„Turi būti linksmas“

„Turi švęsti tą šventę Viešpačiui [...], todėl turi būti linksmas“ (PAKARTOTO ĮSTATYMO 16:15, Vl).

1. a) Kokius klausimus iškėlė Šėtonas? b) Ką Jehova išpranašavo, kai Adomas ir Ieva jam nepakluso?

PASTŪMĖJĘS Adomą ir Ievą nepaklusti savo Kūrėjui, Šėtonas iškėlė du labai svarbius klausimus. Pirma, užginčijo tai, kad Jehova valdo teisingai ir teisėtai. Antra, piršo mintį, esą žmonės tarnauja Dievui tik iš savanaudiškumo. Pastarąjį kaltinimą atvirai metė Jobo laikais (Pradžios 3:1-6; Jobo 1:9, 10; 2:4, 5). Bet Jehova nedelsdamas ėmė taisyti padėtį. Jis, Adomui ir Ievai dar tebesant Edeno sode, išpranašavo, kaip šiuos klausimus išspręs. Pasakė, kad ateis „sėkla“, kuriai bus įgelta į kulnį, o ji pati sutrins Šėtonui galvą (Pradžios 3:15, Brb).

2. Kaip Jehova nušvietė, kad įgyvendins Pradžios 3:15 užrašytą pranašystę?

² Laikui bėgant Jehova vis daugiau nušviesdavo tą pranašystę parodydamas, kad ji išsipildys iki galo. Štai Abraomui pasakė, kad „sėkla“ kils iš jo palikuonių (Pradžios 22:15-18; Vl). Patriarcho vaikaitis Jokūbas tapo 12 Izraelio giminių tėvu. 1513 m. p. m. e., kai tos giminės buvo suburtos į tautą, Jehova davė jai Įstatymą. Ten buvo ir nurodymas švęsti keletą metinių švenčių. Jos, pasak apaštalo Pauliaus, buvo „būsimųjų dalykų šešėlis“ (Kolosiečiams 2:16, 17; Hebrajams 10:1). Tam tikros švenčių apeigos vaizdavo, kaip Jehova įvykdys pažadą dėl Sėklos. Metinės šventės labai džiugindavo izraelitus. Kad sustiprėtų mūsų tikėjimas Jehovos pažadų tikrumu, jas ir aptarkime.

Sėkla pasirodo

3. Kas buvo pažadėtoji Sėkla ir kaip jai buvo įgelta į kulnį?

³ Po daugiau nei 4000 metų nuo Jehovos išsakytos pranašystės pažadėtoji „sėkla, tai yra Kristus“, pasirodė (Galatams 3:16, Naujasis Testamentas, vertė J. Skvireckas, 1922). Jėzus, tobulas žmogus, liko ištikimas Dievui iki mirties ir taip įrodė, kad Šėtono kaltinimai melagingi. O kadangi Jėzaus nesaistė nuodėmė, jo mirtis buvo neįkainojama auka. Per ją Jėzus išvadavo iš nuodėmės ir mirties vergijos Dievui ištikimus Adomo ir Ievos palikuonis. Jėzaus mirtis ant kančių stulpo buvo Šėtono įgėlimas į kulnį pažadėtai Sėklai.

4. Kas buvo Jėzaus aukos pirmavaizdis?

⁴ Jėzus mirė 33 m. e. m. nisano 14-ąją. * Tą dieną Izraelis kasmet džiugiai švęsdavo Paschą. Namuose paruošdavo vaišių stalą, tarp valgių būdavo ir sveikų sveikiausio avinėlio mėsos. Tautai tai primindavo, kaip avinėlio kraujas apsaugojo izraelitų pirmagimius, kai 1513 m. p. m. e. nisano 14-ąją Jehovos pasiųstas angelas išžudė egiptiečių pirmagimius (Išėjimo 12:1-14). Apie Jėzų, kurį vaizdavo Paschos avinėlis, apaštalas Paulius pasakė: „Jau paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus“ (1 Korintiečiams 5:7). Kaip Paschos avinėlio kraujas, taip ir pralietas Jėzaus kraujas gali išgelbėti daugelį žmonių (Jono 3:16, 36).

 Užmigusiųjų pirmagimis

5, 6. a) Kada Jėzus buvo prikeltas ir kokia Įstatyme nurodyta šventė buvo šio įvykio pirmavaizdis? b) Kaip dėl to, kad Jėzus buvo prikeltas, tapo įmanomas Pradžios 3:15 užrašytos pranašystės išsipildymas?

⁵ Trečiąją dieną Jėzus atgavo gyvybę, kad užžengtų pas Tėvą ir brangi jo auka būtų priimta (Hebrajams 9:24). Jo prikėlimo pirmavaizdis buvo kita šventė. Iškart po nisano 14-osios prasidėdavo Neraugintos duonos šventė, o paskui, nisano 16-ąją, izraelitai patį pirmąjį krašto derlių, miežių pėdą, atnešdavo kunigui, kad šis pasiūbuotų Jehovos akivaizdoje (Kunigų 23:6-14). Nenuostabu, jog kaip tik tokią 33 m. e. m. dieną Jehova sužlugdė Šėtono, norėjusio visam laikui nutildyti „ištikimą bei tiesakalbį Liudytoją“, kėslus! Būtent tądien, nisano 16-ąją, Dievas prikėlė Jėzų iš mirties ir apdovanojo jį, jau dvasinį asmenį, nemarybe (Apreiškimo 3:14; 1 Petro 3:18).

⁶ Jėzus buvo „prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmagimis“ (1 Korintiečiams 15:20). Jis, skirtingai nei anksčiau už jį prikeltieji, daugiau neragavo mirties, o pakilo į dangų, atsisėdo Dievo dešinėje ir laukė, kol bus paskirtas Jehovos dangiškosios Karalystės Karaliumi (Psalmyno 110:1; Apaštalų darbų 2:32, 33; Hebrajams 10:12, 13). Dabar, jau gavęs Karaliaus valdžią, Jėzus turi galią sutraiškyti didžiajam priešui, Šėtonui, galvą ir sunaikinti jo sėklą (Apreiškimo 11:15, 18; 20:1-3, 10).

Kas dar priklauso prie Abraomo sėklos

7. Kaip buvo švenčiama Savaičių šventė?

⁷ Jėzus buvo dar Edene pažadėtoji Sėkla, per kurią Jehova turėjo sugriauti Velnio darbus (1 Jono 3:8). Bet Dievas Abraomui pasakė, kad jo „sėkla“ bus ne vienas asmuo, o daug — „kaip dangaus žvaigždžių ir pajūrio smilčių“ (Pradžios 22:17; NW). Kad rasis ir kitų „sėklos“ narių, liudijo dar viena džiugi šventė. Praėjus 50 dienų po nisano 16-osios, Izraelis švęsdavo Savaičių šventę. Apie ją Įstatyme buvo pasakyta: „Turite skaičiuoti ligi dienos po septintojo šabo — penkiasdešimt dienų. Tada atnešite Viešpačiui naujo derliaus javų atnašą. Atnešite iš savo gyvenviečių kaip siūbuojamąją atnašą du duonos kepalus, kiekvieną iš dviejų dešimtadalių efos. Jie turi būti iš geriausių miltų, kepti su raugu kaip pirmienos Viešpačiui“ * (Kunigų 23:16, 17, 20).

8. Kas svarbaus įvyko per 33 m. e. m. Sekmines?

⁸ Savaičių, arba Sekminių, šventės pavadinimas graikų kalboje yra kilęs iš žodžio, reiškiančio „penkiasdešimtoji [diena]“. Per 33 m. e. m. Sekmines didesnysis Vyriausiasis Kunigas, prikeltasis Jėzus Kristus, išliejo šventąją dvasią mažam 120 Jeruzalėje  susirinkusių mokinių būreliui. Taip šie tapo pateptaisiais Dievo sūnumis ir Jėzaus Kristaus broliais (Romiečiams 8:15-17). Jie sudarė naują tautą, „Dievo Izraelį“ (Galatams 6:16). Tai buvo maža pradžia; galiausiai į šią tautą turėjo būti surinkta 144000 žmonių (Apreiškimo 7:1-4).

9, 10. Kokia Sekminių atnaša simbolizavo būsimą pateptųjų krikščionių bendruomenę?

⁹ Būsimą pateptųjų krikščionių bendruomenę simbolizavo du raugintos duonos kepalai, siūbuojami kasmet per Sekmines kaip atnašos Jehovai. Rauginta duona reiškė, kad pateptieji krikščionys dar turi paveldėtos nuodėmės raugo. Tačiau per Jėzaus išperkamąją auką jie galėjo artintis prie Jehovos (Romiečiams 5:1, 2). O kodėl du kepalai? Tikriausiai jie simbolizavo tai, kad pateptieji Dievo sūnūs bus surinkti iš dviejų grupių — pirmiausia iš žydų, o vėliau ir iš kitų tautų (Galatams 3:26-29; Efeziečiams 2:13-18).

¹⁰ Per Sekmines du atnašaujami kepalai buvo iš kviečių derliaus pirmienų. Dvasia pagimdyti krikščionys irgi vadinami „kūrinių pirmienomis“ (Jokūbo 1:18). Jie pirmieji, kuriems per pralietą Jėzaus kraują atleidžiamos nuodėmės ir taip suteikiama teisė gyventi nemariems danguje ir valdyti su Jėzumi jo Karalystėje (1 Korintiečiams 15:53; Filipiečiams 3:20, 21; Apreiškimo 20:6). Šie dangiškieji sūnūs netrukus „ganys [tautas] geležine lazda“ ir matys, kaip Šėtonas bus sutryptas po jų kojomis (Apreiškimo 2:26, 27; Romiečiams 16:20). Apaštalas Jonas pasakė: „Jie lydi Avinėlį, kur tik jis eina. Jie atpirkti iš žmonijos, pirmienos Dievui ir Avinėliui“ (Apreiškimo 14:4).

Diena, kurią minimas išvadavimas

11, 12. a) Kas vykdavo Permaldavimo dieną? b) Kuo palaimingas Izraeliui būdavo veršio ir ožių atnašavimas Permaldavimo dieną?

¹¹ Etanimo, vėliau pavadinto tišriu, * mėnesio  dešimtą dieną Izraelis švęsdavo Permaldavimo dieną. Ši šventė simbolizavo, kaip ateityje per Jėzaus išperkamąją auką žmonija bus palaiminta. Visa tauta susirinkdavo į iškilmes ir atnašaudavo aukas už savo nuodėmes (Kunigų 16:29, 30).

¹² Permaldavimo dieną vyriausiasis kunigas papjaudavo veršį ir jo krauju Šventų švenčiausiojoje septynis kartus pašlakstydavo priešais sandoros skrynios dangtį taip atnašaudamas kraują Jehovai. Tai buvo auka už vyriausiojo kunigo, jo ir „namų“ — kunigų padėjėjų ir levitų — nuodėmes. Paskui vyriausiasis kunigas paimdavo du ožius ir vieną iš jų papjaudavo kaip auką už tautos nuodėmes. Šventų švenčiausiojoje jo krauju irgi pašlakstydavo priešais sandoros skrynios dangtį. Tada vyriausiasis kunigas uždėdavo rankas antram ožiui ant galvos ir išpažindavo izraelitų nuodėmes. Galop gyvulį išvesdavo į dykumą, kad ten simboline prasme išneštų tautos kaltes (Kunigų 16:3-16, 21, 22).

13. Kokie Permaldavimo dienos atnašavimai vaizdavo Jėzaus auką?

¹³ Per didesniojo Vyriausiojo Kunigo, Jėzaus Kristaus, gyvybės auką, kurios pirmavaizdis buvo Permaldavimo dienos atnašos, atleidžiamos nuodėmės. Pirmiausia dėl paaukoto jo kraujo Jehova „dvasinius namus“, tai yra 144000 pateptųjų krikščionių, pripažįsta teisiais ir šventais (1 Petro 2:5; 1 Korintiečiams 6:11). Šios aukos pirmavaizdis buvo veršio atnašavimas. Taip pateptiesiems suteikiama galimybė gauti dangiškąjį paveldą. Bet tai ne viskas. Kaip kadaise dėl paaukoto ožio, taip dėl Jėzaus kraujo aukos, gali būti išgelbėti milijonai Kristų įtikėjusių žmonių. Jie galės džiaugtis amžinuoju gyvenimu žemėje — tuo, ką prarado Adomas ir Ieva (Psalmyno 37:10, 11). Kaip anuomet ožys Izraelio sūnų kaltes „išnešdavo“ į dykumą, taip Jėzus, praliejęs savo kraują, nusineša žmonijos nuodėmes (Izaijo 53:4, 5, Brb).

Džiaukis Jehovos akivaizdoje

14, 15. Kaip vykdavo Palapinių šventė ir ką tai primindavo izraelitams?

¹⁴ Izraelyje kitos iškilmės po Permaldavimo dienos buvo Palapinių šventė —  džiugiausia metuose (Kunigų 23:34-43). Ją švęsdavo nuo 15 iki 21 etanimo mėnesio dienos ir 22-ąją baigdavo iškilmingu sambūriu. Šventė ženklino derliaus nuėmimo pabaigą ir buvo proga dėkoti Dievui už didžiulį jo gerumą. Todėl Jehova prisakė šią iškilmę švenčiantiems izraelitams: „Viešpats laimins tave visokiais lobiais ir visus tavo rankų darbus, todėl turi būti linksmas“ (Pakartoto Įstatymo 16:15, Vl). Koks džiaugsmas turėjo lietis tomis dienomis!

¹⁵ Per šventę žmonės septynias dienas gyvendavo palapinėse. Tai primindavo, kur izraelitai glaudėsi klajodami po dykumą. Ši šventė buvo tinkamas metas apmąstyti Jehovos tėvišką rūpestingumą (Pakartoto Įstatymo 8:15, 16). O tai, kad ir turtingieji, ir vargdieniai persikeldavo į vienodas palapines, primindavo, jog per šventę visi yra lygūs (Nehemijo 8:14-16).

16. Ką vaizdavo Palapinių šventė?

¹⁶ Palapinių šventė buvo smãgios derliaus surinkimo iškilmės. Jos vaizdavo, kaip ateityje bus džiaugsmingai renkami tie, kurie rodys tikėjimą Jėzumi Kristumi. Jie pradėti rinkti per 33 m. e. m. Sekmines, kai 120 Jėzaus mokinių buvo patepti ir tapo pirmaisiais „šventos kunigijos“ nariais. Kaip izraelitai išeidavo keletą dienų gyventi į palapines, taip pateptieji žino esą tik svečiai šiame bedieviškame pasaulyje. Jie puoselėja dangiškąją viltį (1 Petro 2:5, 11; Jr). Pateptųjų krikščionių — 144000 asmenų — surinkimas užsibaigia šiomis „paskutinėmis dienomis“ (2 Timotiejui 3:1).

17, 18. a) Iš kur žinome, kad, be pateptųjų krikščionių, ir kiti yra palaiminami per Jėzaus auką? b) Kam šiandien simbolinė Palapinių šventė yra palaima, ir kada bus šios džiugios šventės kulminacija?

¹⁷ Įsidėmėtina, kad per tą senovės šventę  aukodavo 70 veršių (Skaičių 29:12-34). Šis skaičius gaunamas 7 padauginus iš 10, o 7 ir 10 simbolizuoja atitinkamai dangiškąją ir žemiškąją tobulybę. Vadinasi, per Jėzaus auką bus palaiminti visų iš Nojaus kilusių 70 žmonijos šeimų žmonės (Pradžios 10:1-29). Tai ir matome mūsų dienomis, kai plačiai, iš visų tautų, renkami tie, kurie rodo tikėjimą Jėzumi ir puoselėja viltį gyventi žemės rojuje.

¹⁸ Šį dabar vykstantį rinkimą matė regėjime apaštalas Jonas. Pirmiausia jis girdėjo sakant apie 144000 užantspaudavimą. Paskui regėjo „milžinišką minią, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti“; ji stovėjo priešais Jehovą ir Jėzų „su palmių šakomis rankose“. Tie žmonės į naująjį pasaulį „atėjo iš didžio sielvarto“. Jie šioje senoje santvarkoje irgi yra tik svečiai ir su pasitikėjimu laukia meto, kai „Avinėlis [...] juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių“. Tada „Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“ (Apreiškimo 7:1-10, 14-17). Simbolinė Palapinių šventė pasieks kulminaciją pasibaigus Jėzaus valdymo Tūkstantmečiui, kai šie žmonės drauge su ištikimais prikeltaisiais bus apdovanoti amžinuoju gyvenimu (Apreiškimo 20:5).

19. Kuo galime džiaugtis apmąstydami, ką reiškia senovės Izraelio šventės?

¹⁹ Mes taip pat galime „būti linksmi“ apmąstydami, ką reiškia senovės žydų šventės. Džiugu žinoti, kad Jehova iš anksto nušvietė, kaip išsipildys dar Edene jo pasakyta pranašystė, ir gera matyti, kad palaipsniui ji įgyvendinama. Paaiškėjo, kas yra Sėkla ir kad jai buvo įgelta į kulnį. Dabar ta Sėkla — dangiškasis Karalius. Taip pat dauguma iš 144000 jau įrodė iki mirties savo ištikimybę Dievui. Kas dar turi išsipildyti? Kada ta pranašystė galutinai taps tikrove? Tai aptarsime kitame straipsnyje.

[Išnašos]

Ar gali paaiškinti?

• Kieno pirmavaizdis buvo Paschos avinėlis?

• Kokį būsimą surinkimą simbolizavo Sekminių šventė?

• Kokios Permaldavimo dienos apeigos simbolizavo, kaip per Jėzaus išperkamąją auką žmonija bus palaiminta?

• Kokie Palapinių šventės ypatumai vaizdavo būsimą krikščionių surinkimą?

[Studijų klausimai]

[Schema 22, 23 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Pascha

Nisano 14-oji

Apeigos:

Papjaunamas Paschos avinėlis

Simbolinė prasmė:

Jėzaus paaukojimas

Neraugintos duonos šventė (nisano 15—21)

Nisano 15-oji

Apeigos:

Šabas

Nisano 16-oji

Apeigos:

Miežių atnaša

Simbolinė prasmė:

Jėzaus prikėlimas

50 dienų

Savaičių šventė (Sekminės)

Sivano 6-oji

Apeigos:

Dviejų kepalų atnašavimas

Simbolinė prasmė:

Jėzus atvedė savo pateptuosius brolius prie Jehovos

Permaldavimo diena

Tišrio 10-oji

Apeigos:

Veršio ir dviejų ožių atnašavimas

Simbolinė prasmė:

Jėzus paaukojo savo brangų kraują už visą žmoniją

Palapinių šventė

Tišrio 15—21

Apeigos:

Džiugiai nusiteikę izraelitai apsigyvendavo palapinėse, linksmai švęsdavo derliaus šventę, aukodavo 70 veršių

Simbolinė prasmė:

Pateptųjų ir „milžiniškos minios“ surinkimas

[Iliustracijos 21 puslapyje]

Kaip Paschos avinėlio kraujas, taip ir pralietas Jėzaus kraujas išgelbės daugelį žmonių

[Iliustracijos 22 puslapyje]

Pirmojo derliaus, miežių pėdo, atnašavimas nisano 16-ąją buvo Jėzaus prikėlimo pirmavaizdis

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Sekminių atnašos, du kepalai, simbolizavo būsimą pateptųjų krikščionių bendruomenę

[Iliustracijos 24 puslapyje]

Palapinių šventė vaizdavo, kad vyks džiaugsmingas pateptųjų ir „milžiniškos minios“ rinkimas iš visų tautų