Ar gali praplėsti savo širdį?

LAIVĄ prie dugno laikančiai inkaro grandinei tenka didžiulė įtampa. Jei grandys nebūtų stiprios, gerai sukibusios, ji sutrūktų.

Panašiai ir krikščionių bendruomenė bus stipri bei sveika, jeigu visi nariai vieningi. Kaip tai pasiekti? Tvirčiausias vienybės raištis — meilė. Ne be reikalo Jėzus Kristus pasakė savo mokiniams: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ Tikrųjų krikščionių tarpusavio meilė nėra vien tik draugiškumas ar pagarba. Ji skatina aukotis (Jono 13:34, 35).

Labai vertinkime bendratikius

Daugelyje bendruomenių krikščionys skiriasi amžiumi, rase, tautybe, kultūra, kalba, socialine padėtimi. Kiekvienas turi savo skonį, lūkesčius, baimes ir savą naštą — galbūt sveikatos problemų ar finansinių sunkumų. Dėl tokio skirtingumo išlaikyti tarpusavio vienybę nelengva. Kaip tad nepristigti meilės ir bet kokiomis aplinkybėmis likti vieningiems? Labai svarbu vertinti kiekvieną bendruomenės narį.

Jei visus branginame, būsime jautrūs jų poreikiams ir dėkingi, kad drauge su mumis garbina tą patį Dievą. Tada mūsų meilė jiems auga. Trumpai patyrinėkime apaštalo Pauliaus patarimą pirmojo amžiaus Korinto krikščionims, kad pasimokytume kuo plačiau rodyti meilę.

„Ankšta jūsų pačių širdyse“

Pirmąjį laišką korintiečiams Paulius parašė 55-aisiais, o nepraėjus nė metams — ir antrąjį. Iš jo pastabų galime suprasti, jog kai kas Korinto bendruomenėje nebrangino savo tikėjimo brolių. Susidariusią padėtį apaštalas apibūdino taip: „Mūsų lūpos atvirai jums prabilo, korintiečiai, mūsų širdis jums tapo erdvi. Mumyse jums ne per ankšta; ankšta jūsų pačių širdyse“ (2 Korintiečiams 6:11, 12). Ką reiškia Pauliaus žodžiai „ankšta jūsų pačių širdyse“?

Jis turėjo omenyje, kad korintiečių širdyse nebuvo daug vietos meilei. Vienas biblistas teigia, jog mylėti Paulių jiems „trukdė tokios kliūtys kaip  nepagrįsti įtarinėjimai [...] ir įžeista savimeilė“.

Štai kokį patarimą apaštalas davė: „Atsimokėkite tuo pačiu, — kalbu kaip vaikams, — ir praplėskite savo širdis!“ (2 Korintiečiams 6:13). Paulius ragino korintiečius stengtis mylėti visus bendratikius. Taigi jiems reikėjo nugalėti nepasitikėjimą bei savo pačių įžeidumą, taip pat ugdytis teigiamą nuostatą bei kilniaširdiškumą.

Patarimas aktualus ir šiandien

Kaip džiugu matyti, kad tikrieji Dievo garbintojai šiandien labai stengiasi praplėsti savo širdį. Tiesa, tai nėra lengva. Juk reikia elgtis kitaip, nei žmonės, nesilaikantys Biblijos principų. Jie dažnai aplinkinius nepakankamai vertina, neretai elgiasi su jais lengvabūdiškai, nerodo deramos pagarbos, mėgsta pasišaipyti. Venkime tokios dvasios. Būtų liūdna, jei mums, kaip ir korintiečiams, mylėti bendratikius trukdytų nepasitikėjimas! Taip galėtų atsitikti, jeigu esame greiti pastebėti brolio trūkumus, bet lėti pripažinti, kas jame gera. Arba jei mūsų širdyje mažai vietos kitataučiui.

Krikščionis, kuris nori praplėsti savo širdį, bendratikius labai vertins, gerbs kiekvieno orumą, žiūrės, kuo galėtų padėti. Net kai turi pagrindą skųstis, jis trokš atleisti ir nejaus apmaudo. Nemanys, kad brolio ar sesers motyvai  blogi. Būdamas kilnios širdies stengsis rodyti tokią meilę, kokią Jėzus minėjo savo pranašystėje: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:35).

Stenkis plėsti draugų ratą

Nuoširdi meilė skatins mus arčiau bendrauti ir su tais broliais bei seserimis, kurių gerai nepažįstame. Pavyzdžiui, kai kas iš bendratikių yra drovūs arba kažkodėl mažiau bendraujantys. Galbūt iš pradžių manome, kad mus mažai kas sieja, išskyrus tikėjimą. Bet argi Biblijoje nepasakojama apie artimą draugystę tarp žmonių, kurie iš pirmo žvilgsnio neturėjo nieko bendra?

Štai Rūta ir Noomė buvo ne vienos kartos, tautybės ir kultūros, skyrėsi net jų gimtoji kalba. Tačiau jųdviejų draugystei tai visai netrukdė. Jehonatanas buvo karaliaus sūnus, o Dovydas — piemuo, be to, daug jaunesnis. Vis dėlto jie buvo bene artimiausi draugai iš paminėtų Šventajame Rašte. Tiek Rūtai su Noome, tiek Jehonatanui su Dovydu draugystė teikė džiaugsmą ir dvasinę paramą (Rūtos 1:16; 4:15; 1 Samuelio 18:3; 2 Samuelio 1:26).

Ir šiandien neretai gerais draugais tampa skirtingo amžiaus ir socialinės padėties krikščionys. Antai Regina — vieniša motina, auginanti du paauglius. * O Haraldas su Ute — pagyvenusi pora, neturinti vaikų. Atrodo, kas gi galėtų būti bendra tarp šitų šeimų. Bet Haraldas ir Utė pritaikė Biblijos patarimą praplėsti savo širdį. Jie ėmė kviesti Reginą su vaikais prisidėti prie jų įvairioje veikloje, ir dabar dažnai kartu skelbia gerąją naujieną, pramogauja.

Tad gal ir mes galėtume įgyti naujų draugų? Kodėl gi nepabandžius geriau susipažinti su kitokios tautybės, kultūros arba kartos bendratikiais?

Būk jautrus kitų poreikiams

Gera širdis skatins mus padėti broliams ir sesėms. Kuo? Na, apsidairyk bendruomenėje ir suvoksi, kad jaunuoliams dažnai reikia vadovavimo, pagyvenusiems — padrąsinimo, visalaikiams tarnams svarbus pagyrimas ir parama, prislėgtiesiems būtina, kad kas išklausytų. Visiems ko nors reikia, todėl negalime likti abejingi.

Praplėsti širdį reiškia ir atjausti tuos, kas turi ypatingų reikmių, pavyzdžiui, serga lėtine liga ar patiria kitokius didelius sunkumus. Ugdydamiesi meilę ir gerumą trokšime labiau suprasti ir paremti bendratikius, kuriems to reikia.

Kai pradės pildytis netolimai ateičiai skirtos pranašystės, tvirti vienybės saitai bendruomenėje bus vertingesni už turtą, gebėjimus ir bet kokius pasiekimus (1 Petro 4:7, 8). Kiekvienas prisidėsime prie tos vienybės praplėsdami savąją širdį. Neabejokime, Jehova dosniai mus laimins už tai, kad paklūstame jo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, paliepimui: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jono 15:12).

[Išnaša]

[Anotacija 10 puslapyje]

Turime labai vertinti brolius bei seseris, gerbti jų orumą, stengtis kuo galėdami padėti