Vyras ir moteris. Kilnus abiejų vaidmuo

JEHOVA pirma sukūrė Adomą, paskiau — Ievą. Iki jos sukūrimo Adomas jau buvo įgijęs šiek tiek gyvenimo patirties. Tam tikrų nurodymų jam duodavo ir pats Jehova (Pradžios 2:15-20). Vėliau Adomas, kaip Dievo atstovas, turėjo juos perduoti savo žmonai. Taigi logiška, kad būtent jam ir atiteko užduotis vadovauti šeimoje viskam, kas susiję su Dievo garbinimu.

Panaši tvarka yra ir krikščionių bendruomenėse. Apsvarstyti, kokia ta tvarka, labai naudinga. Apaštalas Paulius rašė: „Aš neleidžiu, kad moteris [...] vadovautų vyrui; ji tesilaiko tyliai. Juk pirmas buvo sutvertas Adomas, o paskui — Ieva“ (1 Timotiejui 2:12, 13). Čia neturima omenyje, kad moteriai krikščionių bendruomenės sueigoje negalima nieko kalbėti. Laikytis tyliai reiškia nesileisti į ginčus su vyru. Moteris nemenkina jo padėties ir nesiekia mokyti bendruomenę. Vadovauti bendruomenei ir ją mokyti skirta vyrams, bet moterys daug prisideda prie jos ugdymo aktyviai dalyvaudamos krikščionių sueigose bei atlikdamos patikėtas užduotis.

Aiškindamas, kokie yra vyrams ir moterims Dievo paskirti vaidmenys, apaštalas Paulius rašė: „Juk ne vyras padarytas iš moters, bet moteris iš vyro [...]. Bet Viešpatyje nei moteris ką reiškia be vyro, nei vyras be moters [abu jie priklauso nuo vienas kito]. Kaip moteris kilusi iš vyro, taip vyras gimsta iš moters, o visa yra iš Dievo“ (1 Korintiečiams 11:8-12).

Garbinga moters padėtis

Pagal Izraeliui Dievo duotą Įstatymą moterys turėjo daug garbingų pareigų, kur galėjo rodyti iniciatyvą. Štai Patarlių 31:10-31 kalbama apie „sumanią žmoną“. Ji parūpina gražaus audinio ir pasiuva šeimai puikių drabužių. Ir ne tik: „Ji siuva ir parduoda lino drabužius, ir tiekia juostas pirkliams“ (13, 21—24 eilutės). Šita šauni moteris „kaip pirklio laivai“ suranda rinktinio maisto, net jei tenka jo parsigabenti iš toli (14 eilutė). „Ji apžiūri ūkį ir jį nuperka“ bei „įveisia vynuogyną“ (16 eilutė). „Jos verslas klesti“, taigi yra pelningas (18 eilutė). Šitokia darbšti, bijanti Jehovos moteris ne tik „prižiūri savo namus“ (Brb), bet ir nesavanaudiškai padeda kitiems (20, 27 eilutės). Tad nenuostabu, kad ji giriama (31 eilutė).

Jehovos įstatymai, duoti per Mozę, moterims suteikė visas galimybes augti dvasiškai. Štai Jozuės 8:35 rašoma: „Nebuvo nė vieno žodžio iš visų, Mozės įsakytų, kurio Jozuė nebūtų perskaitęs visos Izraelio bendrijos  akivaizdoje, įskaitant moteris, vaikus ir tarp jų gyvenančius ateivius.“ O apie kunigą Ezrą Biblijoje sakoma: „[Jis] pateikė Įstatymą sueigai — ir vyrams, ir moterims, ir visiems, kurie galėjo klausytis ir suprasti. Tai įvyko septinto mėnesio pirmą dieną. Jis skaitė iš jos, atsigręžęs į aikštę prie Vandens vartų, nuo aušros iki vidudienio ir vyrams, ir moterims, ir galėjusiems suprasti. Žmonės ausis ištempę klausėsi Įstatymo knygos“ (Nehemijo 8:2, 3). Toks Įstatymo skaitymas moterims buvo naudingas. Jos švęsdavo ir religines šventes (Pakartoto Įstatymo 12:12, 18; 16:11, 14). Bet dar svarbiau tai, kad senovės Izraelyje kiekviena moteris galėjo turėti artimą ryšį su Jehova Dievu ir malda kreiptis į jį (1 Samuelio 1:10).

Pirmajame mūsų eros amžiuje dievobaimingoms moterims teko garbė patarnauti Jėzui (Luko 8:1-3). Kai sykį Jėzus vakarieniavo vienuose namuose Betanijoje, ten atėjo moteris ir aliejumi patepė jam galvą bei kojas (Mato 26:6-13; Jono 12:1-7). Kai Jėzus prisikėlė, be kitų žmonių, pasirodė ir moterims (Mato 28:1-10; Jono 20:1-18). Po to, kai jis pakilo į dangų, kelios „moterys ir Jėzaus motina Marija“ buvo tarp maždaug 120 drauge susirinkusių mokinių (Apaštalų darbų 1:3-15). Keletas iš jų, o gal visos, be abejo, buvo ir aukštutiniame kambaryje Jeruzalėje per 33 m. e. m. Sekmines, kai ten ant Jėzaus mokinių nusileido šventoji dvasia ir jie stebuklingai pradėjo kalbėti įvairiomis kalbomis (Apaštalų darbų 2:1-12).

Tiek vyrai, tiek moterys patys patyrė, kaip išsipildė apaštalo Petro tą Sekminių dieną pacituoti pranašiški žodžiai, užrašyti Joelio 3:1, 2 (2:28, 29, Brb): „Aš [Jehova] kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios. Tuomet jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus [...]. Taip pat ir savo tarnams bei tarnaitėms tomis dienomis aš išliesiu savosios Dvasios“ (Apaštalų darbų 2:13-18). Kurį laiką po 33 m. e. m. Sekminių krikščionės turėjo brangią Dievo joms suteiktą dvasios dovaną. Jos pranašavo, tai yra skelbė Raštų tiesas kitomis kalbomis.

Laiške Romos krikščionims apaštalas Paulius šiltai kalbėjo apie „sesę Febę“ ir jiems pavedė ją globoti. Taip pat paminėjo Trifeną  ir Trifosą, „besidarbuojančias Viešpatyje“ (Romiečiams 16:1, 2, 12). Nors šios moterys pirmųjų krikščionių bendruomenėje neturėjo jokių vadovaujamų pareigų, tiek joms, tiek daugybei kitų moterų Dievas suteikė garbę būti tarp jo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, bendravaldžių dangaus Karalystėje (Romiečiams 8:16, 17; Galatams 3:28, 29).

O kokia garbinga padėtimi dievobaimingos moterys džiaugiasi šiandien! „Viešpats ištaria žodį, ir didis būrys moterų neša gerą žinią“ (Psalmyno 68:12 [68:11, Brb]). Tos krikščionės nusipelno pagyrimo. Pavyzdžiui, sumaniai vesdamos Biblijos studijas, jos daugeliui padeda priimti teisingus Dievo mokymus. Pagyrimo vertos ir ištekėjusios moterys, kurios ugdo vaikams meilę Jehovai ir yra puikios padėjėjos daugybę pareigų bendruomenėje turintiems savo vyrams (Patarlių 31:10-12, 28). Garbinga ir vienišų moterų vieta Dievo tautoje, o vyrams primenama ‘graudenti vyresnio amžiaus moteris — kaip motinas, o jaunesnes — kaip seseris, laikantis tobulo skaistumo’ (1 Timotiejui 5:1, 2).

Vyrams patikėta atsakomybė

Vyrams Dievas skyrė kitokį vaidmenį ir tikisi, kad šie jį atliks tinkamai. Paulius sakė: „Noriu, kad žinotumėte, jog kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva — vyras, o Kristaus galva — Dievas“ (1 Korintiečiams 11:3). Taigi vyro galva yra Kristus. Vyras atskaitingas Kristui ir galiausiai Dievui. Dievas tikisi, kad vyras vadovaus savo žmonai su meile (Efeziečiams 5:25). Taip yra Dievo nustatyta nuo pat žmonių sukūrimo.

Biblija rodo, jog Dievas ne kam kitam, o vyrams skyrė užduotis, atitinkančias jų vadovaujamą padėtį. Štai Nojui Jehova liepė statyti laivą, kad per tvaną būtų išsaugota gyvybė (Pradžios 6:9—7:24). Abraomui pažadėjo, kad per jo sėklą bus palaimintos visos žemės tautos. O ta sėkla yra Jėzus Kristus (Pradžios 12:3; 22:18; Galatams 3:8-16). Mozę Dievas paskyrė išvesti izraelitus iš Egipto (Išėjimo 3:9, 10, 12, 18). Taip pat per jį Jehova davė įstatymų kodeksą, vadinamą Įstatymo sandora, arba Mozės įstatymu (Išėjimo 24:1-18). Biblijos rašytojai irgi, visi be išimties, buvo vyrai.

Krikščionių bendruomenės galva, Jėzus, „davė žmones dovanų“, o tai, kaip rodo kontekstas, yra vyrai (Efeziečiams 1:22; 4:7-13, NW). Nurodydamas reikalavimus, kuriuos turi atitikti tie, kas siekia bendruomenėje tarnauti prižiūrėtojais, Paulius kalba apie vyrus (1 Timotiejui 3:1-7; Titui 1:5-9). Todėl Jehovos liudytojų bendruomenėse prižiūrėtojai, arba vyresnieji, bei tarnybiniai padėjėjai yra vyrai (Filipiečiams 1:1, 2; 1 Timotiejui 3:8-10, 12). Ir tiktai jie atlieka ganytojų pareigas (1 Petro 5:1-4). Tačiau, kaip jau minėjome, moterys irgi turi Dievo joms duotų garbingų pavedimų.

Laimingi atlikdami savo vaidmenį

Įstengdami atlikti Dievo jiems skirtas pareigas tiek vyrai, tiek moterys jaučiasi laimingi. Santuoka būna laiminga, kai ir vyras, ir žmona seka Kristaus ir jo bendruomenės pavyzdžiu. „Vyrai, — rašė apaštalas Paulius, — mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save. [...] Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą“ (Efeziečiams 5:25-33). Vadinasi, iš vyrų reikalaujama, kad jie vadovautų ne savanaudiškai, bet su meile. Kristaus bendruomenę sudaro netobuli žmonės. Tačiau Jėzus ją myli ir rūpinasi jos nariais. Taip pat ir vyras turi mylėti žmoną ir ja rūpintis.

 Žmona turi ‘gerbti vyrą’ (Efeziečiams 5:33). Šiuo atžvilgiu pavyzdys jai gali būti bendruomenė. Efeziečiams 5:21-24 sakoma: „Pakluskite vieni kitiems dėl Kristaus baimės. Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas. Kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visa kame teklauso vyrų.“ Nors tai daryti kartais būna sunku, paklusti vyrui reiškia elgtis „kaip dera Viešpatyje“ (Kolosiečiams 3:18). Būti pavaldžiai vyrui bus lengviau prisimenant, kad tai patinka Viešpačiui Jėzui Kristui.

Krikščionė turi paklusti savo vyro vadovavimui, net jeigu jis nėra jos bendratikis. Apaštalas Petras sako: „Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams, kad tie, kurie neklauso žodžio, ir be žodžio būtų laimėti tikėjimui žmonų elgesiu, matydami jūsų gyvenimo dievobaimingumą ir skaistumą“ (1 Petro 3:1, 2). Sarai, kuri gerbė savo vyrą, Abraomą, Dievas suteikė laimę pagimdyti Izaoką ir tapti Jėzaus Kristaus pramote (Hebrajams 11:11, 12; 1 Petro 3:5, 6). Žmonos, kurios seka Saros pavyzdžiu, neabejoja, kad Dievas joms už tai atlygins.

Kai vyrai ir moterys atlieka jiems duotą vaidmenį, viešpatauja ramybė ir sutarimas. Tada juos lydi džiaugsmas ir pasitenkinimas. Laikydamasis Šventojo Rašto reikalavimų kiekvienas gali džiaugtis garbinga ir kilnumo suteikiančia Dievo jam skirta vieta.

[Rėmelis 7 puslapyje]

Ką moterys mano apie joms Dievo skirtą vaidmenį

„Vyras man vadovauja su meile ir švelniai, — sako Suzan. — Paprastai reikalus aptariame kartu ir, kai vyras priima sprendimą, žinau, kad jis bus mūsų abiejų naudai. Jehovos skirta žmonos padėtis tikrai teikia man laimę, o mudviejų santuoką daro tvirtą. Esame artimi vienas kitam ir drauge siekiame dvasinių tikslų.“

Kita moteris, Mindi, teigia: „Skirdamas tokį vaidmenį jam tarnaujančioms moterims Jehova patikina, kad mus myli. Manau, jog gerbdama bei palaikydama vyrą, kai jis atlieka savo pareigas bendruomenėje, rodau dėkingumą Jehovai už tokį jo sutvarkymą.“

[Iliustracijos 5 puslapyje]

Atsižvelgdamas į vadovaujamą vyro padėtį, Dievas Nojui, Abraomui ir Mozei skyrė įvairias užduotis

[Iliustracija 7 puslapyje]

„Didis būrys moterų neša gerą žinią“