Džiugūs laukiame Jehovos

TURBŪT kada nors ragavai neprinokusio vaisiaus. Aišku, skonis nepatiko. Taigi verčiau palaukti, kol sunoks. Būna ir kitokių aplinkybių, kai svarbu laukti. Biblijoje sakoma: „Gera laukti kantriai, kol išgelbėjimas ateis iš Viešpaties“ (Raudų 3:26; Titui 2:13). Kaip krikščionys turi laukti Jehovos? Kuo mums tas laukimas naudingas?

Ką reiškia laukti Dievo?

Mes, krikščionys, gyvename „laukdami ir aiškiai turėdami omenyje būsiant Jehovos dieną“, kada jis sunaikins bedievius ir mums suteiks palengvėjimą (2 Petro 3:7, 12; NW). Pats Jehova trokšta padaryti galą visokiam blogiui, tačiau kol kas laukia — kad išvaduodamas krikščionis pašlovintų savo vardą. Biblijoje skaitome: „Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir padaryti žinomą savo galybę, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus, kad parodytų ir savo šlovės lobius gailestingumo indams“ (Romiečiams 9:22, 23). Kaip Nojaus dienomis, taip ir dabar Jehova žino, kada tinkamiausias laikas išgelbėti jam ištikimus žmones (1 Petro 3:20). Taigi laukti Dievo reiškia laukti jo nustatyto meto.

Laukdami Jehovos dienos galbūt kartais jaučiamės prislėgti, kad pasaulio moralės normos vis labiau smunka. Tada naudinga apmąstyti Dievo pranašo Michėjo žodžius. „Dingo geri žmonės krašte, nebėra dorų žmonių“, — dejavo jis, bet paskui pridūrė: „O aš ieškosiu Viešpaties, lauksiu savo išgelbėjimo Dievo!“ (Michėjo 7:2, 7, Brb). Kadangi dažnai laukimas nėra malonus dalykas, kaip būti džiugiems laukiant Dievo?

Džiaugsmingas laukimas

Teisingo požiūrio galime pasimokyti iš Jehovos, kuris niekada nesiliauja buvęs „laiminguoju Dievu“ (1 Timotiejui 1:11, NW). Jis nepraranda džiaugsmo laukdamas, nes darbuojasi siekdamas tikslo, kad jį mylintys žmonės galiausiai taptų tobuli kaip jo sukurta pirmoji pora, kol nebuvo nusidėjusi (Romiečiams 5:12; 6:23). Jehova mato puikius savo darbo rezultatus — milijonai žmonių pasirinko teisingo garbinimo kelią. Jėzus sakė: „Mano Tėvas darbuojasi ligi šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“ (Jono 5:17). Taigi norint būti laimingam, reikia daryti ką nors dėl kitų (Apaštalų darbų 20:35). Todėl tikrieji krikščionys taip pat nesėdi rankų sudėję, o stengiasi pranešti kitiems, ką Dievas yra numatęs žmonijai.

Jehovai ištikimi žmonės visada džiugiai jį girdavo laukdami jo nustatyto meto. Prisiminkime psalmininką  Dovydą. Jį persekiojo tautos karalius, išdavė draugas ir net sūnus. Ar tokiomis aplinkybėmis Dovydas jautėsi laimingas laukdamas, kada Jehova nuspręs suteikti jam palengvėjimą? Štai 71-oje psalmėje, kurią, matyt, parašė jis, sakoma: „Aš visados turėsiu vilties [„lauksiu“, NW] ir nuolat didinsiu tavo šlovę. Mano lūpos pasakos tavo teisius darbus, visada kalbėsiu apie tavo išgelbėjimą“ (Psalmyno 71:14, 15). Užuot liūdėjęs, Dovydas buvo džiugus, nes neleido laiko tuščiai, o šlovino Jehovą ir skatino kitus laikytis teisingo garbinimo (Psalmyno 71:23).

Laukdami Jehovos neturime nekantrauti, tarsi lūkuriuodami vėluojančio autobuso. Verčiau būkime panašūs į tėvus, su džiaugsmu laukiančius, kol vaikai užaugs dorais žmonėmis. Visą tą laiką tėvai juos moko, auklėja, drausmina. Mes irgi jausimės laimingi, jei stengsimės padėti kitiems artintis prie Jehovos. Mums patiems irgi reikia pelnyti Dievo palankumą ir galiausiai sulaukti išgelbėjimo.

Neprarandame vilties

Laukti Jehovos reiškia mylėti jį ir tarnauti jam, neprarandant vilties. Tai nėra lengva, nes daug kas dabar šaiposi iš tikinčių Dievo pažadais. Tačiau verta prisiminti ištikimus izraelitus, išlaikiusius savo viltį gyvą, kai tauta buvo ištremta į Babiloną septyniasdešimčiai metų. Kas jiems padėjo? Aišku, labai stiprino psalmių skaitymas. Vienoje, tikriausiai parašytoje iki to laiko, sakoma: „Mano siela Tavo žodžiu viliasi. Mano siela laukia Viešpaties labiau, kaip sargybiniai laukia ryto. Tegu Izraelis viliasi Viešpačiu“ (Psalmyno 130:5-7, Brb).

Žydai, kurie išlaikė viltį tvirtą skaitydami bei kalbėdami apie ją, už tai susilaukė nuostabaus atlygio žlugus Babilonui. Tūkstančiai jų netrukus patraukė į Jeruzalę. Apie tą metą rašoma: „Kai Siono belaisvius vedė Viešpats namo, [...] mūsų burnos buvo pilnos juoko“ (Psalmyno 126:1, 2, Brb). Tie žydai, užuot nusivylę būdami tremtyje, stiprino savo tikėjimą ir nesiliovė giedoję gyrių Jehovai.

Tikrieji krikščionys, laukiantys Dievo šios santvarkos pabaigoje, taip pat labai stengiasi neprarasti tikėjimo. Jie studijuoja Dievo Žodį, drąsina vienas kitą ir šlovina Jehovą skelbdami gerąją naujieną apie jo Karalystę (Mato 24:3, 14).

Turime laiko pasitaisyti

Dievo pranašas Jeremijas rašė: „Gera laukti kantriai, kol išgelbėjimas ateis iš Viešpaties“ (Raudų 3:26). Tuo Jeremijas norėjo pasakyti, kad Dievo  tautai nederėtų reikšti nepasitenkinimą dėl to, kaip Jehova ją sudrausmino, — leido sunaikinti Jeruzalę. Verčiau pasimokytų iš tos patirties: apmąstytų, kuo nusikalto, ir pasikeistų (Raudų 3:40, 42).

Kaip Jehovos drausminimas mums teikia naudą, galima palyginti su vaisiaus nokimu. Apie Dievo auklybą Biblijoje sakoma: „Ji atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams“ (Hebrajams 12:11). Praeina nemažai laiko, kol vaisius sunoksta. Taip ir pasikeisti pagal Dievo mokymą reikia laiko. Pavyzdžiui, jeigu nusižengtume ir netektume kai kurių pareigų bendruomenėje, noras laukti Jehovos padėtų nenusivilti ir nenuleisti rankų. Tokioje situacijoje padrąsintų įkvėpti Dovydo žodžiai: „Jo [Dievo] įniršis tęsiasi tik akimirką, o gerumas — visą gyvenimą. Ašaros gali lietis visą naktį, bet džiaugsmas ateina su aušra“ (Psalmyno 30:6 [30:5, Brb]). Jeigu mokomės laukti Dievo ir taikome jo Žodžio bei organizacijos patarimus, ateis mums džiaugsmo metas.

Subręstame ne iš karto

Jei esi jaunas ar neseniai pasikrikštijęs, galbūt sieki bendruomenėje vienų ar kitų pareigų. Tačiau pirma turi subręsti dvasiškai, o tam reikia laiko. Tad jau dabar stenkis tapti dvasingu žmogumi. Jaunystė — puikus metas perskaityti visą Bibliją, ugdytis krikščioniškas savybes, tapti įgudusiu mokytoju, gebančiu padėti kitiems tapti Kristaus mokiniais (Mokytojo 12:1). Jeigu nuolankiai lauksi Jehovos, ilgainiui gausi daugiau užduočių.

Kantrybės reikia ir ruošiant mokinius. Tas darbas panašus į ūkininko, kuris vis laisto pasėtas sėklas, kol Dievas jas sudaigina (1 Korintiečiams 3:7; Jokūbo 5:7). Kad asmuo įgytų tikėjimą ir dėkingumą Jehovai, tenka kantriai vesti jam Biblijos studijas keletą mėnesių ar net metų. Laukdami Jehovos būsime atkaklūs, jeigu iš pradžių studijuotojai ir nesilaiko to, ko mokomi. Bent menkas jų dėkingumas gali būti ženklas, kad šiek tiek paklūsta Dievo dvasios vadovavimui. Taigi būk kantrus ir galbūt savo džiaugsmui pamatysi, kad Jehovos padedamas studijuotojas tapo Kristaus mokiniu (Mato 28:20).

Laukdami rodome meilę

Laukimas gali būti meilės ir pasitikėjimo išraiška. Štai vienas pavyzdys. Pietų Amerikos Anduose, sausringoje vietovėje, gyvena senyva mūsų sesė. Tame kaime tėra dvi Jehovos liudytojos. Turbūt nesunku įsivaizduoti, kaip jos laukia apsilankant bendratikių. Kartą keliaujantysis prižiūrėtojas išėjo pirmąsyk jų aplankyti ir pasiklydo. Jam teko grįžti atgal ir pradėti kelionę iš naujo, tad sugaišo keletą valandų. Jau buvo gerokai po vidurnakčio, kai tolumoje įžiūrėjo kaimą. Brolis nustebo pamatęs žiburį, mat žinojo, kad elektros tame krašte nėra. Kaip džiaugėsi galiausiai pasiekęs kaimo vartus ir ten radęs tą pagyvenusią sesę su degančia aliejine lempa rankoje! Ji neabejojo, kad prižiūrėtojas ateis, todėl jo laukė.

Su tokiu pat kantrumu mes džiugiai laukiame Jehovos. Nė kiek neabejojame, kad jis ištesės savo pažadus. Ir kaip tas keliaujantysis prižiūrėtojas esame dėkingi tiems, kas su meile laukia mūsų. Suprantama, Jehovai irgi mieli jo laukiantys. Biblijoje sakoma: „Jehova gėrisi tais, kurie [...] laukia jo ištikimosios meilės“ (Psalmyno 147:11, NW).

[Iliustracija 18 puslapyje]

Be perstojo girdami Jehovą jo lauksime su džiaugsmu