Gyvenimo istorija

Laukiu Karalystės, kuri „ne iš pasaulio“

Papasakojo Nikolajus Guculiakas

Lagerio kalinių sukilimas tęsėsi jau keturiasdešimt vieną parą. Miegojau barake, kai netikėtai sugriaudė pabūklų salvės. Link mūsų riedėjo tankai, bėgo kareiviai. Mano gyvybė pakibo ant plauko.

KAIP atsidūriau tarp maištaujančių kalinių? Sukilimas įvyko 1954-aisiais. Tada buvau trisdešimties. Kaip ir kitus Jehovos liudytojus, gyvenusius valdant sovietų režimui, mane įkalino už nesikišimą į politiką ir už tai, kad skelbiau Dievo Karalystę. Lageryje liudytojų buvo nemažas būrys: 46 broliai ir 34 seserys. Mus įkurdino darbo stovykloje netoli Kengyro kaimo, centriniame Kazachstane, sykiu su tūkstančiais kitų kalinių.

Prieš metus mirė Sovietų Sąjungos vadas Josifas Stalinas. Kaliniai tikėjosi, kad naujoji Maskvos valdžia atsižvelgs į jų skundus dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų. Nepasitenkinimas galiausiai peraugo į sukilimą. Susidūrimas artėjo, todėl mes, liudytojai, tiek kaliniams, tiek ginkluotiems sargybiniams turėjome aiškiai parodyti, kieno pusėje stovime. Drąsiai pareikšti, jog  liksime neutralūs, reikėjo tvirto tikėjimo.

Maištas!

Sukilimas lageryje prasidėjo gegužės 16-ąją. Po poros dienų daugiau kaip 3200 nuteistųjų atsisakė eiti į darbą reikalaudami geresnių buities sąlygų bei lengvatų politiniams kaliniams. Įvykiai klostėsi greitai. Maištininkai pirmiausia išvarė iš teritorijos sargybinius, tvoroje iškirto praėjimus. Paskui išgriovė sienas, skiriančias vyrų ir moterų kameras, — jos virto „šeimyniniais“ barakais. Per kitas dienas vyraujant pakiliai nuotaikai kai kurios poros net susituokė. Jungtuvių ceremoniją atliko ten pat kalėję kunigai. Iš keturiolikos tūkstančių nuteistųjų, gyvenusių trijose lagerio zonose, sukilime dalyvavo beveik visi.

Deryboms su kariškiais sukilėliai išsirinko komitetą. Tačiau jo nariams nebesutariant lagerio kontrolę perėmė agresyvūs kraštutinių pažiūrų kaliniai. Sukilėlių vadai sudarė už „tvarką“ atsakingas grupes rūpintis ginklų gamyba bei propaganda, taip pat organizavo lagerio apsaugos būrius. Per garsiakalbius, iškeltus ant stulpų, jie ugningomis kalbomis bandė uždegti kalinius, taip palaikydami maišto dvasią. Sukilėliai neleido niekam pabėgti, baudė jiems nepritariančius, perspėjo žudysią kiekvieną, kas nepaklus. Sklido gandai, jog kai kurie jau sušaudyti.

Maištininkai tikėjosi kariuomenės atakos, todėl kruopščiai ruošėsi gynybai. Kad kuo daugiau įkalintųjų būtų pasirengę puolimą atremti, vadai įsakė visiems ginkluotis. Kaliniai lupo iš langų geležinius strypus, gaminosi peilius bei kitus metalinius įrankius. Net pasirūpino šautuvų ir sprogmenų.

Mus vertė prisidėti

Prie manęs priėjo du kaliniai. Vienas ištiesė ką tik išgaląstą peilį. „Imk! — įsakė. — Turėsi kuo gintis.“ Mintyse meldžiau Jehovą padėti išlikti ramiam. Tada atsakiau: „Esu krikščionis, Jehovos liudytojas. Mes su bendratikiais čia uždaryti dėl to, kad kovojame ne su žmonėmis, o su nematomomis dvasinėmis jėgomis. Mūsų ginklai — tikėjimas  ir Dievo Karalystės viltis“ (Efeziečiams 6:12).

Mano nuostabai, vyras linktelėjo, parodydamas, jog suprato. Bet kitas smogė kumščiu. Paskui abu pasišalino. Sukilėliai ėjo per barakus mėgindami priversti liudytojus stoti jų pusėn. Tačiau niekas iš mūsų brolių ir sesių neprisidėjo.

Neutrali liudytojų pozicija buvo svarstoma sukilėlių komiteto posėdyje. „Visų religijų nariai — sekmininkai, adventistai, baptistai bei kiti — mus remia. Tik liudytojai atsisako! — kalbėjo jie. — Ką darysime?“ Kažkas norėdamas pagąsdinti pasiūlė kurį nors mūsiškį įmesti į kalėjimo krosnį. Bet vienas kalinys, buvęs karininkas, kurį visi gerbė, atsistojęs pasakė: „Tai neprotinga. Geriau uždarykime juos į baraką lagerio pakraštyje, prie pat vartų. Jeigu armija su tankais puls, liudytojai žus pirmieji, o mes būsime nekalti.“ Kiti jam pritarė.

Grėsmė gyvybei

Netrukus stovykloje išgirdome kalinių šauksmus: „Jehovos liudytojai, išeikite!“ Mus visus, 80 žmonių, nuvarė į lagerio pakraštį. Paskui iš barako ištempė gultus, kad viduje liktų vietos, ir liepė ten sueiti. Tas barakas tapo mūsų kalėjimu kalėjime.

Seserys susiuvo paklodes ir patalpą perskyrėme į dvi dalis. Vienoje buvo vyrai, kitoje — moterys. (Vėliau Rusijoje vienas liudytojas šį baraką nupiešė. Piešinį matote apačioje.) Taip susispaudę dažnai sykiu melsdavomės. Karštai prašėme Jehovą suteikti išminties  ir „visa viršijančios jėgos“ (2 Korintiečiams 4:7, Brb).

Buvome tarsi vidury dviejų frontų: iš vienos pusės sukilėliai, iš kitos — sovietų armija. Niekas nežinojo, ko iš kurios pusės tikėtis. „Nespėliokime, Jehova neapleis“, — ramino ištikimas senyvas brolis.

Brangios seserys, jaunos ir pagyvenusios, buvo ypač kantrios. Kai kurios sirgo, o vienai 80-metei sesei reikėjo ypatingos priežiūros. Visą tą laiką barako durys turėjo būti atviros, kad sukilėliai matytų, ką darome. Ginkluoti kaliniai įslinkdavo ir naktį. Kartais išgirsdavome sakant: „Dievo Karalystė miega.“ Dieną, kai leisdavo eiti pietauti, visi susibūrę melsdavomės, kad Jehova apsaugotų nuo smurtautojų.

Stiprinome vienas kitą dvasiškai. Pavyzdžiui, koks nors brolis garsiai visiems girdint atpasakodavo Biblijos ištrauką. Paskui pritaikydavo mūsų aplinkybėms. Vienas pagyvenęs liudytojas ypač mėgo kalbėti apie Gideono armiją. „Jehovos vardu trys šimtai vyrų su pučiamaisiais ragais rankose nugalėjo 135 tūkstančius ginkluotų karių, — primindavo jis. — Visi trys šimtai grįžo sveiki“ (Teisėjų 7:16, 22; 8:10). Šis bei kiti Biblijos pavyzdžiai mums teikė stiprybės. Liudytoju buvau tapęs neseniai, tad tvirtas brandžių brolių bei sesių tikėjimas mane labai palaikė. Jaučiau, Jehova su mumis.

Susirėmimas

Bėgant savaitėms įtampa augo. Derybos tarp sukilėlių ir valdžios teikė vis mažiau vilčių. Kalinių vadai reikalavo, kad Maskvos vyriausybė atsiųstų deryboms savo atstovą. Valdžia spaudė maištininkus pasiduoti, sudėti ginklus ir grįžti prie darbo. Nusileisti niekas neketino. Tuomet stovyklą apsupo armija, pasiruošusi pulti vos davus komandą. Sukilėliai irgi rengėsi kovai — statė barikadas, kaupė ginklus. Ataka galėjo prasidėti kiekvienu momentu.

Birželio 26-ąją mus išbudino kurtinanti pabūklų salvė. Tankai pralaužė tvorą ir pasuko į stovyklą. Paskui juos šaudydami bėgo kareiviai. Kaliniai — vyrai, moterys — metėsi link tankų šaukdami „Ura!“, mėtydami akmenis, savadarbes bombas bei kas ką turėjo. Mes, liudytojai, atsidūrėme tarp dviejų  ugnių. Kaip Jehova atsilieps į mūsų pagalbos šauksmą?

Netikėtai pamatėme įbėgant kareivius. „Šventieji, išeikite! — šaukė jie. — Greičiau anapus tvoros!“ Vadas įsakė jiems mūsų neliesti, o stovėti greta ir saugoti. Sėdėjome stepėje ant žolės prie pat stovyklos ribų. Aidėjo sprogimai, šūviai, girdėjosi klyksmas, dejonės. Susirėmimas truko keturias valandas, paskui viskas nurimo. Prašvitus rytui matėme, kaip kareiviai neša žuvusiuosius. Gyvybės neteko ar buvo sužeisti šimtai žmonių.

Kitą dieną į baraką atėjo man pažįstamas karininkas. „Na, Nikolajau, — išdidžiai paklausė, — kas jus išgelbėjo? Mes ar Jehova?“ Nuoširdžiai jam padėkojome už apsaugą ir pridūrėme: „Tikime, kad visagalis Dievas, Jehova, paskatino jus pasigailėti mūsų, kaip jis per žmones apsaugodavo savo tarnus anksčiau“ (Ezros 1:1, 2).

Iš kur kareiviai žinojo, kas mes tokie ir kur esame? Kaip paaiškino tas karininkas, sykį per derybas kariškiai apkaltino maištininkus žudant jiems nepritariančius kalinius. Šie gindamiesi atsakė, jog Jehovos liudytojų, atsisakiusių dalyvauti sukilime, nežudė, o už bausmę įkalino viename iš barakų. Kariškiai į tai atkreipė dėmesį.

Tvirtai stojome už Karalystę

Kengyro lagerio maištą knygoje „Gulago archipelagas“ mini žinomas rusų rašytojas Aleksandras Solženycinas. Apie aną įvykį ir jo priežastis jis rašė: „Aišku, norime laisvės, [...] tačiau kas gali ją suteikti?“ Mes, Kengyre kalėję liudytojai, irgi troškome laisvės, — bet ne vien palikti kalėjimą. Troškome tokio išvadavimo, kurį suteiks tik Dievo valdžia. Žinojome, mums reikia Dievo stiprybės — tik taip galėsime tvirtai stovėti už jo Karalystę. Jehova išties mus visokeriopai palaikė. Padėjo laimėti be peilių ir granatų (2 Korintiečiams 10:3).

„Mano karalystė ne iš šio pasaulio, — pasakė Jėzus Pilotui. — Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų“ (Jono 18:36). Mes, Kristaus sekėjai, nesikišome į politinius reikalus. Džiaugėmės, kad sukilimo metu ir po jo visi aiškiai matė mūsų ištikimybę Dievo Karalystei. Apie tai, kaip tuomet elgėmės, Solženycinas rašė: „Jehovos liudytojai drąsiai laikėsi savo įsitikinimų ir atsisakė statyti įtvirtinimus ar eiti sargybą.“

Nuo tų audringų įvykių praėjo daugiau kaip 50 metų. Dažnai mąstau apie praeitį ir esu dėkingas, kad išmokau laukti Jehovos ir visiškai pasitikėti jo galinga gelbstinčia ranka. Kaip ir kiti mano brangūs broliai buvusioje Sovietų Sąjungoje, pats įsitikinau: Jehova tikrai išlaisvina, saugo ir gelbsti tuos, kas laukia Karalystės, kuri „ne iš pasaulio“.

[Iliustracijos 8, 9 puslapiuose]

Darbo stovykla Kazachstane, kur buvome įkalinti

[Iliustracija 10 puslapyje]

Liudytojų moterų barakas (piešinys)

[Iliustracija 11 puslapyje]

Su broliais, kai išėjau iš kalėjimo