Jehova — dėkingas Dievas

„Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui“ (HEBRAJAMS 6:10).

1. Kaip Jehova atsidėkojo moabitei Rūtai?

JEHOVA yra labai dėkingas visiems, kurie iš širdies stengiasi vykdyti jo valią, ir dosniai už tai atlygina (Hebrajams 11:6). Apie šią nepranokstamą Dievo savybę žinojo jam atsidavęs vyras, vardu Boazas. Moabitei Rūtai, su meile globojančiai savo našlaujančią anytą, jis pasakė: „Teatlygina gausiai tau Viešpats už tavo poelgį. Tebūna visas tavo atlygis iš Viešpaties“ (Rūtos 2:12). Ar Dievas laimino Rūtą? Kuo dosniausiai! Netgi pasirūpino, kad apie ją būtų papasakota Biblijoje. Ji ištekėjo už Boazo ir tapo karaliaus Dovydo ir Jėzaus Kristaus pramote (Rūtos 4:13, 17; Mato 1:5, 6, 16). Tai tik vienas iš daugybės pavyzdžių, liudijančių, koks Jehova dėkingas savo tarnams.

2, 3. a) Kodėl Jehovos dėkingumas toks nuostabus? b) Kodėl Jehova moka rodyti tikrą dėkingumą? Pateik palyginimą.

² Jehovos požiūriu, būtų neteisinga nerodyti dėkingumo. Hebrajams 6:10 rašoma: „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui, kai tarnavote ir tebetarnaujate šventiesiems.“ Tai nuostabus pažadas: Jehova rodo dėkingumą savo pasiaukojusiems tarnams, nors šie nusideda ir stokoja Dievo šlovės (Romiečiams 3:23).

³ Būdami netobuli, galbūt manome, jog tai, ką darome dėl Dievo, yra menka, neverta jo palaiminimo. Tačiau Jehova puikiai įžvelgia, kokie mūsų motyvai, aplinkybės, ir tikrai brangina nuoširdžią kiekvieno tarnystę (Mato 22:37). Tarkim, mama pamato ant savo stalo jai padėtą dovaną, pigų vėrinį. Į tokį mažavertį daiktelį gal nė dėmesio nekreiptų. Bet perskaičiusi atviruke savo mažylės žodžius supranta, kad ši išleido dovanai visas santaupas. Dabar ji visai kitaip žiūri į dovaną, gal net ašaros sužimba akyse. Mama apkabina dukrą ir šiltai dėkoja.

4, 5. Kaip Jėzus rodė tokį kaip Jehovos dėkingumą?

⁴ Gerai žinodamas mūsų paskatas ir galimybių ribas, Jehova yra dėkingas, kai aukojame jam, kas geriausia, — nesvarbu mažai ar daug. Visiškai toks kaip dangiškasis Tėvas yra ir Jėzus.  Prisiminkime Biblijos pasakojimą apie vienos našlės auką. „Pakėlęs akis, Jėzus išvydo turtuolius, dedančius savo dovanas į aukų skrynią. Jis pamatė ir vieną vargšę našlę, kuri įmetė du smulkius pinigėlius. Ir jis tarė: ‘Iš tiesų sakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus. Anie visi metė į aukų skrynią iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui’“ (Luko 21:1-4).

⁵ Žinodamas šios moters gyvenimą, — kad ji našlė ir beturtė, — Jėzus suprato, kokia tikroji tos dovanos vertė, todėl ir išreiškė dėkingumą. Toks dėkingas yra pats Jehova (Jono 14:9). Argi ne puiku, kad galime pelnyti Jehovos, dėkingojo Dievo, ir jo Sūnaus malonę, nesvarbu kokia mūsų socialinė padėtis?

Jehova atsilygina dievobaimingam etiopui

6, 7. Kodėl ir kaip Jehova parodė dėkingumą Ebed Melechui?

⁶ Kad Jehova atsilygina tiems, kurie vykdo jo valią, byloja daugelis Šventojo Rašto pasakojimų. Viename jų kalbama, kaip Dievas pasielgė su dievobaimingu etiopu Ebed Melechu, Jeremijo amžininku, Judo neištikimo karaliaus Zedekijo dvariškiu. Etiopas sužinojo, kad Judo didžiūnai melagingai apkaltino pranašą Jeremiją maištavimu ir įmetė jį į šulinį norėdami numarinti badu (Jeremijo 38:1-7). Ebed Melechas suvokė, jog pranašas buvo labai nekenčiamas vien dėl žinios, kurią skelbė. Todėl etiopas, nors ir rizikavo gyvybe, drąsiai kreipėsi į karalių: „Mano valdove, karaliau! Šie vyrai kalti dėl visko, ką padarė pranašui Jeremijui. Jie įmetė jį į vandens talpyklą mirti badu.“ Karaliaus įsakymu Ebed Melechas  pasiėmė 30 pagalbininkų ir išvadavo Dievo pranašą (Jeremijo 38:8-13).

⁷ Jehova matė, kad Ebed Melechas veikė kupinas tikėjimo ir taip nugalėjo savo baimę. Todėl Dievas parodė jam dėkingumą ir per pranašą Jeremiją pasakė: „Aš tuojau įvykdysiu žodžius, kuriuos kalbėjau tam miestui jo nelaimei, o ne palaimai. [...] Tu nebūsi atiduotas į rankas žmonėms, kurių bijai. Būk tikras, kad tave išgelbėsiu [...]. Tavo gyvybė bus išgelbėta kaip karo laimikis, nes tu manimi pasitikėjai“ (Jeremijo 39:16-18). Jehova išties išgelbėjo Ebed Melechą ir Jeremiją nuo nedorų Judo didžiūnų, o vėliau nuo Jeruzalę sugriovusių babiloniečių. „Viešpats [...] saugo savo ištikimųjų gyvastį, gelbsti iš nedorėlių rankų“, — sakoma Psalmyno 97:10.

„Tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“

8, 9. Kokias maldas, sprendžiant iš Jėzaus pavyzdžio, brangina Jehova?

⁸ Kita, iš ko galime suprasti, kad Jehova yra dėkingas už tarnystę jam ir vertina mūsų atsidavimą, — Biblijos žodžiai apie maldą. „Teisiųjų malda [Dievui] patinka“, — tvirtino vienas išminčius (Patarlių 15:8). Jėzaus laikais daugelis religinių vadovų melsdavosi viešai ne tikro dievotumo skatinami, bet dėl akių. „Jie jau atsiėmė užmokestį“, — pasakė Jėzus. Savo sekėjus jis mokė: „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mato 6:5, 6).

⁹ Jėzus, aišku, nenuvertino viešos maldos, nes pats ne sykį meldėsi kitiems girdint (Luko 9:16). Jehova labai brangina mūsų maldas, kai kreipiamės į jį iš visos širdies, o ne norėdami pasirodyti aplinkiniams. Bet mūsų asmeniškos maldos Dievui liudija, kiek jį mylime, kiek juo pasitikime, tad nenuostabu, jog Jėzus paprastai melsdavosi nuošaliai. Vienąsyk jis meldėsi „labai anksti, dar neprašvitus“, kitąsyk „užkopė nuošaliai į kalną melstis“. O prieš išsirinkdamas 12 apaštalų, meldėsi visą naktį (Morkaus 1:35; Mato 14:23; Luko 6:12, 13).

10. Kuo galime neabejoti, jeigu meldžiamės nuoširdžiai, iš sielos gelmių?

¹⁰ Tik įsivaizduok, kaip atidžiai Jehova klausėsi nuoširdžių savo Sūnaus žodžių! Kartais Jėzus melsdavosi „su garsiu šauksmu bei ašaromis [...] ir buvo išklausytas dėl savo dievobaimingumo“ (Hebrajams 5:7, Brb; Luko 22:41-44). Jeigu mes nuoširdžiai, iš sielos gelmių kreipiamės į dangiškąjį Tėvą, irgi galime neabejoti, kad jis dėmesingai, su dėkingumu išklauso. Išties „arti yra Viešpats visiems, kurie [...] Jo šaukiasi tiesoje“ (Psalmyno 145:18, Brb).

11. Ką Jehova jaučia matydamas mūsų darbus „slaptoje“?

¹¹ Jeigu Jehovai malonu, kai meldžiamės jam „slaptoje“, juolab malonu, jeigu ir klausome jo tada, kai niekas nemato! Juk Dievas tikrai žino viską, ką darome (1 Petro 3:12). Tai, kad esame Jehovai ištikimi ir klusnūs „slaptoje“, aiškiai liudija, jog mes atsidavę jam „visa širdimi“ — iš tyrų paskatų, tvirtai laikydamiesi, kas teisinga (1 Metraščių 28:9). Kaip džiuginame Jehovos širdį tokiu elgesiu! (Patarlių 27:11; 1 Jono 3:22)

12, 13. Kaip galime saugoti protą ir širdį, kad būtume kaip ištikimas Jėzaus mokinys Natanaelis?

¹² Dievui ištikimi krikščionys sergėjasi  slaptų, protą ir širdį gadinančių nuodėmių, tarp jų pornografinių bei smurto reginių. Kai kurias nuodėmes nuo žmonių nuslėpti įmanoma, tačiau „visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą“ (Hebrajams 4:13, Brb; Luko 8:17). Vengdami visko, kas nepatinka Jehovai, išsaugosime sąžinę švarią ir džiaugsimės žinodami, jog Aukščiausiasis mums pritaria. Neabejojame, kad Jehovai tikrai brangus kiekvienas, „kuris dorai gyvena, daro, kas teisu, ir kalba tiesą iš grynos širdies“ (Psalmyno 15:1, 2).

¹³ Tačiau kaip galime apsaugoti protą ir širdį blogio perpildytame pasaulyje? (Patarlių 4:23; Efeziečiams 2:2) Stiprindami savo tikėjimą viskuo, ką gauname iš Jehovos, ryžtingai atmesdami, kas bloga, darydami gera, iškart užkirsdami kelią netinkamiems geismams, kad jie ‘nepagimdytų nuodėmės’ (Jokūbo 1:14, 15). Tik pagalvok, koks laimingas jaustumeisi, jeigu tau, kaip kadaise Natanaeliui, Jėzus pasakytų: „Štai [žmogus], kuriame nėra klastos“ (Jono 1:47). Natanaeliui, arba Baltramiejui, vėliau teko garbė tapti vienu iš 12 Jėzaus apaštalų (Morkaus 3:16-19).

„Gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas“

14. Kuo nuo kitų skyrėsi Jėzaus požiūris į Marijos poelgį?

¹⁴ Jėzus, „neregimojo Dievo atvaizdas“, visada kuo puikiausiai rodo tokį kaip savo Tėvo dėkingumą tiems, kas tarnauja Jam iš tyros širdies (Kolosiečiams 1:15). Štai likus penkioms dienoms iki mirties Jėzus su keletu mokinių viešėjo Betanijoje, Simono namuose. Per vaišes Lozoriaus ir Mortos sesuo Marija, „paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo“ (tai prilygo darbininko metiniam užmokesčiui), patepė Jėzui galvą ir kojas (Jono 12:3). „Kam toks eikvojimas?“ — stebėjosi kai kurie. Bet Jėzui prieš artėjančią mirtį ir laidotuves Marijos auka buvo labai dosni ir jos poelgis prasmingas. Todėl jis ne priekaištavo moteriai, o ją pagyrė. Taip pat pažadėjo: „Kur tik bus skelbiama ši Evangelija, ir jos atminimui bus pasakojama, ką yra padariusi“ (Mato 26:6-13).

15, 16. Kuo mums palaiminga, kad Jėzus gyveno ir tarnavo Dievui žemėje?

¹⁵ Kaip džiugu, kad mūsų Vadovas Jėzus yra toks dėkingas! Gyvendamas žmogaus gyvenimą, jis pasiruošė Jehovos skirtai užduočiai: būti Vyriausiuoju Kunigu ir Karaliumi — pirmiausia pateptųjų bendruomenės, o paskui ir viso pasaulio (Kolosiečiams 1:13; Hebrajams 7:26; Apreiškimo 11:15).

¹⁶ Dar prieš ateidamas į žemę Jėzus nepaprastai mylėjo žmones ir labai domėjosi jų reikalais (Patarlių 8:31). O žemiškojo gyvenimo metais pasisėmė dar daugiau patirties, kokius išmėginimus mums tenka ištverti Dievo tarnyboje. Apaštalas Paulius rašė: „[Jėzus] turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas [...]. Pats iškentęs gundymus, jis gali padėti tiems, kurie yra gundomi.“ Jėzus gali „atjausti mūsų silpnybes“, nes jis „visaip gundytas, tačiau nenusidėjęs“ (Hebrajams 2:17, 18; 4:15, 16).

17, 18. a) Kaip laiškai septynioms Mažosios Azijos bendruomenėms byloja apie didelį Jėzaus dėkingumą? b) Kam turėjo pasiruošti pateptieji krikščionys?

¹⁷ Kad Jėzus dar geriau suprato, kaip jo sekėjus slegia mėginimai, tapo aišku po jo prikėlimo. Įsiklausyk, kas sakoma  jo laiškuose, užrašytuose apaštalo Jono ir skirtuose septynioms Mažosios Azijos bendruomenėms. Štai Smirnos bendruomenei Jėzus pasakė: „Aš žinau tavo priespaudą ir tavo neturtą.“ Kitaip tariant, jis sako gerai žinąs jos sunkumus ir ką tenka kęsti. Kadangi Jėzus pats viską ištvėrė iki mirties, atjautūs ir svarūs jo tolesni žodžiai: „Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką!“ (Apreiškimo 2:8-10).

¹⁸ Laiškuose septynioms bendruomenėms daugybė žodžių byloja, kad Jėzus kuo puikiausiai įžvelgia, kas slegia jo mokinius, ir yra išties dėkingas šiems už ištikimybę (Apreiškimo 2:1—3:22). Nepamirškime, jog Jėzus kreipėsi į pateptuosius krikščionis, puoselėjusius viltį valdyti su juo danguje. Pateptieji, kaip ir jų Viešpats, buvo ruošiami didingai užduočiai — su nuoširdžiausia atjauta teikti sergančiai žmonijai malones, išliejamas dėl Kristaus išperkamosios aukos (Apreiškimo 5:9, 10; 22:1-5).

19, 20. Kaip susibūrusieji į „milžinišką minią“ rodo savo dėkingumą Jehovai ir jo Sūnui?

¹⁹ Jėzus, be abejo, myli ne tik savo pateptuosius sekėjus, bet ir „kitas avis“ — milijonus tų, kurie dabar susibūrę į „milžinišką minią [...] iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“; ji pergyvens artėjantį „didį sielvartą“ (Jono 10:16; Apreiškimo 7:9, 14). Šie žmonės stoja Jėzaus pusėn iš dėkingumo už jo išperkamąją auką, už amžinojo gyvenimo viltį. Kaip jie rodo savo dėkingumą? Tarnaudami Dievui „dieną naktį“ (Apreiškimo 7:15-17).

²⁰ Pasaulinė 2006 tarnybinių metų ataskaita, pateikta 27—30 puslapiuose, aiškiai liudija, kad šie ištikimi Jehovos garbintojai tarnauja jam „dieną naktį“. Per tą laikotarpį jie drauge su saujele pateptųjų krikščionių likučio paaukojo viešajai tarnystei 1333966199 valandas — tai tolygu maždaug 150000 metų!

Toliau rodyk dėkingumą

21, 22. a) Kodėl krikščionys šiandien turi ypač rūpestingai stebėti, ar yra dėkingi? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

²¹ Jehova ir jo Sūnus rodo didžiulį, nepranokstamą dėkingumą netobuliems žmonėms. Deja, dauguma jų mažai tegalvoja apie Dievą, nes yra pasinėrę į savo reikalus. Apie „paskutinių dienų“ žmones Paulius rašė, kad jie bus „savimylos, godūs pinigų, [...] nedėkingi“ (2 Timotiejui 3:1-5). Kaip nuo tokių skiriasi tikrieji krikščionys! Jie savo karštomis maldomis, klusnumu, nuoširdžia tarnyste rodo dėkingumą Dievui už visa, ką dėl jų daro (Psalmyno 62:9 [62:8, Brb]; Morkaus 12:30; 1 Jono 5:3).

²² Kitame straipsnyje apžvelgsime kai kurias iš daugybės Jehovos dvasinių dovanų, kurias jis su meile tiesia mums. Apmąstydami šiuos „gerus davinius“, ugdykimės dar didesnį dėkingumą (Jokūbo 1:17).

Kaip atsakytum?

• Kaip Jehova parodo, kad jis yra dėkingas Dievas?

• Kaip galime džiuginti Jehovos širdį „slaptoje“?

• Kaip Jėzus rodė dėkingumą?

• Kaip gyvendamas žmogaus gyvenimą Jėzus išmoko būti atjautus ir dėkingas valdovas?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 17 puslapyje]

Kaip tėvams miela paprasta vaiko dovana, taip Jehova brangina visa, ką geriausio jam aukojame