Gyvenimo istorija

Mūsų kova už tikėjimą

Papasakojo Rolfas Briugmejeris

Patekęs į kalėjimą, pirmąjį laišką gavau iš draugo. Jis pranešė, kad mano mama ir jaunesni broliai — Pėteris, Jochenas ir Manfredas — suimti. Dėl to dvi mažos mano sesutės liko vienos. Kodėl Rytų Vokietijos valdžia persekiojo mūsų šeimą? Kas padėjo likti tvirtiems?

MŪSŲ ramią vaikystę sugriovė Antrasis pasaulinis karas. Jo žiaurumus patyrėme patys. Tėvas, vokiečių armijos kareivis, mirė nelaisvėje. Mama, vardu Berta, liko viena su šešiais vaikais — nuo vienerių iki šešiolikos metų.

Nusivylusi bažnyčia, kurią lankė, religijai mama buvo visiškai abejinga, todėl apie Dievą nenorėjo net girdėti. Bet kartą, 1949-aisiais, prie mūsų durų atėjo smulkutė moteris, Ilzė Fuks, ir taktiškai prakalbo apie Dievo Karalystę. Jos klausimai ir samprotavimai sužadino mamos smalsumą. Biblijos studijos įžiebė viltį.

Tačiau mes, berniukai, iš pradžių buvome nusiteikę skeptiškai. Naciai, paskiau komunistai savo skambiais pažadais mus jau buvo nuvylę. Nors į kiekvieną naują pažadą žiūrėjome įtariai, žinia, kad kai kurie liudytojai koncentracijos stovyklose atsidūrė už atsisakymą prisidėti prie karo veiksmų, mums padarė įspūdį. Kitais metais mama, Pėteris ir aš pasikrikštijome.

Mūsų jaunesnis brolis Manfredas irgi pasikrikštijo, bet, matyt, jo širdyje Biblijos tiesa nebuvo tvirtai įsišaknijusi. 1950-aisiais komunistams uždraudus mūsų veiklą, slaptosios policijos — liūdnai pagarsėjusios Stasi — spaudžiamas,  jis išdavė, kur vyksta sueigos. Todėl mama ir kiti mano broliai buvo suimti.

Tarnyba draudimo sąlygomis

Dėl draudimo biblinius leidinius į Rytų Vokietiją tekdavo atsigabenti slapta. Buvau kurjeris. Literatūrą gaudavau Berlyno vakarinėje dalyje, kur mūsų veikla nebuvo uždrausta, ir veždavau ją per sieną. Policijos išvengiau ne kartą, bet 1950-ųjų lapkritį mane suėmė.

Stasi pareigūnai įmetė mane į požeminę belangę. Dieną miegoti neleido, o naktį tardydavo, kartais ir mušdavo. Ryšių su šeima neturėjau iki 1951-ųjų kovo — tos dienos, kai mama, Pėteris ir Jochenas atėjo į mano teismą. Gavau šešerius metus kalėjimo.

Pėterį, Jocheną ir mamą suėmė praėjus vos šešioms dienoms po mano teismo. Vienuolikmete seserimi Hanelore pasirūpino viena bendratikė, o septynerių Sabiną pasiėmė teta. Stasi sargybiniai mamą ir brolius laikė tokiais pavojingais nusikaltėliais, kad atėmė net batų raištelius. Apklausiami jie turėdavo stovėti. Visi buvo nuteisti — taip pat šešeriems metams.

1953-iaisiais mane kartu su keliais kitais liudytojais paskyrė dirbti prie karinio aerodromo statybos. Visi atsisakėme. Valdžia mus nubaudė 21 diena izoliacijos: tai reiškė, kad neišeisime į darbą, negausime jokių laiškų, o maisto davinys bus sumažintas iki minimumo. Kelios krikščionės slapta mums perdavė iš savo skurdaus davinio sutaupytos duonos. Taip susipažinau su viena iš tų sesių, Ani. Kai išėjome į laisvę (Ani — 1956-ais, aš — 1957-ais metais), ji tapo mano žmona. Po metų mums gimė dukra Rūta. Maždaug tuo laiku vedė Pėteris ir Jochenas, ištekėjo Hanelorė.

Laisvėje pabuvau maždaug trejus metus ir mane suėmė vėl. Vienas Stasi karininkas bandė įkalbėti, kad tapčiau informatoriumi. Jis sakė: „Brangusis pone Briugmejeri, prašyčiau elgtis išmintingai. Jūs žinote, ką reiškia būti kalėjime. Mes nenorime, kad ir vėl visa tai patirtumėte. Galite ir toliau būti liudytojas, tęsti studijas ir, jei norite, kalbėti apie Bibliją. Mums tik reikia laiku gauti informaciją. Pagalvokite apie žmoną ir dukrelę.“ Paskutiniai žodžiai mane labai prislėgė. Tačiau žinojau, kad man būnant kalėjime Jehova pasirūpins šeima geriau nei aš pats. Ir jis rūpinosi!

Valdžia bandė priversti Ani daug dirbti ir per savaitę leisti Rūtą prižiūrėti kitiems. Ani atsisakė ir dirbdavo tik naktimis, kad dieną galėtų globoti dukrą  pati. Mūsų bendratikiai buvo labai rūpestingi. Mano žmonai jie visko duodavo tiek, kad ji kai kuo net galėdavo pasidalinti su kitais. Už grotų praleidau dar beveik šešerius metus.

Išlaikome tikėjimą kalėjime

Kai vėl atsidūriau kalėjime, kameros draugai, liudytojai, troško sužinoti, kas dabar naujo mūsų leidiniuose. Kaip džiaugiausi, kad būdamas laisvėje kruopščiai studijavau Sargybos bokštus bei reguliariai lankiau sueigas ir dabar jiems galėjau būti dvasinio padrąsinimo šaltinis!

Kai sargybinių paprašėme Biblijos, jie atsakė: „Duoti Jehovos liudytojams Bibliją — tas pats, kas įkalintam plėšikui įrankius, kad galėtų pabėgti.“ Vadovaujantys broliai kiekvieną dieną parinkdavo Biblijos citatą, kurią paskui aptardavome. Kai mus kasdien pusvalandžiui išleisdavo pasivaikščioti po kiemą, labiausiai rūpėdavo ne pasimankštinti ar pakvėpuoti gaiviu oru, bet pasisemti naudos iš dienos citatos. Nors vienas nuo kito turėdavome laikytis ne arčiau kaip per penkis metrus ir nebuvo leista kalbėtis, rasdavome, kaip citatą perduoti kitiems. Grįžę į kameras ją susidėliodavome iš to, ką kiekvienam pavykdavo išgirsti, ir tada aptardavome.

Po kurio laiko vienas informatorius mus išdavė. Mane perkėlė į vienutę. Koks jaučiausi laimingas, kad iki to laiko jau buvau mintinai išmokęs kelis šimtus Rašto citatų! Todėl, dienoms lėtai slenkant, galėjau apmąstyti daugybę Biblijos temų. Paskui mane išvežė į kitą kalėjimą. Sargybinis atvedė mane į kamerą, kurioje buvo du liudytojai, ir — koks džiaugsmas — davė mums Bibliją. Po pusmečio, praleisto vienutėje, labai vertinau galimybę vėl kalbėtis su bendratikiais biblinėmis temomis.

Mano brolis Pėteris tai, kas jam padėjo ištverti kitame kalėjime, aprašė taip: „Įsivaizduodavau, koks bus gyvenimas naujajame pasaulyje, ir stengdavausi mąstyti apie tai, kas pasakyta Rašte. Mes, liudytojai, stiprindavome vienas kitą uždavinėdami klausimus iš Biblijos arba rengdami savotiškas biblines viktorinas. Kalėjime buvo nelengva. Kartais į 12 kvadratinių metrų kamerą sukišdavo 11 žmonių. Čia turėdavome daryti viską: valgyti, miegoti, praustis, net tuštintis. Tapome nervingi, irzlūs.“

Kitas mano brolis, Jochenas, apie laiką, praleistą kalėjime, pasakojo: „Giedodavau mintinai išmoktas mūsų giesmes. Kasdien apmąstydavau kokią nors įsimintą Šventojo Rašto eilutę. Išėjęs iš kalėjimo ir toliau laikiausi gerų dvasinių įpročių. Kasdien su šeima skaitydavome Biblijos citatą. Ruošdavomės kiekvienai sueigai.“

Mama išeina į laisvę

Mamą iš kalėjimo išleido praėjus kiek daugiau nei dvejiems metams. Ji tuoj pat ėmėsi studijuoti Bibliją su Hanelore ir Sabina, kad jos pasidėtų tvirtą tikėjimo pamatą. Be to, mokė mergaites įveikti sunkumus, kuriuos dėl religijos tekdavo patirti mokykloje. Hanelorė prisimena: „Kas bus, per daug nesirūpindavome, nes namuose padrąsindavome viena kitą. Kad ir kokie sunkumai slėgė, tvirti šeimos ryšiai padėdavo pakelti viską.“

Toliau Hanelorė pasakoja: „Be to, įkalintiems broliams tiekdavome dvasinį maistą. Vaškiniame popieriuje smulkiomis raidėmis perrašydavome visą Sargybos bokšto numerį. Lapus suvyniodavome į neperšlampamą popierių ir paslėpę tarp džiovintų slyvų dėdavome į siuntinį, kurį kas mėnesį perduodavome į kalėjimą. Kaip džiaugdavomės gavusios žinutę, kad slyvos buvo „labai skanios“. Mes tai darėme su tokiu užsidegimu, kad, turiu pasakyti, — tai buvo nuostabus laikas.“

 Gyvenimas draudimo metais

Pėteris prisimena, kaip liudytojai Rytų Vokietijoje dešimtmečius gyveno draudimo sąlygomis: „Rinkdavomės namuose mažomis grupelėmis. Į sueigas atvykdavome ir išvykdavome ne visi iš karto, pavieniui. Kiekvieną sykį susitardavome dėl kito susitikimo. Tai darydavome gestais arba raštu, nes niekada nebuvome tikri, kad Stasi slapta nesiklauso.“

O Hanelorė pasakoja: „Kartais gaudavome asamblėjos programų garso įrašus. Tokia sueiga visada labai džiaugdavomės. Mūsų grupelė po kelias valandas semdavosi Biblijos mokymų. Nors kalbėtojų nematėme, atidžiai klausydavomės programos ir kruopščiai užsirašinėdavome.“

Pėteris sako: „Broliai iš kitų šalių labai stengėsi mus aprūpinti bibliniais leidiniais. Maždaug dešimt metų — iki 1989-ųjų, kai griuvo Berlyno siena, — mums specialiai darydavo mažo formato leidinius. Kad pristatytų dvasinį maistą į Rytų Vokietiją, kai kurie rizikuodavo prarasti automobilį, pinigus ar net laisvę. Vieną naktį pora, kurios laukėme, nepasirodė. Policija rado leidinius ir konfiskavo jų automobilį. Nors grėsė pavojus, mes niekada nemanėme nutraukti darbą, kad galėtume gyventi ramiau.“

Jaunesnysis brolis Manfredas, kuris 1950-aisiais mus išdavė, pasakoja, kas jam padėjo atgauti tikėjimą ir jį išlaikyti: „Po kelių mėnesių įkalinimo išvažiavau į Vakarų Vokietiją ir palikau tiesos kelią. 1954-aisiais grįžau į Rytų Vokietiją. Kitais metais susituokiau. Netrukus žmona priėmė Biblijos tiesą ir 1957-aisiais pasikrikštijo. Ilgainiui mane pradėjo graužti sąžinė ir žmonos padedamas grįžau į bendruomenę.

Krikščionys, kurie pažinojo mane prieš paliekant tiesą, mielai priėmė tarsi nieko nebūtų įvykę. Būti sutiktam su šilta šypsena ir apkabintam — tiesiog nuostabu. Esu be galo laimingas, kad susitaikiau su Jehova ir broliais.“

Dvasinė kova tęsiasi

Kiekvienam mūsų šeimos nariui teko sunkiai kovoti už tikėjimą. „Šiandien, — aiškina mano brolis Pėteris, — kaip niekada anksčiau, aplink mus daugybė pramogų ir materialinių pagundų. Kol veikla buvo uždrausta, tenkinomės tuo, ką turėjome. Niekam ir į galvą neateidavo šiaip sau pakeisti studijų grupę arba reikšti nepasitenkinimą, kad sueigos vyksta per toli arba per vėlai. Džiaugdavomės, kad renkamės drauge, net jei sueigai pasibaigus kai kam savo eilės išeiti tekdavo laukti iki vienuoliktos valandos vakaro.“

1959-aisiais mama su Sabina, kuriai tuomet buvo šešiolika, nusprendė persikelti į Vakarų Vokietiją. Abi troško tarnauti ten, kur  labiau reikėjo Karalystės skelbėjų, todėl Jehovos liudytojų filialas joms pasiūlė vykti į Elvangeno miestą (Badeno-Viurtenbergo žemė). Nors Sabina buvo silpnos sveikatos, kai sulaukė 18-os, mamos uolumo paskatinta nusprendė pradėti pionierės tarnybą. Jai ištekėjus, mama, būdama 58-erių, išmoko vairuoti automobilį, kad galėtų daugiau skelbti. Tarnybą ji brangino iki pat mirties 1974-aisiais.

Kai antrą kartą beveik šešerius metus atsėdėjau kalėjime, mane, šeimai nežinant, 1965 metais deportavo į Vakarų Vokietiją. Tačiau po kurio laiko pas mane atvyko ir Ani su Rūta. Taigi vėl buvome kartu. Filiale pasiteiravau, ar galėtume tarnauti, kur labiau reikia skelbėjų. Mus paprašė vykti į Nerdlingeną (Bavarijos žemė). Čia Rūta bei jos brolis Johanas ir užaugo. Ani pradėjo tarnauti pioniere. Jos puikus pavyzdys paskatino Rūtą, kai tik baigė mokyklą, irgi imtis pionierės tarnybos. Ji ištekėjo už pionieriaus. Sūnus irgi vedė pionierę. Taigi dabar džiaugiamės šešiais mielais vaikaičiais.

1987-aisiais, pasinaudojęs proga anksti išeiti į pensiją, pasekiau Ani pavyzdžiu ir pradėjau tarnauti pionieriumi. Po trejų metų mane pakvietė į Zeltersą padirbėti prie filialo išplėtimo. Paskui Glauchau mieste padėjome statyti pirmą Jehovos liudytojų asamblėjų salę buvusioje Rytų Vokietijoje, o vėliau tarnavome jos prižiūrėtojais. Po kurio laiko dėl sveikatos grįžome atgal į Nerdlingeno bendruomenę, kur gyvena dukra. Dabar ten tarnaujame pionieriais.

Labai džiaugiuosi, kad visi mano broliai, seserys bei dauguma šeimos narių tebetarnauja nuostabiam Dievui — Jehovai. Per daugelį metų įsitikinome, kad likdami dvasiškai tvirti galime patirti, kokie teisingi Psalmyno 126:3 žodžiai: „Viešpats mums padarė didžių dalykų; kokie mes buvome laimingi!“

[Iliustracija 13 puslapyje]

Mūsų vestuvių dieną 1957-aisiais

[Iliustracija 13 puslapyje]

Su savo šeima 1948-aisiais: (pirmoje eilėje iš kairės į dešinę) Manfredas, Berta, Sabina, Hanelorė, Pėteris; (antroje eilėje iš kairės į dešinę) aš ir Jochenas

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Mažo formato knyga, kokiomis naudojomės draudimo metais ir „Stasi“ slapto pasiklausymo įranga

[Šaltinio nuoroda]

Forschungs- und Gedenkstätte NORMANNENSTRASSE

[Iliustracija 16 puslapyje]

Su savo broliais ir seserimis: (pirmoje eilėje iš kairės į dešinę) Hanelorė ir Sabina; (antroje eilėje iš kairės į dešinę) aš, Jochenas, Pėteris ir Manfredas