Gyvenimo istorija

Kodėl man patinka ruošti mokinius

Papasakojo Pamela Mozli

Anglijoje siaučiant karui, 1941-aisiais, su mama dalyvavau Jehovos liudytojų kongrese Lesteryje, kur klausėmės Džozefo Rezerfordo specialios kalbos apie vaikus. Kai mudvi tada pasikrikštijome, tie, kas padėjo mums dvasiškai augti, labai džiaugėsi. Tąsyk dar nesuvokiau, kokia didelė laimė padėti kitiems tapti Jėzaus Kristaus mokiniais.

TIESA pradėjome domėtis netrukus po to, kai 1939-ųjų rugsėjį kilo Antrasis pasaulinis karas. Iki šiol atsimenu tą baisią dieną. Mama braukdama ašaras vis kartojo: „Kodėl žmonės negali taikiai sugyventi?“ Mano tėvai buvo tarnavę armijoje per Pirmąjį pasaulinį karą ir patyrę jo baisumus. Ieškodama paguodos mama nuėjo pas anglikonų bažnyčios pastorių Bristolyje. Bet šis tepasakė: „Žmonės visada kariavo ir kariaus.“

Greitu laiku mus aplankė viena vyresnio amžiaus moteris, Jehovos liudytoja. Mama ir jos paklausė, kodėl nėra taikos. Viešnia paaiškino, jog karai — dalis ženklo, rodančio, kad gyvename šios santvarkos pabaigoje (Mato 24:3-14). Netrukus jos dukra jau vedė mums Biblijos studijas. Abi labai džiaugėsi, kai su mama krikštijomės. Kodėl žmonės, ruošiantys mokinius, tokie laimingi? Tai supratau vėliau. Leiskite papasakoti, ką patyriau  daugiau kaip per 65 metus mokydama kitus.

Atrandu mokymo džiaugsmą

Žinią apie Karalystę skelbti pradėjau Bristolyje būdama vienuolikos. Bendruomenės brolis davė gramofoną, liudijimo kortelę ir pasiūlė: „Dabar apeik visus namus anoje gatvės pusėje.“ Išėjau, viena pati. Širdis daužėsi. Leidau įrašytą biblinę kalbą, paskui šeimininkui parodydavau liudijimo kortelę su raginimu priimti biblinę literatūrą.

Šešto dešimtmečio pradžioje skelbdami po namus stengėmės žmonėms paskaityti iš Biblijos. Man, droviai merginai, kalbėtis su nepažįstamais ir aiškinti jiems Šventąjį Raštą buvo nelengva. Bet paskui įgijau pasitikėjimo ir tarnyba tapo maloni. Kai kurie laikė mus knygų pardavinėtojais, bet matydami, kad cituojame iš Biblijos ir aiškiname ją, pripažino, jog mokome Dievo Žodžio. Šį darbą taip pamėgau, kad panorau prisidėti daugiau. Todėl 1955-ųjų rugsėjį ėmiausi visalaikės — pionieriaus tarnybos.

Atlygis už atkaklumą

Mokydama žmones patyriau, kad būdama švelni, bet atkakli, galiu daug laimėti. Sykį vienai moteriai, Violetai Moris, palikau Sargybos bokšto numerį. Kai atėjau antrą kartą, ji plačiai atvėrė duris ir sunėrusi rankas įdėmiai klausėsi, ką aiškinu iš Šventojo Rašto. Kaskart man lankantis ji rodydavo nuoširdų dėmesį. Bet kai pasiūliau Biblijos studijas, atsisakė: „Ne. Palauksiu, kol paaugs vaikai.“ Labai nusiminiau. Biblijoje parašyta, jog yra „laikas ieškoti ir laikas pamesti“ (Mokytojo 3:6). Vis dėlto pasiryžau nenuleisti rankų.

Po mėnesio grįžau ir aptarėme dar keletą Biblijos eilučių. Netrukus jau studijavome kas savaitę prie jos namo durų. Sykį pasiūlė: „Manau, kad bus geriau, jei užeisite.“ Violeta krikštijosi ir tapo Jehovos liudytoja. Įgijau nuostabią draugę ir tikėjimo seserį.

Vieną dieną Violeta sužinojo, kad vyras nieko nesakęs pardavė namą ir išėjo. Laimei, bendratikio padedama ji tą pačią popietę nusipirko kitą būstą. Tada iš dėkingumo Jehovai pasižadėjo likusį gyvenimą tarnauti pioniere. Matydama, kaip Jehovos dvasia uždegė Violetą uolumu tyrai garbinti, supratau, kokia laimė ruošti mokinius. Nė kiek neabejojau: tai bus mano karjera!

1957-aisiais mudvi su Meri Robins paskyrė pionierėmis į Škotijos miestą Glazgą. Ten darbavomės pramoniniame Ratergleno rajone. Skelbėme visokiausiu oru — tvyrant rūkui, siaučiant vėjui, lyjant ir sningant. Tačiau buvo verta! Sykį sutikau Džesę. Džiaugiausi galėdama jai padėti gilintis į Bibliją. Jos vyras Volis, komunistas, manęs iš pradžių vengė, bet vėliau irgi ėmė studijuoti. Buvo labai sujaudintas, kai sužinojo, kad žmonėms tobulas sąlygas žemėje sukurs tik Dievo Karalystė. Per laiką šie sutuoktiniai patys ėmė ruošti mokinius.

 Pirmas įspūdis kartais apgaulingas

Paskui mus pasiuntė į Škotijos miestą Peizlį. Kartą viena moteris, kurią norėjau kalbinti, užtrenkė duris prieš pat nosį. Bet po kelių minučių pasivijo ir atsiprašė. Kai atėjau kitą savaitę, prisipažino: „Pajutau, tarsi būčiau užtrenkusi duris pačiam Dievui. Turėjau jus susigrąžinti.“ Perl, toks buvo jos vardas, pasiguodė, jog nusivylusi draugais ir giminaičiais meldė Dievą tikro draugo. „Tada ir atėjote, — sakė ji. — Dabar matau: jūs ir būsite tas tikras draugas.“

Nebuvo lengva būti Perl drauge. Turėdavau kopti į stačią kalvą, kur gyveno. Eidama jos pasiimti į pirmą sueigą, vos nenusiritau šlaitu žemyn, lietus ir vėjas tiesiog vertė iš kojų. Net skėtis sulūžo. Praėjus vos pusmečiui po ano įvykio, kai trenkė durimis, Perl pasiaukojo Dievui ir krikštijosi.

Vėliau ir jos vyras nusprendė studijuoti Bibliją. Netrukus jau išėjome kartu skelbti po namus. Kaip paprastai, tądien pliaupė lietus. Bet jis nuramino: „Dėl manęs nesijaudink. Per lietų valandų valandas stovėdavau lauke ir žiūrėdavau futbolą. Juo labiau galiu daryti tai dėl Jehovos.“ Škotų ryžtas mane visuomet žavėjo.

Kai apsilankiau ten po ilgo laiko, buvo malonu pamatyti, kad tie, su kuriais studijavau Bibliją, tvirtai laikosi tikėjimo! Štai koks džiaugsmas ruošti mokinius! (1 Tesalonikiečiams 2:17-20) Po aštuonerių visalaikės tarnybos Škotijoje metų, 1966-aisiais, mane pakvietė į Sargybos bokšto biblinę Gileado mokyklą, kur rengiami misionieriai.

Kitoje šalyje

Gavau paskyrimą į Boliviją, Santa Kruso miestą atogrąžose. Vietinę bendruomenę sudarė penkiasdešimt narių. Pats miestas priminė Laukinius Vakarus iš Holivudo filmų. Prisimindama praeitį galiu pasakyti, kad tarnaujant misioniere kažko ypatinga neatsitiko. Niekada neužpuolė krokodilai, neapsupo įtūžusi minia, neteko pasiklysti dykumoje ar gelbėtis iš sudužusio laivo. Tačiau ruošdama mokinius patyriau kur kas didesnį jaudulį.

Viena iš pirmų moterų, su kuria Santa Kruse studijavau Bibliją, buvo Antonija. Mokyti ispaniškai man sekėsi sunkiai. Kartą išgirdau Antonijos sūnelį sakant: „Mamyte, ar teta šneka taip norėdama prajuokinti?“ Vis dėlto Antonija, taip pat jos dukra Jolanda, darė pažangą. Mergina turėjo draugą, pravarde Ditas, teisės universiteto studentą. Jis irgi pradėjo studijuoti ir lankyti sueigas. Mokydama jį Biblijos tiesos, pati kai ko išmokau: žmones kartais reikia švelniai paspausti.

Kai Ditas ėmė praleidinėti Biblijos studijas, perspėjau: „Ditai, Jehova neverčia tavęs remti jo Karalystę. Privalai apsispręsti pats.“ Kai vaikinas atsakė, kad nori tarnauti Dievui, tariau: „Ant tavo sienų kabo revoliucijos vado nuotraukos. Ką pagalvos užėjęs svečias? Ar supras, kad remi Dievo Karalystę?“ Tokio švelnaus spustelėjimo kaip tik reikėjo.

Po dviejų savaičių kilo revoliucija ir universiteto studentai susirėmė su policija. „Bėgam iš čia!“ — suriko savo draugui Ditas. „Ką?! Tiek laukus šios valandos?“ — atrėžė tas ir pasičiupęs ginklą užlipo ant pastato stogo. Jis ir dar septyni jaunuoliai tą pačią dieną žuvo. Galite įsivaizduoti, kaip džiaugiuosi matydama Ditą! Juk pasirinkdamas krikščionišką kelią liko gyvas.

Jehovos dvasia vadovauja

Sykį einant pro namą, kurio gyventojai buvo jau lankyti, mane pašaukė viena moteris, vardu Ignasija. Ji pažinojo Jehovos  liudytojus, bet dėl to, kad vyras buvo griežtai nusistatęs, negalėjo daryti dvasinės pažangos. Jos sutuoktinis Adalbertas, tvirto sudėjimo vyriškis, dirbo policijoje. Ignasija dar nesuprato daugelio Biblijos mokymų, todėl pradėjau su ja studijas. Nors Adalbertas buvo pasiryžęs sukliudyti, man su juo pavykdavo užmegzti pokalbį kitomis temomis. Taip atmosfera ėmė šilti.

Nesitvėriau džiaugsmu, kai Ignasija tapo miela bendratike. Ji visada noriai padėdavo tiems, kam reikėjo paguodos bei pagalbos. Laikui bėgant jos vyras ir trys vaikai tapo liudytojais. Kai Adalbertas galiausiai perprato gerosios naujienos esmę, nuėjęs į policijos nuovadą skelbė su tokiu entuziazmu, kad buvę kolegos užsiprenumeravo 200 žurnalų Sargybos bokštas ir Atsibuskite!

Jehova augina

Po šešerių metų tarnybos Santa Kruse buvau paskirta į Bolivijos sostinę La Pasą, kur darbavausi 25 metus. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Jehovos liudytojų filiale La Pase buvo tik dvylika personalo narių. Veiklai plečiantis reikėjo didesnių patalpų, todėl naują pastatą nutarta statyti sparčiai augančiame Santa Kruso mieste. Čia filialas persikraustė 1998-aisiais, ir aš buvau pakviesta darbuotis jame. Dabar mūsų ten per 50.

Santa Kruse 1966-aisiais tebuvo viena bendruomenė, o dabar daugiau nei penkiasdešimt. Tuomet visoje Bolivijoje skelbė apie 640 liudytojų. Dabar — beveik 18000!

Mano tarnyba šioje šalyje buvo vaisinga ir tuo džiaugiuosi. Žinios apie bendratikių ištikimybę kitose šalyse irgi labai padrąsina. Visiems smagu matyti, kaip Jehova laimina Karalystės skelbimo veiklą. Išties tikras malonumas padėti kitiems tapti Kristaus mokiniais! (Mato 28:19, 20)

[Iliustracija 13 puslapyje]

Kai tarnavau pioniere Škotijoje

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Darbuojuosi Bolivijos filiale; su 42-ojo Gileado mokyklos kurso absolventais (įdėtinė nuotrauka)