneire ir gyvenome Jehovos liudytojų filiale. Paskui mane perkėlė į Pirasikabą (San Paulo valstija), o vėliau į Porto Alegrę (Rio Grande do Sulo valstija). Ir vienur, ir kitur gyvenau misionierių namuose.

1963-iųjų pradžioje gavau kvietimą dirbti mūsų bendrijos filialo vertimo skyriuje. Tada šiam darbui vadovavo Florianas Ignesas da Konseisanas, mokęs mus portugalų kalbos, kai tik atvykome. Biblijos tiesą jis priėmė 1944 metais, kai Brazilijoje tebuvo apie trys šimtai Jehovos liudytojų, ir buvo baigęs 22-ąjį Gileado mokyklos kursą. Praėjus keliems mėnesiams brolis Konseisanas vieną dieną paprašė manęs per pertrauką pasilikti, sakė, jog nori pasikalbėti. Susirūpinau — gal ką nors padariau ne taip? Kai pasigirdo skambutis, kviečiantis pietų, nuėjau pasiteirauti, ką ketino man pasakyti. Jis tik paklausė: „Ar tekėsi už manęs?“ Buvau tiesiog priblokšta. Tarusi, kad norėčiau viską gerai apgalvoti, nuskubėjau pietauti.

Florianas nebuvo vienintelis, parodęs man dėmesį. Tačiau iki tol niekas neatitiko visų reikalavimų, kuriuos kėliau būsimam vyrui. Manau, tas susidarytasis sąrašėlis padėjo išvengti klaidų. Florianas, priešingai nei kiti, atitiko viskuo! Susituokėme 1965-ųjų gegužės 15-ąją.

Prispaudžia liga

Mudviejų santuoka buvo laiminga, nors sunkumų netrūko. Dar iki vedybų ėmė šlubuoti Floriano sveikata. Jau anksčiau nustojo funkcionuoti kairysis plautis ir dabar tai sukėlė didelių kančių. Dėl to palikome Betelį ir buvome paskirti specialiaisiais pionieriais į Teresopolį, esantį kalnuotame regione Rio de Žaneiro valstijoje. Tikėjomės, kad tenykštis klimatas jam padės.

1965-ųjų gruodį gavau žinią, jog mama serga vėžiu. Mudvi nuolat susirašinėjome, bet susitikusios nebuvome septynerius metus. Kad galėtume aplankyti, ji apmokėjo mūsų kelionės į Angliją išlaidas. Mamą operavo, bet pašalinti auglio gydytojai negalėjo. Visiškai pasiligojusi ir prirakinta prie lovos ji neprarado troškimo skelbti — diktavo laiškus, kuriuos kas nors spausdindavo rašomąja mašinėle. Mama trumpai liudydavo ir lankytojams. Mirė 1966-ųjų lapkričio 27 dieną. Tą mėnesį ji ataskaitoje nurodė dešimt lauko tarnybos valandų! Tėtis ištikimai tarnavo pionieriumi iki pat mirties 1979-aisiais.

 Po mamos mirties su Florianu grįžome į Braziliją ir iki dabar tarnaujame Rio de Žaneiro valstijoje. Iš pradžių mums buvo paskirtas rajono priežiūros darbas sostinėje, bet tuo džiaugėmės neilgai, nes Florianas vėl atkrito. Tada grįžome į Teresopolį kaip specialieji pionieriai.

1974 metais po skausmingo ir nesėkmingo gydymo daktarai galiausiai Florianui nesveikąjį plautį pašalino. Tada pirmininkaujančiuoju prižiūrėtoju ar specialiuoju pionieriumi tarnauti jis nebeįstengė, bet pajėgė studijuoti Bibliją su kitais ligonių lankymo valandomis. Vienas pagyvenęs amerikietis Bobas, su kuriuo studijavo angliškai, priėmė tiesą ir vėliau buvo pakrikštytas. Florianas pamažu pasveiko ir ėmėsi reguliariojo pionieriaus tarnybos.

Jehova laimina mano tarnystę

Daug metų darbavausi specialiąja pioniere ir Jehova tikrai laimino. Teresopolyje pasiaukoti Jehovai padėjau apie šešiasdešimčiai žmonių. Tarp jų buvo moteris, vardu Župira, kurią sykiu mokiau skaityti. Paskui studijavau su aštuoniais suaugusiais jos vaikais. Mano džiaugsmui, Župira ir daugiau kaip dvidešimt jos šeimos narių bei giminaičių šiandien aktyvūs krikščionių bendruomenės nariai. Vienas yra vyresnysis, trys — tarnybiniai padėjėjai, du — pionieriai.

Per laiką išmokau neprarasti vilties, kad žmogus kada nors priims tiesą. Studijavau Bibliją su jauna moterimi Alzemira. Jos vyras Antonijas kartą pareiškė: jei tuoj pat neišeisiu, užsiundys dviem didžiuliais šunimis. Su Alzemira begalėjau susitikti retkarčiais, bet po septynerių metų jos vyras leido studijas atnaujinti. Vis dėlto pats apie Bibliją su manimi kalbėtis vengė. Vieną lietingą dieną pakviečiau Antoniją irgi dalyvauti studijose. Tuomet sužinojau, kad jis neraštingas. Nuo tada Florianas bei kiti su juo studijavo ir mokė skaityti. Šiandien Antonijas su Alzemira krikštyti liudytojai. Jis labai pagelbsti bendruomenei daug skelbdamas su jaunimu.

Tai tik keli iš įvairiausių atsitikimų, kuriuos patyrėme per daugiau kaip dvidešimt metų tarnaudami Teresopolyje. 1988-ųjų pradžioje gavome naują paskyrimą, į Niterojaus miestą, kur darbavomės penkerius metus, paskui persikėlėme į Santo Aleišą. Dar vėliau — į Žapuibą pačiame valstijos viduryje, kur triūsdami drauge su broliais ir sesėmis įkūrėme Ribeiros bendruomenę.

Paprastas, bet laimingas gyvenimas

Abu su Florianu padėjome pažinti Jehovą daugiau kaip 300 žmonių. Dabar kai kurie tarnauja filiale, yra pionieriai, vyresnieji, tarnybiniai padėjėjai. Kokia aš dėkinga, kad Dievas per savo šventąją dvasią mus taip panaudojo! (Morkaus 10:29, 30)

Tiesa, Florianui teko nemažai ištverti. Tačiau tebėra tvirtas, džiaugsmingas ir pasitiki Jehova. Jis dažnai sako: „Laimė šiais laikais nėra gyventi be sunkumų. Tikroji laimė, kad Jehova padeda įveikti sunkumus“ (Psalmyno 34:20 [34:19, Brb]).

Prieš trejus metus mano kairėje aky gydytojai aptiko vėžį. Teko operuotis, akį šalinti ir pakeisti dirbtine. Ją turiu valyti daug sykių per dieną. Tačiau Jehovos padedama ir toliau įstengiu tarnauti specialiąja pioniere.

Gyvenau paprastai, turtų netroškau. Bet Jehova laimino ir padarė dvasiškai turtingą. Anos misionierės kažkada pasakyti žodžiai apie skelbimą Afrikoje visiškai pasitvirtino mums triūsiant Brazilijoje. Iš tiesų, mano troškimui būti misioniere Jehova pritarė!

[Iliustracija 9 puslapyje]

Su šeima 1953-iaisiais

[Iliustracija 9 puslapyje]

Tarnaujant Airijoje 1957-aisiais

[Iliustracija 10 puslapyje]

Su misionierėmis Brazilijoje 1959-aisiais. Iš kairės: aš, Inger Hatfild, Dorin Hains ir Sonia Springeit

[Iliustracija 10 puslapyje]

Su vyru