Verta būti sąžiningam

NESĄŽININGUMAS slegia žmoniją nuo Edeno laikų. Vis dėlto daugumoje kultūrų ir bendruomenių vertina sąžiningąjį, o melagį peikia ir jo nemėgsta. Kiekvienas didžiuojasi, kai kiti juo pasitiki. Deja, vis daugiau žmonių prieina išvadą, jog išsilaikyti dabartinėje visuomenėje įmanoma tik nesąžiningumu. Ką tu manai? Ar verta ugdytis sąžiningumą? Iš ko pats sprendi, koks elgesys sąžiningas, o koks ne?

Kad patiktume Dievui, privalu būti sąžiningiems ir apie tai turi byloti mūsų kalba, gyvensena. Apaštalas Paulius patarė krikščionims: „Kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui“ (Efeziečiams 4:25). Jis taip pat rašė, kad ‘norime visame kame dorai elgtis’ (Hebrajams 13:18). Tokio elgesio motyvas nėra troškimas būti aplinkinių giriamiems. Taip darome iš pagarbos savo Kūrėjui ir norėdami jį džiuginti.

Neslėpk, kas esi

Daug kur žmonės, vaikydamiesi sėkmės, prisistato ne tuo, kuo esą. Pavyzdžiui, naudojasi suklastotais (asmens tapatybės ir kitais) dokumentais, diplomais, kad nelegaliai įvažiuotų į kokią nors šalį, gautų darbą ar pareigas, net ir nebūdami tam tinkami. Kai kurie tėvai falsifikuoja vaiko gimimo liudijimą, kad jų atžala galėtų tęsti mokslą.

Tačiau jeigu mes norime nenuvilti Dievo, turime neapgaudinėti. Biblijoje sakoma, kad Jehova yra „tiesos Dievas“ ir iš savo tarnų, puoselėjančių su juo draugystę, tikisi teisingumo (Psalmyno 31:5, Brb). Stengdamiesi išsaugoti glaudžius santykius su Jehova, negalime supanašėti su klastūnais, apsimetėliais (Psalmyno 26:4, Brb).

Nuslėpti tiesą įpratę ir tie, kurie už savo nusižengimą gali susilaukti nuobaudos. Taip nutinka net krikščionių bendruomenėje. Štai vienoje jaunuolis pasipasakojo vyresniesiems kai kurias savo nuodėmes, bet neigė, kad vogė, nors apie tai bylojo įrodymai. Galiausiai viskas išėjo aikštėn  ir jis buvo atskirtas nuo bendruomenės. Argi nebūtų buvę išmintinga likti atviram iki galo ir bendratikių padedamam atnaujinti brangų ryšį su Jehova? Juk ir Biblijoje rašoma: „Nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink jo baramas, nes Dievas griežtai auklėja, ką myli“ (Hebrajams 12:5, 6).

Kartais kuris nors brolis, siekdamas atsakingų pareigų bendruomenėje, nutyli savo problemas arba ankstesnį blogą elgesį. Pavyzdžiui, pildydamas paraišką į specialiąją tarnybą, parašo ne viską apie savo sveikatą ir moralę, nes baiminasi pasirodyti netinkamas. Ar toks žmogus, nors ir tariasi nemeluojąs, iš tikro sąžiningas? Atkreipk dėmesį, kas sakoma Patarlių 3:32: „Suktu žmogumi Viešpats bjaurisi, o dorieji yra Viešpaties draugėje.“

Sąžiningas tas, kas pirmiausia sąžiningas sau pačiam. Paprastai tikime tuo, kuo norime tikėti, o ne kas iš tikrųjų tiesa. Kaip lengva suversti kaltę kitam! Štai karalius Saulius ne save kaltino, kad nepakluso Dievui, o kitus. Galiausiai Jehova jį „atmetė [...] nuo karaliavimo“ (1 Samuelio 15:20-23). Visiškai kitaip elgėsi karalius  Dovydas. Maldoje Dievui jis sakė: „Išpažinau tau savo nuodėmę, nebeslėpiau savo kaltės. Tariau: ‘Išpažinsiu savo nusikaltimus Viešpačiui’, — ir tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę“ (Psalmyno 32:5).

Už sąžiningumą atlyginama

Kiti susidaro nuomonę apie tave iš to, ar esi sąžiningas ar ne. Jeigu net vienintelį kartą ką nors apgausi, prarasi pasitikėjimą ir susigrąžinti jį bus nelengva. O jeigu būsi teisingas ir sąžiningas, įgysi patikimo žmogaus, kuriuo verta pasikliauti, reputaciją. Tokią pagarbą pelno Jehovos liudytojai. Štai keletas pavyzdžių.

Vienam direktoriui kilo įtarimas, kad daugelis darbuotojų apgaudinėja kompaniją, todėl išsikvietė policiją. Išgirdęs, jog tarp areštuotųjų yra ir Jehovos liudytojas, liepė tuoj pat jį paleisti. Kodėl? Vadovas žinojo, kad šis žmogus sąžiningas ir niekuo nenusikalto. Liudytojas buvo paliktas dirbti, o kiti atleisti. Bendratikiai džiaugėsi, kad šitaip jis pašlovino Jehovos vardą.

Geras elgesys nelieka nepastebėtas. Vienoje Afrikos vietovėje reikėjo remontuoti per platų drėkinimo kanalą nutiestą tiltą, nes vagys išplėšė lentas. Žmonės surinko pinigų, tik kam juos patikėti, kad parūpintų, ko reikia? Nutarė vieningai: kuriam nors Jehovos liudytojui.

O štai kitoje Afrikos šalyje kilus politiniams ir etniniams neramumams liudytojas, dirbantis vienoje firmoje buhalteriu, saugumo sumetimais buvo perkeltas svetur. Kol padėtis šalyje aprimo, jis nemažai mėnesių dirbo užsienyje, nors firmai tai buvo nepelninga. Kodėl jį taip saugojo nuo pavojų? Kadangi anksčiau šis vyras nesutiko su aferistų pasiūlymu apgaudinėti kompaniją. Direkcija žinojo, koks jis sąžiningas. Argi būtų rūpinęsi darbuotoju, įsitraukusiu į šešėlinę veiklą?

„Teisus žmogus elgiasi dorai“, — rašoma Patarlių 20:7. Sąžiningojo širdis dora. Jis niekada neapgaudinėja savo artimo. Ar netrokšti, kad ir su tavimi būtų taip elgiamasi? Sąžiningumas neatsiejamas nuo teisingo garbinimo. Puoselėdami šią savybę rodome meilę Dievui ir artimui, taip pat troškimą laikytis Jėzaus principo: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mato 7:12; 22:36-39).

Teisiam žmogui dėl savo sąžiningumo gali tekti ką nors prarasti, bet jis išsaugo, kas vertingiausia, — švarią sąžinę. Galų gale sulaukia dosnaus atlygio. Juk nėra nieko brangesnio už gerus santykius su Jehova! Ar verta juos gadinti: pasielgti nesąžiningai, kad tik pritaptume prie kitų arba neteisėtai ką nors pelnytume? Kad ir kokie sunkumai užgriūtų, tikėkime psalmininko žodžiais: „Palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, nesikreipia į išdidžiuosius ir neina melo keliais“ (Psalmyno 40:4, Brb).

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Tikrieji krikščionys nei perka suklastotus dokumentus, nei jais naudojasi