Kodėl dera sakyti tiesą?

AŠTUONIOLIKMETIS Manfredas stažavosi vienoje įmonėje. * Administracijos siuntimu jis bei kiti praktikantai dvi dienas per savaitę dar lankė koledžą. Sykį paskaitos baigėsi anksčiau, ir jaunuoliai, kaip reikalavo taisyklės, likusią dienos dalį privalėjo dirbti. Tačiau visi patraukė pramogauti, grįžo tik Manfredas. Pro šalį atsitiktinai ėjo stažuotojų vadovas. Pamatęs vaikiną paklausė, kodėl šis ne koledže ir kur kiti? Ką Manfredas turėjo atsakyti?

Tai tipiška kebli situacija: paaiškinti, kaip yra iš tikrųjų, ar gelbėti draugus? Išklodamas tiesą jis sudarytų jiems nemalonumų ir pats taptų nemėgstamas. Gal tokiu atveju nieko bloga pameluoti? Ką būtumėte daręs jūs? Palikę Manfredą, pirmiau aptarkime, ką reikia turėti omenyje, kai tenka rinktis, sakyti tiesą ar ne?

Tiesa ir netiesa — nuolatinė kova

Pačioje žmonijos istorijos pradžioje viešpatavo teisingumas. Niekas tiesos nekraipė ir neklastojo. Jehova, Kūrėjas, yra „tiesos Dievas“. Jo žodis — tiesa; Dievas negali meluoti ir melą bei melagius smerkia (Psalmyno 31:5, Brb; Jono 17:17; Titui 1:2).

Kaip tad į pasaulį prasiskverbė netiesa? Jėzus Kristus kalbėdamas savo religiniams priešininkams, siekiantiems jį nužudyti, pasakė: „Jūsų tėvas — velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jono 8:44). Jėzus čia turėjo mintyje  įvykius Edeno sode, kai Šėtonas sukurstė pirmuosius žmones neklausyti Dievo ir šie nusidėję užsitraukė mirtį (Pradžios 3:1-5; Romiečiams 5:12).

Jėzaus žodžiais, Šėtonas yra „melo tėvas“, arba netiesos pradininkas. Be perstojo brukdamas melagystes, jis „suvedžioja visą pasaulį“. Tai, kad žmonės dėl melo šiandien patiria tiek žalos, didžiausia kaltė tenka jam (Apreiškimo 12:9, Brb).

Kova tarp tiesos ir netiesos, pradėta Šėtono, tebesitęsia. Ji akivaizdi visur ir paliečia kiekvieną. Iš žmogaus gyvensenos galima spręsti, kieno pusę jis palaiko. Stovintieji Dievo pusėje savo gyvenimą grindžia Dievo Žodžio, Biblijos, tiesa. O neinantieji tiesos keliu, sąmoningai ar nežiniomis, pasiduoda Šėtonui, nes „visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jono 5:19; Mato 7:13, 14).

Kodėl žmonės meluoja?

Kadangi „visas pasaulis“ yra Šėtono, „melo tėvo“, valdžioje, daugelis meluoja. Tačiau kodėl Šėtonas griebėsi melo? Jis žinojo, kad Jehova teisėtai valdo visa, ką sukūrė, ir kad jam taip pat pavaldi pirmoji žmonių pora. Bet šios valdovo padėties, didingos ir unikalios, neleistinai užsigeidė pats. Kadangi buvo godus bei savanaudis, sumanė melu ir apgaule užimti Jehovos vietą (1 Timotiejui 3:6, Brb).

Šiandien mažai kas pasikeitė. Žmonės meluoja iš tų pačių paskatų — dėl godumo ir egoistinių ambicijų. Versle, politikoje, netgi religijose pilna apgaulės, suktybių, klastos. Kodėl? Apgaule norima iškilti, praturtėti, neteisėtai įgyti valdžią ar aukštą padėtį. Išmintingas valdovas, senovės Izraelio karalius Saliamonas, perspėjo: „Kas skuba pralobti, tas neliks be kaltės“ (Patarlių 28:20). Apaštalas Paulius rašė: „Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams“ (1 Timotiejui 6:10). Tai pasakytina ir apie besaikį valdžios ar aukšto posto troškimą.

Kita melavimo priežastis — baimė. Žmonės nesako tiesos bijodami sau pakenkti ar rūpindamiesi, ką pagalvos kiti. Natūralu, juk kiekvienas nori būti vertinamas ir mėgstamas. Tačiau dėl to kai kas gali imti iškreipti tiesą, kad ir smulkmenose, siekdamas pridengti savo trūkumus, paslėpti nemalonias detales ar tiesiog palikti gerą įspūdį. Ne veltui Saliamonas rašė: „Žmonių baimė spendžia žmogui spąstus, o kas pasitiki Viešpačiu, tas apsaugomas“ (Patarlių 29:25).

Ištikimybė tiesos Dievui

Ką atsakė Manfredas į stažuotojų vadovo klausimą? Jis nieko nenuslėpė. „Dėstytojas mus anksti paleido ir aš atėjau dirbti, — pasakė. — Už kitus kalbėti negaliu. Geriausia paklausti jų pačių.“

Manfredas galėjo suregzti gudrų, klaidinantį atsakymą ir taip išlikti populiarus tarp bendramokslių. Tačiau dėl  svarios priežasties ištikimai laikėsi tiesos — jis Jehovos liudytojas. Dorumas padėjo šiam jaunuoliui išsaugoti tyrą sąžinę bei įgyti darbdavio pasitikėjimą. Dar nebaigusį praktikos Manfredą paskyrė į juvelyrinių dirbinių skyrių, kur stažuotojai paprastai nepriimami. Po penkiolikos metų, kai gavo atsakingas pareigas, tas pats stažuotojų vadovas jam paskambino ir sveikindamas su paaukštinimu priminė tą pokalbį, parodžiusį tvirtą jaunuolio nuostatą laikytis tiesos.

Kadangi Jehova yra tiesos Dievas, visi norintys prie jo artintis turi ‘pamesti melus’ ir ‘kalbėti tiesą’. Dievo tarnui mylėti tiesą privalu. „Sąžiningas liudytojas nemeluoja“, — rašė išminčius. Kas tad yra melas? (Efeziečiams 4:25; Patarlių 14:5)

Kas yra melas?

Bet koks melas yra netiesa, tačiau netiesa — ne visada melas. Kodėl? Viename žodyne melas apibūdinamas kaip „tyčia sakoma neteisybė“. Žmogus meluoja norėdamas apgauti. Tačiau jei tiesą iškreipia to iš anksto nesiekdamas, pavyzdžiui, per klaidą sumaišo duomenis ar faktus, tai nebus melas.

Be to, svarbu atsižvelgti, ar klausiantis turi teisę viską žinoti. Ar Manfredas būtų privalėjęs pasiaiškinti, jeigu to paties būtų paklausęs kitos įmonės vadovas? Tikrai ne. Kadangi tas asmuo informacijos gauti neįgaliotas, ją suteikti nebūtina. Tačiau netgi tokiu atveju meluoti nederėtų.

O kokį pavyzdį parodė Jėzus Kristus? Sykį keli netikintieji norėjo sužinoti jo kelionės planus. „Keliauk iš čia į Judėją“, — jie patarė Jėzui. Šis atsiliepė: „Jūs eikite sau į iškilmes [Jeruzalėje]. Aš į šitą šventę [„dar“, Vl] neisiu, nes mano metas dar neatėjo.“ Netrukus Jėzus iškeliavo į tą šventę. Bet kodėl taip atsakė? Aniems žmonėms nereikėjo žinoti, ką jis veiks ir kur bus. Nors netiesos Jėzus nekalbėjo, kad apsaugotų save ir mokinius, atskleidė ne viską. Tai nebuvo melas, nes apaštalas Petras apie Kristų rašė: „Jis nepadarė nuodėmės, ir jo lūpose nerasta klastos“ (Jono 7:1-13; 1 Petro 2:22).

O kaip buvo su pačiu Petru? Juk tą naktį, kai Jėzų suėmė, Petras triskart išsigynė, kad jį pažįsta! Taip, apaštalas  pasidavė žmonių baimei ir sumelavo. Bet tuojau „graudžiai pravirko“, gailėjosi ir jam buvo atleista. Petras daug iš to pasimokė. Vėliau skelbė apie Jėzų viešai ir nenustojo net prigrasintas Jeruzalės žydų vadovų. Laikinas Petro nuopuolis ir tolesnis ryžtas mums yra padrąsinimas, kai pasidavę silpnumui nusižengiame žodžiais ar darbais (Mato 26:69-75; Apaštalų darbų 4:18-20; 5:27-32; Jokūbo 3:2).

Tiesa gyvuos per amžius

„Teisingos lūpos išlieka amžinai, o melagingas liežuvis — tik akimirką“, — sakoma Patarlių 12:19. Taigi tiesa amžina. Jei esame linkę sakyti tiesą ir jos laikytis, mūsų gyvenimas stabilesnis, malonesnis. Teisingi žmonės laimingi — turi gryną sąžinę, gerą vardą, džiaugiasi puikiais santykiais su šeimos nariais, sutuoktiniu, draugais ir bendradarbiais.

Melas, priešingai, neilgaamžis. Nors apgaulę sėjantis liežuvis gali kuriam laikui suklaidinti, netiesa vis tiek išaiškėja. Be to, Jehova, tiesos Dievas, yra nustatęs metą, kada nubaus visus melagius. Jis pašalins melo tėvą, Šėtoną Velnią, kuris suvedžioja visą pasaulį. Nei apgaulės, nei tų, kurie apgaudinėja, žemėje greit nebeliks (Apreiškimo 21:8).

Kaip bus gera, kada „teisingos lūpos“ gyvuos amžinai!

[Išnaša]

[Anotacija 5 puslapyje]

Žmonės meluoja iš godumo ir savanaudiškų ambicijų

[Anotacija 6 puslapyje]

Bet koks melas yra netiesa, tačiau netiesa — ne visada melas

[Iliustracija 6 puslapyje]

Ko pasimokome iš to, kad Petras išsigynė Kristaus?

[Iliustracija 7 puslapyje]

Jei sakome tiesą, džiaugiamės puikiais santykiais su kitais