Jehovos Žodis gyvas

Izaijo knygos apžvalga (2 dalis)

IZAIJAS ištikimai tarnauja pranašu. Nutartys, jo paskelbtos dešimties giminių Izraelio karalystei, jau išsipildė. Dabar jis skelbia, kas ištiks Jeruzalę.

Miestas bus sugriautas, gyventojai paimti į nelaisvę. Tačiau po kurio laiko pakils iš griuvėsių. Ilgainiui teisingas garbinimas bus atkurtas. Tokia yra svarbiausia žinia, užrašyta Izaijo 36:1—66:24. * Mums naudinga aptarti šituos skyrius, nes daugelis juose pateiktų pranašysčių didesniu mastu ir galutinai pildosi mūsų dienomis arba išsipildys netolimoje ateityje. Toje pačioje Izaijo knygos dalyje randame ir jaudinančių pranašysčių apie Mesiją.

„ŠTAI ATEIS DIENOS“

(Izaijo 36:1—39:8)

Keturioliktais karaliaus Ezekijo valdymo metais (732 m. p. m. e.) į Judą įsiveržia asirai. Jehova pažada apsaugoti Jeruzalę. Invazija baigiasi, kai Jehovos angelas pats vienas išžudo 185000 asirų karių.

Ezekijas sunkiai suserga. Jehova atsako į jo maldą: išgydo ir prideda dar 15 gyvenimo metų. Babilono karaliui atsiuntus pasiuntinius Ezekijo pasveikinti, šis pasielgia neišmintingai — aprodo jiems visus savo turtus. Izaijas perduoda Ezekijui žinią nuo Jehovos: „Štai ateis dienos, kai visa, kas tik yra tavo rūmuose, visa, ką tavo protėviai sukrovė iki šios dienos, visa bus išgabenta į Babiloną“ (Izaijo 39:5, 6). Po kiek daugiau nei 100 metų pranašystė išsipildo.

Atsakymai į klausimus:

38:8. Kas buvo „pakopos“, kuriomis turėjo nusileisti ir vėl grįžti šešėlis? Kadangi VIII a. p. m. e. tiek Egiptas, tiek Babilonas jau turėjo saulės laikrodį, greičiausiai „pakopomis“ vadinamos padalos laikrodžio, kurį galėjo būti įsigijęs Ezekijo tėvas Ahazas. Tai galėjo būti ir rūmų vidiniai laiptai, ant kurių tolygiai slenkantį šešėlį mesdavo palei juos stovinčios kolonos. Tokiu atveju laikas būtų nustatomas pagal šešėlio vietą ant pakopų.

Ko pasimokome:

36:2, 3, 22. Nors ir pašalintam iš prievaizdo pareigų, Šebnai buvo leista likti karaliaus tarnyboje ir toliau darbuotis jį pakeitusio prievaizdo raštininku (Izaijo 22: 15, 19). Jei dėl kokių nors priežasčių netenkame atsakingų pareigų Jehovos organizacijoje, argi neturėtume ir toliau tarnauti Dievui darydami tai, ką jis tuo metu mums leidžia?

37:1, 14, 15; 38:1, 2. Ištikus kokiai nors bėdai, išmintinga malda kreiptis į Jehovą ir visiškai juo pasitikėti.

37:15-20; 38:2, 3. Iškilus grėsmei, kad asirai gali užpulti Jeruzalę, Ezekijas labiausiai nerimavo dėl to, kad šio miesto sunaikinimas užtrauks gėdą Jehovos vardui. Sužinojęs, jog serga mirtina liga, Ezekijas rūpinosi ne vien savimi. Kur kas labiau jį slėgė mintis, kaip bus su karaliais iš Dovydo linijos, jeigu jis mirs bevaikis. Taip pat kamavo klausimas, kas vadovaus kovai su asirais. Mes, kaip ir Ezekijas, laikomės nuostatos, kad Jehovos vardo pašlovinimas ir jo tikslų įgyvendinimas yra daug svarbesnis už mūsų išsigelbėjimą.

38:9-20. Ši Ezekijo sudėta giesmė moko mus, kad gyvenime nėra nieko svarbiau už galimybę šlovinti Jehovą.

„BŪK ATSTATYTA!“

(Izaijo 40:1—59:21)

Išpranašavęs, kad Jeruzalė bus sugriauta, o jos gyventojai paimti į nelaisvę ir išvaryti į Babiloną, Izaijas tuoj pat skelbia apie Jeruzalės atstatymą (Izaijo 40:1, 2). „Būk atstatyta!“ — skaitome Izaijo 44:28. Babilono dievų stabai bus išgabenti nelyginant kokia našta (Izaijo 46:1). Pats Babilonas — sugriautas. Visa tai išsipildo po dviejų šimtmečių.

Jehova savo tarną padarys „tautų šviesa“ (Izaijo 49:6). Babilono „dangūs“, arba valdovai, ‘išnyks kaip dūmas’, o pavaldiniai ‘mirs kaip musės’, bet ‘belaisvė Siono dukra nusimes grandinę nuo kaklo’ (Izaijo 51:6; 52:2). Tiems, kurie ateina prie Jehovos ir jo klausosi, jis sako: „Aš sudarysiu su jumis amžinąją Sandorą, remdamasis savo ištikimąja meile Dovydui“ (Izaijo 55:3). Laikydamiesi teisingų Dievo reikalavimų, jie galės ‘džiaugtis Viešpatyje’ (Izaijo 58:14). Kita vertus, žmonių kaltės „atskyrė juos nuo jų Dievo“ (Izaijo 59:2).

Atsakymai į klausimus:

40:27, 28. Kodėl Izraelis sakė: „Mano kelias paslėptas nuo Viešpaties, mano Dievas į mano teises nekreipia dėmesio“? Būdami Babilono tremtyje kai kurie žydai galbūt manė, kad jų patiriama neteisybė paslėpta nuo Jehovos, kitaip tariant, Dievas tos neteisybės nemato. Izaijas jiems priminė, jog žemės Kūrėjui, kuris nepailsta ir nepavargsta, Babilonas nėra nepasiekiamas.

43:18-21. Kodėl grįžtantiems iš tremties buvo pasakyta ‘daugiau nebesiremti tuo, kas buvo’? Tai nereiškė, kad buvę tremtiniai turėjo pamiršti, kaip Jehova juos gelbėjo anksčiau. Veikiau Dievas norėjo, kad dabar tauta jį šlovintų dėl „naujo dalyko“ — to, ką patirs pati, tai yra galbūt tiesesniu keliu per dykumą saugiai parkeliaus į Jeruzalę. Iš „didžio sielvarto“ atėjusi „milžiniška minia“ irgi turės naujų paskatų šlovinti Jehovą (Apreiškimo 7:9, 14).

49:6. Kokia prasme Mesijas yra „tautų šviesa“, jeigu žemėje jis tarnavo tik Izraelio sūnums? Taip galima tvirtinti turint omenyje įvykius po Jėzaus mirties. Izaijo 49:6 užrašyti žodžiai Biblijoje taikomi Jėzaus mokiniams (Apaštalų darbų 13:46, 47). Šiandien dvasia pateptieji krikščionys, padedami milžiniškos minios Jehovos garbintojų, yra „tautų šviesa“, apšviečianti  jas „iki žemės pakraščių“ (Mato 24:14; 28:19, 20).

53:10. Kokia prasme Jehova norėjo, kad jo Sūnus „kentėtų negalią“? Jehovai, atjaučiam ir gailestingam Dievui, išties turėjo būti skaudu regėti savo mylimo Sūnaus kančias. Tačiau Jehova džiaugėsi matydamas Jėzų noriai vykdantį jo valią bei žinodamas, kiek bus pasiekta jo Sūnaus kančiomis ir mirtimi (Patarlių 27:11; Izaijo 63:9).

53:11. Kas yra pažinimas, per kurį Mesijas „nuteisins daugelį“? Tai pažinimas, arba patirtis, kurią Jėzus įgijo atėjęs į žemę kaip žmogus ir nepelnytai kentėdamas ligi pat jam įvykdyto neteisėto mirties nuosprendžio (Hebrajams 4:15). Taip jis pateikė išperkamąją auką, kuri buvo reikalinga, kad pateptieji krikščionys ir milžiniška minia būtų išteisinti Dievo akyse (Romiečiams 5:19; Jokūbo 2:23, 25).

56:6. Kas yra „svetimšaliai“ ir kaip jie „laikosi [Jehovos] sandoros“? „Svetimšaliai“ yra Jėzaus „kitos avys“ (Jono 10:16). Jie laikosi naujosios sandoros ta prasme, kad paklūsta su ja susijusiems įstatymams bei nustatytai tvarkai, maitinasi tuo pačiu dvasiniu maistu kaip ir pateptieji krikščionys ir remia juos Karalystės skelbimo bei mokinių ruošimo darbe.

Ko pasimokome:

40:10-14, 26, 28. Jehova galingas ir kartu švelnus, visagalis ir nepaprastai išmintingas, suprantantis nepalyginamai daugiau nei mes.

40:17, 23; 41:29; 44:9; 59:4. Politinės sąjungos ir stabai yra „visiškai niekas“. Pasitikėti jais tikrai neverta.

42:18, 19; 43:8. Užmerkti akis prieš Dievo rašytinį Žodį ir užsikimšti ausis pamokymams, kuriuos jis duoda per „ištikimą ir protingą vergą“, reiškia tapti dvasiškai aklam ir kurčiam (Mato 24:45, Jr).

43:25. Jehova ‘naikina mūsų nusižengimus’ savo paties labui. Pašlovinti Jehovos vardą yra svarbiau nei išlaisvinti mus iš nuodėmės bei mirties vergijos amžinajam gyvenimui.

44:8. Mus palaiko pats Jehova. Jis tvirtas kaip uola. Todėl niekuomet neturime bijoti liudyti apie jo dievystę (2 Samuelio 22:31, 32).

44:18-20. Stabmeldiškas elgesys rodo, jog žmogaus širdis sugedusi. Mūsų širdyje niekas neturi užimti Jehovos vietos.

46:10, 11. Gebėjimas įvykdyti ‘savo užmojį’, arba įgyvendinti tikslą, yra neabejotinas Jehovos dievystės įrodymas.

48:17, 18; 57:19-21. Jeigu trokštame, kad Jehova mus išgelbėtų, artinamės prie jo ir klausome jo įsakymų, mūsų ramybė bus kaip upė, o teisumo darbai gausūs kaip marių bangos. Tie, kas nepaiso Dievo Žodžio, yra kaip „jūra, [...] negalinti nurimti“. Jie neturi ramybės.

52:5, 6. Babiloniečiai padarė klaidingą išvadą, jog tikrasis Dievas silpnas. Jie nepripažino, kad pavergti izraelitus jiems pasisekė tik dėl to, kad Jehova supyko ant savo tautos. Kai kitus ištinka nelaimė, išmintinga neskubėti daryti išvadų, dėl kokios priežasties tai įvyko.

52:7-9; 55:12, 13. Džiaugsmingai dalyvauti Karalystės skelbimo bei mokinių ruošimo darbe yra bent trys priežastys: mūsų kojos yra dailios nuolankiesiems, kurie alksta dvasiškai, matome Jehovą „savo pačių akimis“, kitaip tariant, turime su juo artimus santykius ir džiaugiamės dvasine gerove.

 52:11, 12. Kad būtume tinkami nešti „Viešpaties rykus“ — pasirengę atlikti jo šventą tarnybą, — privalome būti dvasiškai ir moraliai tyri.

58:1-14. Veidmainiškas atsidavimo Dievui ir teisumo demonstravimas yra bevertis. Tikrieji garbintojai Jehovai turi būti nuoširdžiai atsidavę ir visada rodyti brolišką meilę (Jono 13:35; 2 Petro 3:11).

59:15b-19. Jehova stebi žmoniją ir imasi reikiamų veiksmų savo nustatytu laiku.

JIS „BUS PUOŠNI KARŪNA“

(Izaijo 60:1—66:24)

Apie teisingo garbinimo atkūrimą senovėje, taip pat ir mūsų dienomis, Izaijo 60:1 sakoma: „Kelkis, nušvisk! Tavo šviesa atėjo, Viešpaties šlovė virš tavęs sušvito!“ Sionas ‘bus puošni karūna Viešpaties rankoje’ (Izaijo 62:3).

Izaijas meldžiasi Jehovai už savo tautiečius, kurie atgailaus Babilono tremtyje (Izaijo 63:15—64:12). Priešpriešindamas tikruosius tarnus netikriesiems, pranašas skelbia, kaip Jehova laimins tuos, kurie Jam tarnauja (Izaijo 65:1—66:24).

Atsakymai į klausimus:

61:8, 9. Kas yra „amžina sandora“ ir „palikuonys“? Tai naujoji sandora su pateptaisiais krikščionimis. „Palikuonys“ yra „kitos avys“ — milijonai žmonių, kurie atsiliepia į skelbiamą žinią apie Karalystę (Jono 10:16).

63:5. Kokia prasme Dievo pyktis buvo jo atspara? Dievas valdo savo pyktį ir, jeigu piktinasi, tai — teisėtai. Šitoks pyktis Dievą skatina įvykdyti teisingą nuosprendį.

Ko pasimokome:

64:6. Netobuli žmonės patys išsigelbėti negali. Nuodėmėms atpirkti jų teisių darbų vertė ne didesnė kaip suteptų drabužių (Romiečiams 3:23, 24).

65:13, 14. Jehova dosniai laimina savo ištikimus tarnus tenkindamas jų dvasinius poreikius.

66:3-5. Jehova nekenčia veidmainystės.

„Džiaukitės!“

Kaip Babilono tremtyje esančius Dievui ištikimus žydus turėjo paguosti pranašystės apie teisingo garbinimo atkūrimą! „Džiaukitės, — kalbėjo Jehova, — ir linksminkitės amžinai tuo, ką aš kuriu! Štai aš kuriu Jeruzalę kaip ‘Džiaugsmą’, o jos žmones — kaip ‘Linksmybę’“ (Izaijo 65:18).

Mes irgi gyvename laikais, kai žemę gaubia sutemos ir tautas dengia tamsybės (Izaijo 60:2). Dabar — „paskutinės dienos“ (2 Timotiejui 3:1). Todėl biblinėje Izaijo knygoje užrašyta Jehovos žinia apie išgelbėjimą mus labai padrąsina (Hebrajams 4:12).

[Išnaša]

[Iliustracija 8 puslapyje]

Ar žinote, dėl kokios pagrindinės priežasties Ezekijas meldė Dievą išgelbėti jį nuo asirų?

[Iliustracija 11 puslapyje]

„Kokios dailios kalnuose šauklio kojos, to, kuris ateina su linksmąja žinia“