Dvasinė statyba „Akmens name“

Šios Afrikos šalies pavadinimas reiškia „Akmens namas“. Jos vardą garsina Viktorijos krioklys ir gyvūnijos įvairovė. Tačiau joje yra ir didžiausi į pietus nuo Sacharos senoviniai pastatai. Šalies viduriu driekiasi granito plynaukštė, kur dėl švelnaus klimato klesti visokia augmenija. Tai Zimbabvė, turinti apie 12 milijonų gyventojų.

KODĖL „Akmens namas“? 1867 metais medžiotojas bei tyrinėtojas Adamas Rendersas aptiko didelius akmeninius pastatus, išsimėčiusius 720 hektarų plote. Prieš tai jis keliavo po Afrikos stepes, kur namai daugiausia iš dumblo ir kuolų, žole dengtais stogais. Ir štai atrado akmeninius griuvėsius. Pasirodo, tai buvęs miestas, dabar vadinamas Didžiąja Zimbabve.

To miesto liekanas galima pamatyti kiek į pietus nuo dabartinio Masvingo. Kai kur sienos net devynių metrų aukščio. Statyta iš granito luitų, sudėtų vienas ant kito be jokios rišamosios medžiagos. Centre į akis krenta keistas kūginis bokštas, iškilęs apie vienuolika metrų; jis stovi ant šešių metrų skersmens pagrindo. Iki šiol neaišku, kokia buvo bokšto paskirtis. Griuvėsiai datuojami aštuntuoju mūsų eros amžiumi, tačiau yra duomenų, kad ir prieš tai čia gyventa daug šimtmečių.

 1980-aisiais šalis (tuomet Rodezija) tapo nepriklausoma nuo Britanijos ir pasivadino Zimbabve. Gyventojų daugumą sudaro šonai, o iš kitų etninių grupių didžiausia — ndebelių. Zimbabviečiai svetingi, ką dažnai pastebi Jehovos liudytojai, skelbiantys gerąją naujieną po namus. Kartais net nežinodami, kas pabeldė į duris, žmonės kviečia užeiti, sėstis. Beveik visi labai vertina Bibliją, nori, kad aptariant ją vaikai būtų šalia ir klausytųsi.

Skelbiama paguodos žinia

Žiniasklaidos pranešimuose apie Zimbabvę dažnai minimi AIDS ir sausra. Afrikos šalyse į pietus nuo Sacharos siaučiantis AIDS smarkiai sumažino gyventojų, susilpnino ekonomiką. Čia ligoninės pilnos užsikrėtusių ŽIV. Ta liga sužlugdė daugelio šeimų gyvenimą.

Stengdamiesi padėti žmonėms, Jehovos liudytojai Zimbabvėje aiškina, kad geriausia gyventi laikantis Dievo normų, kurios užrašytos Biblijoje. Štai Dievo Žodis moko, kad seksualiniai ryšiai — Jehovos dovana, kuria džiaugtis galima tik su savo sutuoktiniu. Dievas taip pat smerkia homoseksualizmą, draudžia perpilti kraują, vartoti narkotikus (Apaštalų darbų 15:28, 29; Romiečiams 1:24-27; 1 Korintiečiams 7:2-5; 2 Korintiečiams 7:1). Be to, liudytojai skelbia patikimą ateities viltį ir pabrėžia — greitai Dievo Karalystė pašalins visas ligas (Izaijo 33:24).

Pagalba bendratikiams

Pastarąjį dešimtmetį Zimbabvę smarkiai alino sausros. Žvėrys silpo iš bado ir troškulio, krito šimtai tūkstančių naminių gyvulių. Miškus siaubė gaisrai. Stigo maisto, tad mirė nemažai vaikų ir senelių. Net galingosios Zambezės vandenys tiek išseko, kad vos nesustojo hidroelektrinės.

Visa tai matydami, Jehovos liudytojai įvairiose šalies vietose sudarė aštuonis pagalbos komitetus. Keliaujantieji prižiūrėtojai lankė bendruomenes ir aiškinosi, ko kam trūksta. Tada atitinkamą pagalbos komitetą informuodavo. Vienas keliaujantysis prižiūrėtojas pranešė: „Per paskutinius penkerius metus broliams nugabenome daugiau nei tūkstantį tonų kukurūzų, dešimt tonų džiovintos žuvies ir tiek pat pupelių. Bendratikiai pagamino dvi tonas mufušva [džiovintos daržovės]. Be to, išdalijome daugybę paaukotų drabužių, rėmėme pinigais.“ Kitas sakė: „Kai pagalvoju, kokie sunkumai iškyla norint gauti leidimus pagalbai įvežti, kurių reikalauja Zimbabvės ir Pietų Afrikos valdžios, ir kaip nuolat trūksta degalų transportui, padarau vienintelę išvadą: kliūtis įveikiame tik mūsų dangiškojo Tėvo dėka. Kaip patikino Jėzus, Jehova žino, kad viso to mums reikia“ (Mato 6:32).

O kaip patys keliaujantieji prižiūrėtojai prisitaiko, lankydami bendruomenes  sausros nualintose vietovėse? Kai kurie įsideda maisto sau ir šeimoms, pas kurias apsistos. Vienas pasakojo, kad sykį krikščionės svarstė, gal baigti tuokart skelbti ir stoti eilėn valstybės paramai gauti. Vis dėlto nusprendė pasitikėti Jehova ir tęsti skelbimą. Tądien valstybinės pagalbos niekas nesulaukė.

Kitą dieną turėjo vykti krikščionių sueiga ir toms sesėms vėl teko rinktis — eiti į sueigą ar laukti šalpos. Prisiminusios, kam reikia skirti pirmenybę, sesės dalyvavo sueigoje Karalystės salėje (Mato 6:33). Giedant paskutinę giesmę, pasigirdo sunkvežimio ūžesys. Atvežė labdarą, parūpintą per dvasinius brolius iš pagalbos komiteto! Visų tų ištikimų liudytojų, susirinkusių į sueigą, džiaugsmui ir dėkingumui nebuvo galo.

Meilė ugdo

Jehovos liudytojai, darydami gera ne tik bendratikiams, turi puikių progų paskelbti tiesą. Masvingo apylinkėse keliaujantysis prižiūrėtojas, drauge su vietiniais liudytojais dalyvaudamas evangelizacijos darbe, pamatė šalikelėje gulinčią mergaitę. Priėję suprato, kad ji sunkiai serga, nes drebančiu balsu vos prakalbėjo. Mergaitės vardas buvo Hamunjari, kas šonų kalba reiškia „Ar jums ne gėda?“. Pasirodo, ją paliko jos bažnyčios nariai, keliavę į religines apeigas kalnuose. Liudytojai nugabeno mergaitę į gretimą kaimą ir suteikė pagalbą.

Kadangi ten kai kas žinojo, iš kur Hamunjari kilusi, pranešė giminaičiams ir šie atėjo pasiimti jos. Apie liudytojus kaimo žmonės sakė: „Tai teisinga religija. Tokia ir turi būti krikščioniška meilė“ (Jono 13:35). Prieš atsisveikindami broliai padavė Hamunjari lankstinuką Ar norėtumėte daugiau sužinoti apie Bibliją? *

Kitą savaitę tas pats keliaujantysis prižiūrėtojas lankė liudytojų bendruomenę toje vietovėje, kur gyveno Hamunjari. Jam rūpėjo sužinoti, ar ši laimingai grįžo namo. Jį bei vietinius brolius mergaitės šeima sutiko labai šiltai. Tėvai pasakė: „Jūsų religija teisinga. Dukra gulėjo ant kelio leisgyvė ir jūs išgelbėjote jai gyvybę.“ O savų bendratikių paklausė, ar jiems ne gėda, kad paliko vaiką mirti. Liudytojai visai šeimai papasakojo, kas rašoma Biblijoje, davė literatūros, o šie pakvietė vėl apsilankyti bei tęsti pokalbį. Kai kurie šeimynykščiai, anksčiau buvę priešiški liudytojams, pakeitė nuomonę. Net Hamunjari svainis, vietinės bažnyčios galva, sutiko studijuoti Bibliją.

Statomi garbinimo namai

Jehovos įkvėptas senovės poetas rašė: „O Dieve, [...] mano siela trokšta Tavęs [...] sausoje ir išdžiūvusioje žemėje, kurioje nėra vandens“ (Psalmyno 63:2, Vl). Tą patį galėtų pasakyti daugelis zimbabviečių. Jie ištvermingai kenčia sausrą, bet  dvasiškai trokšta pažinti Dievą ir sulaukti Jo gerumo. Tai akivaizdu iš Jehovos liudytojų krikščioniškos tarnybos rezultatų. Kai 1980-aisiais Zimbabvė atgavo nepriklausomybę, šalyje buvo apie 10000 liudytojų, susibūrusių į 476 bendruomenes. Dabar, po 27 metų, aktyvių skelbėjų trigubai, o bendruomenių beveik dvigubai tiek.

Tačiau daugelis bendruomenių neturėjo tinkamos vietos garbinti Dievą. 2001-ųjų sausį iš daugiau nei 800 bendruomenių tik 98 turėjo nuosavus Dievo garbinimo namus — Karalystės salę. Kitos į sueigas rinkdavosi po medžiais ar varganose trobelėse, padarytose iš karčių, dumblo ir žolės.

Pasaulinei krikščionių brolijai dosniai prisidedant aukomis ir savanorišku darbu, Zimbabvės liudytojai pradėjo įgyvendinti statybų programą, kad kuo daugiau bendruomenių turėtų kuklią, bet dailią Karalystės salę. Nemažai įgudusių meistrų iš svetur atkeliavo patalkinti savo bendratikiams. Vietinis liudytojas rašė: „Mes nuoširdžiai dėkojame visiems broliams ir sesėms, atvykusiems į Zimbabvę iš tokios daugybės šalių padėti statyti gražias Karalystės sales. O kitiems esame dėkingi už aukas salių statybų fondui, be kurio šis darbas būtų neįmanomas.“

Rytinėje šalies dalyje viena bendruomenė penkiasdešimt metų į sueigas rinkdavosi po didžiuliu baobabu. Kuomet krikščionių vyresnieji sužinojo, kad bus statomi tikri Dievo garbinimo namai, kai kurie negalėjo sulaikyti ašarų. Vienas 91 metų vyresnysis iš gretimos bendruomenės pasakė: „Kaip ilgai ir karštai to meldžiau Jehovą!“

Aplinkiniai dažnai stebisi, kaip greitai iškyla šie dailūs pastatai. Vienas vyriškis sakė: „Jūs statote dieną, o jūsų Dievas tikriausiai — naktį!“ Nelieka nepastebėta ir darbininkų džiaugsmas bei vienybė. Iki dabar šalyje pastatyta per 350 naujų Karalystės salių. Tad tvirtuose mūriniuose pastatuose sueigas jau rengia 534 bendruomenės.

Svarbi dvasinė statyba Zimbabvėje tęsiasi. Pamąstę apie tai, kas nuveikta, visą garbę skiriame tų puikių dovanų šaltiniui — Jehovai. Taip, „jei Viešpats nestato namų, veltui triūsia tie, kurie juos stato“ (Psalmyno 127:1).

[Išnaša]

[Žemėlapiai 9 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

ZIMBABVĖ

HARARĖ

Masvingas

Didžioji Zimbabvė

[Iliustracija 9 puslapyje]

Kūginis bokštas

[Iliustracija 12 puslapyje]

Nauja Karalystės salė, kurioje renkasi Konsešono bendruomenė

[Iliustracija 12 puslapyje]

Lindalės bendruomenės nariai prie savo naujos salės

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 9 puslapyje]

Griuvėsiai su laiptais: ©Chris van der Merwe/AAI Fotostock/age fotostock; bokštas: ©Ingrid van den Berg/AAI Fotostock/age fotostock