Antikristas atpažintas

KO IMTUMĖTĖS žinodamas, kad jūsų gyvenamoje vietovėje siaučia mirtina epidemija? Tikriausiai stiprintumėte imuninę sistemą ir vengtumėte kontakto su užsikrėtusiais. Tą patį turime daryti dvasine prasme. Šventajame Rašte sakoma, jog Antikristas „jau dabar yra pasaulyje“ (1 Jono 4:3). Jeigu nenorime būti „užkrėsti“ jo skleidžiamų idėjų, turime žinoti, kas tų idėjų „platintojai“ ir jų vengti. Laimei, Biblija šiuo klausimu pateikia pakankamai informacijos.

Žodis „antikristas“ reiškia „prieš Kristų“ arba „Kristaus vietoje“. Taigi plačiąja prasme šis terminas taikytinas tiems, kas priešinasi Kristui, melagingai su juo save tapatina arba tvirtina esą jo atstovai. Pats Jėzus pasakė: „Kas ne su manimi, tas prieš mane [arba yra antikristas], ir kas nerenka su manimi, tas barsto“ (Luko 11:23).

Apaštalas Jonas apie Antikristą rašė nuo Jėzaus mirties, prisikėlimo ir įžengimo į dangų praėjus daugiau kaip 60-čiai metų. Vadinasi, Antikristo veiklą reikia vertinti atsižvelgiant į tai, kaip jis elgiasi su žemėje tarnaujančiais ištikimais Jėzaus sekėjais (Mato 25:40, 45).

Antikristas — Kristaus sekėjų priešas

Jėzus perspėjo savo sekėjus, kad pasaulis jų nekęs. Jis sakė: „Jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite visų tautų nekenčiami dėl mano vardo. [...] Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios“ (Mato 24:9-11, Brb).

Kadangi Jėzaus mokiniai persekiojami „dėl [Jėzaus] vardo“, jų persekiotojai, be abejo, yra antikristai, arba  tie, kurie eina prieš Kristų. Prie jų priskiriami „netikri pranašai“ — net kai kurie buvę krikščionys (2 Jono 7). „Daug antikristų“, kaip rašė Jonas, „yra išėję iš mūsų, tačiau nebuvo mūsiškiai. Jeigu jie būtų buvę mūsiškiai, jie būtų likę su mumis“ (1 Jono 2:18, 19).

Tiek Jėzaus, tiek Jono žodžiai aiškiai rodo, kad tai, kas vadinama Antikristu, — ne vienas asmuo. Tokių yra daug. Antikristai, kaip jau minėta, yra netikri pranašai, todėl vienas iš jų svarbiausių tikslų — sėti religinę apgaulę. Kaip jie tai daro?

Skleidžia religinį melą

Apaštalas Paulius savo bendradarbį Timotiejų perspėjo, kad saugotųsi mokymų atskalūnų, tokių kaip Himenėjas ir Filetas, kurių „kalbos, tarsi vėžio votis, vis plis“. Paulius tęsė: „[Tie vyrai] nuklydo nuo tiesos, tvirtindami, kad prisikėlimas jau įvykęs, ir tuo griaudami kai kurių tikėjimą“ (2 Timotiejui 2:16-18). Matyt, Himenėjas ir Filetas mokė, jog prisikėlimas — simbolinis, ir dvasine prasme krikščionys jau prikelti. Tiesa, asmuo, tapdamas tikru Jėzaus sekėju, Dievo požiūriu atgyja naujam gyvenimui. Apie tai aiškiai rašė ir Paulius (Efeziečiams 2:1-5). Tačiau savo mokymais Himenėjas ir Filetas ignoravo Jėzaus pažadą, kad valdant Dievo Karalystei mirusieji bus keliami tiesiogine to žodžio prasme (Jono 5:28, 29).

Simbolinio prikėlimo idėją vėliau išplėtojo gnostikų judėjimas. Tikėdami, jog pažinimą (graikų kalba gnósis) galima įgyti mistiniu būdu, jie propagavo idėjas, kurios buvo savotiška atskalūniškos krikščionybės, graikų filosofijos ir Rytų mistikos samplaika. Pavyzdžiui, visa, kas materialu, gnostikai laikė blogiu, todėl tvirtino, kad Jėzus, būdamas  žemėje, tik atrodė turįs žmogaus kūną. Toks mokymas vadinamas doketizmu. Kaip matėme, apaštalas Jonas būtent dėl šitų dalykų ir buvo perspėjęs (1 Jono 4:2, 3; 2 Jono 7).

Kita po kelių šimtmečių sumanyta klastotė buvo vadinamosios Švenčiausiosios Trejybės doktrina — tvirtinimas, kad Jėzus yra ir visagalis Dievas, ir Dievo Sūnus. Knygoje The Church of the First Three Centuries dr. Alvanas Lamsonas teigia, jog Trejybės doktrinos „ištakos neturi nieko bendra nei su žydų, nei su krikščionių Raštais. Šią doktriną išplėtojo ir į krikščionybę įskiepijo Platono idėjų paveikti Bažnyčios tėvai“. Kas jie buvo? Dvasininkai atskalūnai, kurie susižavėjo pagoniškais graikų filosofo Platono mokymais.

Įskiepyti į žmonių protus Trejybės doktriną buvo gudrus Antikristo žingsnis, nes toks mokymas Dievą apgaubė paslaptingumo skraiste, o Sūnaus padėtį jo atžvilgiu padarė sunkiai suprantamą (Jono 14:28; 15:10; Kolosiečiams 1:15). Tik pagalvokite: kaip ‘artintis prie Dievo’ — tai daryti skatina Raštas, — jeigu Dievas yra paslaptis? (Jokūbo 4:8)

Be šitos painiavos, daug Biblijos vertėjų iš savo vertimų taip pat pašalino Dievo vardą, Jehova, nors teksto originale jis pavartotas per 7000 kartų. Aišku, pastangos Visagalį paversti ne tik paslaptinga, bet dar ir bevarde esybe — didžiulė nepagarba mūsų Kūrėjui ir jo įkvėptam Žodžiui (Apreiškimo 22:18, 19). Be to, pakeitus Dievo vardą titulais Viešpats ir Dievas, sumenkinama Jėzaus pavyzdinė malda, kurioje sakoma: „Teesie šventas tavo vardas“ (Mato 6:9).

Atmeta Dievo Karalystę

Antikristai ypač suaktyvėjo „paskutinėmis dienomis“ — laikotarpiu, kuriuo mes gyvename (2 Timotiejui 3:1). Svarbiausias šių laikų apgavikų tikslas yra nuslėpti nuo žmonių, kad Jėzus dabar karaliauja Dievo Karalystėje ir kad netrukus ši dangiškoji valdžia ims valdyti visą žemę (Danieliaus 7:13, 14; Apreiškimo 11:15).

Štai vieni religiniai vadovai skelbia, jog Dievo Karalystė yra žmogaus širdies būsena. Tačiau toks požiūris nepagrįstas Šventuoju Raštu (Danieliaus 2:44). Kiti tvirtina, jog Kristus valdo per žmonių valdžias bei institucijas. Bet Jėzus sakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jono 18:36, kursyvas mūsų). Iš tikrųjų „šio pasaulio kunigaikštis“ ir „šio amžiaus dievas“ yra ne Kristus, o Šėtonas (Jono 14:30; 2 Korintiečiams 4:4, Brb). Taigi aišku, kodėl Jėzus netrukus pašalins visas žmonių valdžias ir pats taps vieninteliu žemės valdovu (Psalmyno 2:2, 6-9; Apreiškimo 19:11-21). Žmonės to prašo kartodami maldos „Tėve mūsų“ žodžius: „Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:10).

Kadangi religiniai vadovai remia pasaulio politinę santvarką, dauguma jų priešiškai vertina arba net persekioja tuos, kurie skelbia tiesą apie Dievo Karalystę. Pabrėžtina, kad Biblijoje, Apreiškimo knygoje, kalbama apie simbolinę ištvirkėlę — „didžiąją Babelę“, kuri „girta nuo šventųjų ir Jėzaus liudytojų kraujo“ (Apreiškimo 17:4-6). Be to, ji dvasiškai ištvirkauja, palaikydama „žemės karalius“, arba politinius valdovus, ir už tai pelno jų palankumą. Ši simbolinė moteris — ne kas kita, kaip klaidingos pasaulio religijos. Jos ir sudaro Antikristo branduolį (Apreiškimo 18:2, 3; Jokūbo 4:4).

Antikristas ‘pataikauja ausims’

Daugelis vadinamųjų krikščionių ne tik atmeta Biblijos tiesą, bet ir elgiasi ne pagal  krikščioniškas, o pagal pasaulyje paplitusias moralės normas. Kad taip bus, išpranašauta Dievo Žodyje. Jame rašoma: „Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų, kad tie pataikautų jų ausims“ (2 Timotiejui 4:3). Šitokie religiniai apgavikai dar vadinami „klastingais darbininkais, besidedančiais Kristaus apaštalais“. Toliau Biblijoje sakoma: „Jų galas bus toks, kokie jų darbai“ (2 Korintiečiams 11:13-15).

Vienas iš tokių „darbų“ — pasileidimas, arba įžūlus aukštų moralės principų nepaisymas (2 Petro 2:1-3, 12-14). Argi nepastebime, kad vis daugiau dvasininkų bei jų sekėjų tampa homoseksualistais, turi nesantuokinių ryšių arba bent jau toleruoja tokią nekrikščionišką elgseną? Nepagailėkite laiko ir paplitusias pažiūras bei gyvenseną palyginkite su tuo, kas rašoma Biblijoje, Kunigų 18:22; Romiečiams 1:26, 27; 1 Korintiečiams 6:9, 10; Hebrajams 13:4; Judo 7.

„Ištirkite dvasias“

Turint visa tai omenyje, reikėtų atkreipti dėmesį į apaštalo Jono paraginimą nežiūrėti į savo religinius įsitikinimus lengvabūdiškai. „Ne kiekviena dvasia tikėkite, — perspėja jis, — bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų“ (1 Jono 4:1).

Apsvarstykime kilnių pirmojo amžiaus Berėjos gyventojų pavyzdį. Jie „labai noriai priėmė žodį ir kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip [kaip aiškino Paulius ir Silas] esą iš tikrųjų“ (Apaštalų darbų 17:10, 11). Trokšdami kuo daugiau sužinoti, berėjiečiai tikrino, ar tai, ką girdėjo ir priėmė, buvo tvirtai pagrįsta Šventuoju Raštu.

Taip pat ir šiandien nuoširdūs krikščionys nepasiduoda nuolat besikeičiančių visuomenės pažiūrų įtakai ir tvirtai laikosi Biblijos tiesos. Apaštalas Paulius rašė: „Meldžiu, kad jūsų meilė vis augtų ir augtų aiškiu pažinimu ir visokeriopu išmanymu“ (Filipiečiams 1:9, NW, kursyvas mūsų).

Jeigu dar to nepadarėte, ir jūs užsibrėžkite tikslą įgyti „aiškų pažinimą ir visokeriopą išmanymą“, gilindamiesi į tai, ko iš tikrųjų moko Biblija. Tų, kurie seka berėjiečių pavyzdžiu, antikristų „sukti žodžiai“ nesuklaidina (2 Petro 2:3). Priešingai, tiesa, sklindanti iš Kristaus ir tikrųjų jo sekėjų, juos išlaisvina (Jono 8:32, 36).

[Rėmelis/iliustracija 4 puslapyje]

BIBLIJA APIE ANTIKRISTĄ

„Vaikeliai, atėjo valanda paskutinė [matyt, apaštalų laikotarpio pabaiga]. Kaip esate girdėję, ateis Antikristas; taigi dabar pasirodė daug antikristų“ (1 Jono 2:18).

„Kas yra melagis, jeigu ne tas, kuris neigia Jėzų esant Mesiją? Tasai yra Antikristas, kuris neigia Tėvą ir Sūnų“ (1 Jono 2:22).

„Kiekviena dvasia, kuri Jėzaus neišpažįsta, nėra iš Dievo. Tokia dvasia iš Antikristo, apie kurį esate girdėję, jog jis ateisiąs. Jis jau dabar yra pasaulyje“ (1 Jono 4:3).

„Po pasaulį pasklido daug suvedžiotojų, kurie nepripažįsta, kad Jėzus Kristus yra atėjęs kūne. O toks žmogus yra apgavikas ir antikristas“ (2 Jono 7).

[Rėmelis/iliustracijos 5 puslapyje]

DAUGIAVEIDIS APGAVIKAS

Žodis „antikristas“ taikytinas kiekvienam, kas neigia Biblijos mokymus apie Jėzų Kristų, yra nusistatęs prieš jo Karalystę ar nori pakenkti jo sekėjams. Ši sąvoka apima tiek atskirus asmenis, tiek organizacijas bei valstybes, kurios melagingai tvirtina atstovaujančios Kristui arba neteisėtai savinasi Mesijo vaidmenį, pasipūtėliškai žadėdamos padaryti tai, ką gali tiktai Kristus, — užtikrinti tvirtą taiką ir saugumą.

[Šaltinio nuoroda]

Augustinas: ©SuperStock/age fotostock

[Iliustracija 7 puslapyje]

Mes, kaip ir berėjiečiai, turime kasdien tyrinėti Šventąjį Raštą