Ar svarbu, kokią religiją renkatės?

DAŽNIAUSIAI apsipirkti einame ten, kur didelis prekių pasirinkimas. Jeigu siūloma visokiausių rūšių vaisių ir daržovių, galime rinktis, kurias labiausiai mėgstame ir kurios naudingiausios šeimai. Jei aprangos salonuose gausu įvairių stilių ir spalvų drabužių, galime rasti, kas mums geriausiai tinka. Dėl kai kurių dalykų apsispręsti nėra sunku — tik skonio reikalas. Tačiau kartais turime būti ypač apdairūs, pavyzdžiui, jeigu ieškome sveiko maisto ar patikimų draugų. Juk nuo to, ką pasirinksime, priklausys mūsų gerovė. Kaip su religija? Ar ir ją galima rinktis pagal skonį? O gal sprendimas, ką garbinti, labai rimtas, galintis atsiliepti mūsų ateičiai?

Dabar pasaulyje religijų begalybė — rinktis yra iš ko. Kadangi daug kur laiduojama tikėjimo laisvė, palikti tėvų tikybą tapo įprasta. Jungtinėse Valstijose atliktos apklausos duomenimis, 80 procentų amerikiečių „mano, jog kelią į išganymą galima atrasti daugelyje religijų“. Be to, „kas penktas respondentas atsakė brandžiame amžiuje tikybą pakeitęs“. Apklausa Brazilijoje parodė tą patį: savo ankstesnę religiją yra palikę kone ketvirtadalis brazilų.

Dėl doktrinų, kurias įvairios religijos traktuoja skirtingai, seniau virdavo karšti ginčai. Šiandien mėgstama sakyti: „Visai nesvarbu, kokiai bažnyčiai priklausai.“ Tačiau ar toks požiūris teisingas? Ar pasirinkimas, kokiai bažnyčiai priklausyti, gali kaip nors paveikti jūsų gyvenimą?

Apdairūs pirkėjai nori žinoti, kokią prekę perka, iš kur ji  atvežta ir kieno pagaminta. Jums irgi būtų išmintinga pasidomėti, kaip įvairios religijos atsirado ir kodėl? Atsakymai yra Biblijoje.

Kaip atsiranda naujos religijos?

Beveik prieš tūkstantį metų iki Jėzaus atėjimo į žemę naują religiją ėmėsi kurti karalius Jeroboamas. Šis pirmasis nepriklausomos šiaurinės Izraelio karalystės valdovas norėjo patraukti tautą į savo pusę. Biblijoje rašoma: „Pasitaręs karalius padarė du aukso veršius. Žmonėms jis tarė: ‘Gana ilgai ėjote į Jeruzalę. Izraeli, štai tavo Dievas!’“ (1 Karalių 12:28). Akivaizdu, religija Jeroboamui buvo priedanga siekti savo tikslo — atitraukti žmones nuo įprasto garbinimo Jeruzalės šventykloje. Naujasis kultas gyvavo šimtmečius, tačiau pasekmės buvo tragiškos: neištikimą Izraelį Dievas galiausiai nubaudė — milijonai žuvo ar atsidūrė tremtyje. Jeroboamo religija buvo politinis manevras. Kai kurios valstybinės religijos, aktyviai veikiančios iki šiol, irgi buvo įkurtos siekiant sustiprinti politinę valdžią.

Kitą priežastį iškilti naujai religijai nurodė apaštalas Paulius: „Žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius“ (Apaštalų darbų 20:29, 30). Išdidūs vadovai kuria religinius judėjimus norėdami atkreipti dėmesį į save. Dėl to bažnyčios, neteisėtai pasivadinusios krikščioniškomis, yra susiskaldžiusios į daugybę grupių.

Kam norima įtikti?

Naujos religijos kuriamos ir atsižvelgiant į visuomenės pageidavimus. Pavyzdžiui, žurnale Economist buvo rašoma apie Jungtinėse Valstijose steigiamas vadinamąsias megabažnyčias. Straipsnyje teigiama, jog tokios bažnyčios klesti, nes jų veikla „remiasi sėkmingo verslo principu: klientas visada teisus“. Ten „pamaldas pagyvina filmai, spektakliai ir šiuolaikinė muzika“. Kai kurie dvasininkai sakosi mokantys parapijiečius, kaip „praturtėti, tapti sveikesniems ir atsikratyti rūpesčių“. Už tai, kad įsitraukė į pramogų verslą bei „pelnosi propaguodamos saviugdą“, tos bažnyčios susilaukia kritikos. Bet, pasak minėto žurnalo, jos „tik tenkina savo narių norus“. Straipsnis baigiamas žodžiais: „Verslo ir religijos sąjunga — pasakiškai pelninga.“

Nors ne visos bažnyčios taip atvirai taikosi prie visuomenės, jų siekis tenkinti „savo narių norus“ primena apaštalo Pauliaus perspėjimą: „Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų, kad tie pataikautų jų ausims; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms“ (2 Timotiejui 4:3, 4).

Kadangi daugelis religijų buvo įkurtos ne iš noro įtikti Dievui, o siekiant politinės valdžios, garbės bei visuomenės pripažinimo, nieko nuostabaus, kad prisidengdami religija žmonės daro baisius dalykus — tvirkina vaikus, sukčiauja, kursto karus ir prisideda prie teroro išpuolių. Religija dažnai tėra apgaulė. Ką daryti, kad nebūtume suklaidinti?

[Anotacija 4 puslapyje]

Daugumą religijų žmonės kūrė ne iš noro įtikti Dievui, o geisdami politinės valdžios, garbės ir pripažinimo