Gyvenimo istorija

Dievas gausiai atlygino už teisingus sprendimus

Papasakojo Polis Kušniras

MANO seneliai 1897 metais iš Ukrainos persikėlė į Kanadą ir įsikūrė netoli Jorktono, Saskačevano provincijoje. Atsivežė keturis vaikus — tris berniukus ir mergaitę. 1923-iaisiais dukra, vardu Marinka, tapo mano mama: aš jos septintas vaikas. Gyvenimas tuomet buvo paprastas, bet ramus. Valgėme sočiai, netrūko šiltų drabužių, valstybė teikė būtiniausias paslaugas, o kaimynai vieni kitiems padėdavo prie sunkesnių darbų. 1925-ųjų pabaigoje mus aplankė vienas Biblijos tyrinėtojas (tada taip vadinosi Jehovos liudytojai). Tas įvykis paskatino mamą padaryti sprendimus, dėl kurių iki šiol esu dėkingas.

Mūsų namus pasiekia Biblijos tiesa

Mama iš Biblijos tyrinėtojo gavo knygelių ir netrukus suprato, kad ten rašoma tiesa. Ji greitai stiprėjo dvasiškai ir 1926 metais pasikrikštijo. Nuo tada mūsų šeimos gyvenimas pasikeitė. Namai visada būdavo atviri svečiams. Dažnai apsistodavo keliaujantieji prižiūrėtojai, vadinami piligrimais, ir kiti Biblijos tyrinėtojai. Kartą, 1928-aisiais, vienas piligrimas rodė „Eureka dramą“, sutrumpintą „Kūrimo fotodramos“ variantą. Mes, vaikai, paskolinome jam savo žaislinę varlę, kuri paspaudus sukvarksėdavo, — taip brolis duodavo ženklą pakeisti skaidrę. Didžiavomės, kad mūsų žaislas jam pravertė.

Neretai pas mus su savo gyvenamąja priekaba užsukdavo keliaujantysis prižiūrėtojas Emilis Zariskis. Kartais atsiveždavo suaugusį sūnų ir šis mus, vaikus, skatindavo ateityje tapti visalaikiais tarnais, arba pionieriais. Dažnai svečiuodavosi ir pionieriai.  Kartą mama vienam jų, kol sulopys jo marškinius, paskolino kitus. Išvykdamas brolis pamiršo grąžinti. Po netrumpo laiko parsiuntė ir atsiprašė, kad taip uždelsė. „Neturėjau dešimties centų siuntiniui“, — rašė. Pagalvojom, kad verčiau būtų tuos marškinius pasilikęs! Labai norėjau kada nors tapti panašus į tuos pasiaukojančius pionierius. Koks dėkingas esu mamai už jos svetingumą, praturtinusį mūsų gyvenimą ir ugdžiusį meilę brolijai (1 Petro 4:8, 9).

Tėtis Biblijos tyrinėtoju netapo, bet mums neprieštaravo. 1930-aisiais net leido broliams mūsų didelėje daržinėje surengti vienadienę asamblėją. Nors buvau tik septynerių, ta džiugi ir kilni šventė padarė neišdildomą įspūdį. 1933 metais tėtis mirė. Mama, likusi našle su aštuoniais vaikais, nė kiek nenukrypo nuo tikslo vesti mus teisingo garbinimo keliu. Visada turėdavau eiti su ja į sueigas. Pamenu, jos atrodė be galo ilgos. O, kaip norėdavau žaisti lauke su vaikais, kuriems tėvai tai leisdavo! Bet iš pagarbos mamai sėdėdavau. Gamindama valgį ji mėgdavo pacituoti kokią Biblijos eilutę, o aš turėdavau pasakyti, kur apie tai rašoma. Tais pačiais metais užderėjo itin gausus javų derlius, todėl neplanuotą pelną mama panaudojo automobiliui įsigyti. Kaimynai šnekėjo, kad tai pinigų švaistymas, bet ji tikėjosi, kad mašina mums pravers teokratiniame darbe. Taip ir buvo.

Kiti padeda man teisingai apsispręsti

Ateina laikas, kai jaunuoliams tenka padaryti sprendimus, turėsiančius įtakos jų ateičiai. Sulaukusios tokio amžiaus, mano vyresnės seserys Helen ir Kei ėmėsi pionieriaus tarnybos. Kartą pas mus viešėjo jaunas puikus pionierius Džonas Jazuskis. Paprašytas mamos, truputį liko patalkint prie ūkio. Vėliau jis vedė Kei ir abu tarnavo pionieriais netoliese. Kai buvau dvylikos, jiedu pakvietė mane per vasaros atostogas eiti drauge į skelbimo tarnybą. Taip paragavau pionieriško gyvenimo.

Ilgainiui su vyresniu broliu Džonu pajėgėm dviese šiaip taip tvarkytis ūkyje. Todėl mama galėjo vasaros mėnesiais tarnauti, kaip vadinama šiandien, pagalbine pioniere. Keliaudavo dvirãčiu vežimu, pasikinkiusi seną arklį. Tėvas tam užsispyrusiam senukui buvo davęs vardą Saulius, bet mamai su juo nebuvo jokio vargo. Nors ir aš, ir brolis mėgome ūkininkauti, kaskart, kai mama grįžusi iš tarnybos pasakodavo, ką įdomaus patyrė, mūsų širdis vis labiau užsidegdavo troškimu tapti pionieriais. 1938-aisiais ėmiau daugiau skelbti, o 1940-ųjų vasario 9 dieną pasikrikštijau.

Kiek vėliau mane paskyrė bendruomenės tarnu. Tvarkydavau dokumentaciją, džiaugdavausi, kai matydavau, kad mūsų gausėja. Mano skelbimo teritorija buvo mieste, už šešiolikos kilometrų nuo namų. Žiemą kas savaitę eidavau ten pėsčiomis ir skelbdavau keletą dienų, o nakvodavau mansardoje pas vieną šeimą, kuri domėjosi Biblija. Kartą liudijau liuteronų pastoriui, tiesa, gal kiek netaktiškai. Jis pagrasino iškviesiąs policiją, jeigu nepaliksiu jo kaimenės ramybėje. Tai tik padidino mano uolumą.

Kei su Džonu 1942-aisiais ruošėsi vykti į kongresą Klivlande  (Ohajas, JAV). Džiūgavau, kad pakvietė ir mane. Tas sambūris buvo vienas reikšmingiausių mano gyvenimo įvykių. Tada galutinai apsisprendžiau dėl ateities. Kai brolis Natanas Noras, tuomet vadovavęs pasauliniam skelbimo darbui, pranešė, jog reikia 10000 pionierių, nutariau tuoj pat atsiliepti į kvietimą!

1943-iųjų sausį mūsų bendruomenę aplankė keliaujantysis prižiūrėtojas, vardu Henris. Jo kalba visus tiesiog uždegė. Kitą dieną lauke spaudė 40 laipsnių speigas, pūtė žvarbus šiaurvakaris. Paprastai tokiu oru nosies iš namų nekišame, bet Henris veržėsi į tarnybą. Sėdo su kitais į arklio traukiamas dengtas roges, kuriose buvo įrengta krosnelė, ir išvažiavo į kaimą už 11 kilometrų. Aš išėjau vienas pas šeimą, auginančią penkis sūnus. Jie sutiko studijuoti Bibliją ir ilgainiui priėmė tiesą.

Skelbiame draudimo laikotarpiu

Antrojo pasaulinio karo metais Karalystės skelbimo darbas Kanadoje buvo uždraustas. Teko slėpti biblinę literatūrą — gerai, kad mūsų ūkyje turėjom kur. Policija dažnai darydavo kratas, bet taip nieko ir nerado. Skelbdami naudojomės tik Biblija, o rinkdavomės mažomis grupelėmis. Mane su Džonu paskyrė slaptais pasiuntiniais.

Tuo laikotarpiu mūsų bendruomenė dalyvavo pasaulinėje knygelės „Nacizmo galas“ platinimo kampanijoje. Susirinkome vidurnaktį. Neslėpsiu — jaudinausi. Turėjome prisėlinti prie kiekvieno namo ir padėti knygelę palei duris. Nieko baugesnio dar nebuvau daręs. Kaip palengvėjo palikus paskutinį egzempliorių! Tada nuskubėjome prie mašinos, susiskaičiavome ir dingome nakties tamsoje.

Pionieriška tarnyba, kalėjimai, asamblėjos

1943-iųjų gegužės 1-ąją atsisveikinau su mama ir pasiėmęs lagaminėlį bei 20 dolerių išvykau pagal savo pirmąjį paskyrimą. Kvil Leike (Saskačevano provincija) mane svetingai priėmė brolis Tomas Trupas su šeima. Kitais metais persikėliau į atokią vietovę — Veiburno miestelį toje pačioje provincijoje. Kai 1944 metų gruodžio 24 dieną skelbiau gatvėje, mane suėmė. Kurį laiką sėdėjau vietiniame kalėjime, paskui buvau perkeltas į Džasperio priverčiamojo darbo stovyklą (Albertos provincija). Ten susitikau su kitais liudytojais, be to, galėjau nuolat gėrėtis Jehovos kūrinių didybe — Kanados Uoliniais kalnais. 1945-ųjų pradžioje stovyklos pareigūnai išleido mus į sueigą provincijos centre, Edmontone, kur klausėmės padrąsinančios brolio Noro kalbos, kaip plinta mūsų pasaulinė veikla. Troškome kuo greičiau būti laisvi ir vėl visomis jėgomis tarnauti Dievui.

Atgavęs laisvę tęsiau pionieriaus tarnybą. Netrukus po to paskelbė, jog Los Andžele (Kalifornija) planuojama surengti asamblėją „Pasaulinė plėtra“. Vienas vietinis brolis savo sunkvežimyje įrengė dvidešimt sėdimų vietų ir 1947-ųjų rugpjūčio 1-ąją išsiruošėme į nepamirštamą 7200 kilometrų kelionę. Važiavome per prerijas, dykumas, taip pat reto grožio vietas, tokias kaip Jeloustono ir Josemičio nacionaliniai parkai. Tai buvo nuostabi išvyka, trukusi 27 dienas!

Ir pats kongresas paliko neišdildomą įspūdį. Kad mano dalyvavimas būtų kuo naudingesnis, dieną ir naktį dirbau budėtoju. Po sueigos, skirtos norintiems tarnauti misionieriais, užpildžiau anketą, nors nesitikėjau būti pakviestas. Paskui, 1948 metais, atsiliepiau į paraginimą pionieriams  vykti skelbti Kvebeko provincijoje (Izaijo 6:8).

Gileadas ir kas buvo toliau

Kaip džiaugiausi 1949-aisiais gavęs kvietimą į Sargybos bokšto biblinę Gileado mokyklą, 14-ą kursą. Mokymasis ten padėjo man sustiprinti savo tikėjimą ir labiau suartėti su Jehova. Sesuo Kei su vyru Džonu buvo baigę 11-ą kursą ir tarnavo Šiaurės Rodezijoje (dabar Zambija). O mano brolis Džonas Gileado mokyklą baigė 1956-aisiais. Su žmona Frida jis tarnavo Brazilijoje 32 metus, iki pat mirties.

Mūsų išleistuvės vyko 1950-ųjų vasarį. Tą dieną mane labai padrąsino dvi telegramos — vieną atsiuntė mama, o kita buvo nuo Trupų šeimos. Pastaroji, pavadinta „Patarimai absolventui“, skambėjo taip: „Tai dienų diena tau. Diena, kurią branginsi visados. Telydi sėkmė ir džiaugsmas tave nuolatos.“

Mane paskyrė į Kvebeko miestą, bet prieš tai trumpam pasilikau Karalystės ūkyje (Niujorko valstija), kur tuo metu buvo įsikūrusi Gileado mokykla. Kartą brolis Noras paklausė, ar norėčiau vykti į Belgiją, bet po poros dienų pasiteiravo, gal sutikčiau tarnauti Nyderlanduose. Gavęs paskyrimo laišką, sužinojau, kad esu skiriamas tos šalies filialo tarnu. Buvau priblokštas.

Į Nyderlandus išplaukiau 1950-ųjų rugpjūčio 24-ąją. Kelionė tęsėsi vienuolika dienų, tad pakako laiko perskaityti ką tik išėjusį anglišką krikščionių graikiškųjų raštų „Naujojo pasaulio“ vertimą. Roterdamą pasiekiau rugsėjo 5 dieną ir patekau į draugišką Betelio šeimą. Kad ir kaip buvo sunku po karo, broliams čia neblogai pavyko atnaujinti krikščionišką veiklą. Klausydamas jų pasakojimų, kaip atlaikė žiaurius persekiojimus, pagalvojau, kad šiems broliams nebus lengva paklusti jauno, nepatyrusio filialo tarno vadovavimui. Tačiau netrukus pamačiau, jog baiminausi be reikalo.

Aišku, ne viskas ėjosi sklandžiai. Atvykau prieš pat kongresą ir nustebau, kad tūkstančiai delegatų apgyvendinti čia pat, kur vyks kongresas. Pasiūliau, kad kito kongreso dalyviams suieškotume nakvynę privačiuose namuose. Broliai sakė, jog idėja gera, bet jų šaliai netinka. Pasitarę priėjome kompromisą — pusė delegatų gyvens kongreso vietoje, o kiti mieste, pas neliudytojus. Patenkintas šitą sprendimą paminėjau broliui Norui, dalyvavusiam kongrese. Tačiau džiaugsmas greit išgaravo, kai vėliau Sargybos bokšto pasakojime apie mūsų kongresą perskaičiau: „Esame tikri, jog kitą kartą broliams pakaks tikėjimo  parūpinti kongreso dalyviams nakvynę ten, kur liudyti veiksmingiausia, — žmonių namuose.“ Būtent taip ir padarėme „kitą kartą“.

1961 metų liepą dviese iš mūsų filialo buvome pakviesti į susitikimą Londone su kitų filialų atstovais. Brolis Noras pranešė, kad Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertimą siūloma versti ir į kitas kalbas, įskaitant olandų. Tai bent naujiena! Tačiau nenumanėme, koks tai milžiniškas darbas. Po dvejų metų, 1963-iaisiais, man buvo džiugu dalyvauti Niujorko kongrese ir toje programos dalyje, per kurią paskelbta apie išleistą Biblijos graikiškųjų raštų „Naujojo pasaulio“ vertimą olandų kalba.

Sprendimai ir naujos užduotys

1961-ųjų rugpjūtį vedžiau Leidą Vamelink. Jos šeima tiesą priėmė 1942 metais, nacistų siautėjimo laikais. 1950-aisiais Leida tapo pioniere, o nuo 1953-iųjų tarnavo Betelyje. Matydamas jos darbštumą čia ir bendruomenėje, supratau, kad būtų man ištikima draugė tarnyboje.

Praėjus maždaug metams po vedybų buvau pakviestas į Brukliną dešimties mėnesių papildomo mokymo kursui. Žmonos vykti kartu tada nebūdavo kviečiamos. Leida skatino mane važiuoti, nepaisyti jos negalavimų, todėl sutikau. Vėliau jos sveikata dar labiau sušlubavo. Pabandę kurį laiką tęsti darbą Betelyje, nusprendėme, jog protingiau bus išeiti, bet nenutraukti visalaikės tarnybos. Ėmėmės keliaujamojo darbo, tačiau netrukus Leidai buvo atlikta sudėtinga operacija. Tuo tarpu mums labai padėjo mylintys broliai bei sesės, ir po metų jau galėjome priimti kitą paskyrimą — srities priežiūrą.

Septynerius metus dirbome šį įdomų darbą, o paskui vėl teko padaryti rimtą sprendimą — mane kvietė dėstyti Karalystės tarnybos mokykloje, kurios kursai buvo rengiami Betelyje. Sutikome, tačiau ne linksma širdimi, nes mėgome keliaujamąją tarnybą. Dėstydamas po dvi savaites keturiasdešimt septynioms grupėms turėjau puikią galimybę pasidalinti dvasinėmis dovanomis su bendruomenių vyresniaisiais.

Tuo laikotarpiu planavau 1978-aisiais aplankyti mamą, tačiau netikėtai 1977-ųjų balandžio 29-ąją telegrama pranešė apie jos mirtį. Apėmė liūdesys, kad niekada daugiau neišgirsiu švelnaus mamos balso ir nepasakysiu, koks dėkingas esu už visa, ką dėl manęs padarė.

Pasibaigus Karalystės tarnybos mokyklos kursams man su žmona buvo pasiūlyta tapti beteliečiais. Dešimt metų tarnavau filialo komiteto koordinatoriumi. Paskui Vadovaujančioji taryba paskyrė toms pareigoms tinkamesnį brolį, dėl ko esu labai dėkingas.

Tarnaujame, kiek leidžia jėgos

Mudviem su Leida jau 83-ji. Daugiau nei šešiasdešimt metų esu visalaikis tarnas, keturiasdešimt penkerius iš jų — drauge su ištikima žmona. Remti mane visose užduotyse ji laikė neatsiejama savo pasiaukojamos tarnybos Jehovai dalimi. Dabar kiek pajėgiame tarnaujame Betelyje ir bendruomenėje (Izaijo 46:4).

Mums smagu kartkartėm prisiminti ką nors įdomaus iš praeities. Džiaugiamės viskuo, ką teko nuveikti Jehovos tarnyboje, ir neabejojame, jog sprendimai, padaryti jaunystėje, buvo teisingi. Esame pasiryžę ir toliau visomis jėgomis garbinti Jehovą.

[Iliustracija 13 puslapyje]

Su vyresniu broliu Bilu ir arkliu Sauliumi

[Iliustracija 15 puslapyje]

Mūsų vestuvių dieną (1961-ųjų rugpjūtis)

[Iliustracija 15 puslapyje]

Su Leida šiandien