Veselis Gansfortas — „reformatorius iki reformacijos“

Tiems, kurie yra domėjęsi 1517 metais prasidėjusia protestantiškąja Reformacija, vardai Liuteris, Tindelas, Kalvinas gerai žinomi. Tačiau apie Johaną Veselį Gansfortą, pramintą „reformatoriumi iki reformacijos“, ką nors girdėjo tik vienas kitas. Gal norėtumėte apie šį žmogų sužinoti daugiau?

VESELIS gimė 1419-aisiais Groningeno mieste, Nyderlanduose. XV amžiuje lankyti mokyklą galėjo mažai kas, bet Veselis lankė. Nors jam sekėsi puikiai, dėl visiško tėvų skurdo mokslus teko nutraukti. Laimei, apie devynmečio gabumus išgirdo viena turtinga našlė. Ji ėmėsi berniuką globoti ir pasisiūlė apmokėti už mokslą. Taip šis galėjo lavintis toliau. Ilgainiui Veselis įgijo humanitarinių mokslų magistro laipsnį, o paskui, regis, tapo ir teologijos mokslų daktaru.

Šis vyras nepaprastai troško žinių. Tačiau bibliotekų tais laikais buvo mažai. Ir nors knygas jau pradėta spausdinti renkamaisiais spaudmenimis, diduma vis dar buvo rašytos ranka ir gana brangios. Veselis buvo vienas iš šviesuolių, kurie ieškodami retų manuskriptų ir užmirštų knygų keliaudavo per bibliotekas bei vienuolynus ir, ką sužinodavo nauja, dalindavosi su kitais. Šitaip jis surinko daugybę visokiausios informacijos. Veselio užrašų knygutėje buvo begalė citatų ir ištraukų iš klasikinės literatūros veikalų. Kiti teologai į šį išprususį žmogų dažnai žiūrėdavo įtariai, nes jis žinojo įvairių dalykų, apie kuriuos anie nė nebuvo girdėję. Jie Veselį vadino Magister Contradictionis, — prieštaravimų meistru.

„Kodėl man nesiūlote kreiptis į Kristų?“

Kokia penkiasdešimčia metų anksčiau nei prasidėjo Reformacija Veselis susipažino su Tomu Kempiečiu (apie 1379—1471 m.), kuris laikomas garsiosios knygos De Imitatione Christi (Kristaus sekimas) autoriumi. Šis žmogus priklausė Bendrojo gyvenimo brolijai — judėjimui, propagavusiam dievobaimingą gyvenseną. Kaip teigia vienas Veselio biografas, Tomas Kempietis ne kartą Veseliui patarė kreiptis malda į Mariją.  Šis atsakė: „Kodėl nesiūlote kreiptis į Kristų, kuris visus prislėgtuosius su meile kviečia pas save?“

Pagal turimas žinias, Veselis nenorėjo būti įšventintas į kunigus. Paklaustas, kodėl atsisako pasidaryti dvasininkijos luomo skiriamąjį ženklą, tonzūrą (viršugalvyje išskusta apskrita plikė), paaiškino, jog, kol sugeba blaiviai mąstyti, kartuvių nebijo. Matyt, tai buvo užuomina, kad įšventintą į kunigus asmenį tuomet nebuvo leidžiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Atrodo, tonzūra nuo kartuvių išgelbėjo ne vieną dvasininką. Veselis aiškiai parodydavo, jog yra dalykų, kurie jam nepriimtini. Pavyzdžiui, vienuoliai jį kritikavo, kad šis netiki stebuklais, aprašytais to meto populiarioje knygoje Dialogus Miraculorum. Tą priekaištą jis atrėmė žodžiais: „Geriau būtų skaityti iš Šventojo Rašto.“

„Sužinome tiktai tiek, kiek klausiame“

Veselis mokėsi hebrajų ir graikų kalbų ir buvo gerai susipažinęs su pirmųjų Bažnyčios tėvų raštais. Šio žmogaus domėjimasis Biblijos originalo kalbomis ypač stebina todėl, kad jis gyveno anksčiau už Erazmą ir Roichliną. * Iki Reformacijos graikiškai mažai kas temokėjo. Vokietijoje — gal tik saujelė klasikinės filologijos specialistų. Be to, nebuvo ir jokių tos kalbos mokymo priemonių. Veselis jos pagrindus, matyt, gavo iš graikų vienuolių, kurie, 1453-iaisiais žlugus Konstantinopoliui, pabėgo į Vakarus. O hebrajiškai tuomet kalbėjo tiktai žydai. Dalis jų buvo priėmę katalikybę. Taigi hebrajų kalbos Veselis tikriausiai mokėsi iš tų žydų.

Veselis Bibliją labai brangino. Neabejojo, kad ji Dievo įkvėpta ir jos knygos tarpusavyje visiškai derinasi. Jis buvo įsitikinęs, kad atskiras Biblijos eilutes būtina aiškinti tik atsižvelgiant į kontekstą ir jų iškraipyti nevalia. O bet kokį iškraipymą laikė erezija. Viena iš Veselio mėgstamiausių Rašto vietų buvo Mato 7:7: „Ieškokite, ir rasite.“ Ta  mintis dar labiau sustiprino jo įsitikinimą, jog naudinga kelti klausimus. Todėl Veselis tvirtindavo, kad „sužinome tiktai tiek, kiek klausiame“.

Neįprastas prašymas

1473-iaisiais Veselis lankėsi Romoje. Čia jam audienciją paskyrė popiežius Sikstas IV, pirmas iš šešių popiežių, kurių itin nedoras elgesys buvo viena iš priežasčių atsirasti protestantiškajai Reformacijai. Istorikė Barbara Takman pabrėžia, jog nuo tada, kai popiežiumi tapo Sikstas IV, prasidėjo laikotarpis, kada įsigalėjo „begėdiškas, atviras ir nepaliaujamas asmeninės naudos siekimas bei jėgos politika“. Savo neslepiamu nepotizmu šis popiežius kėlė visuomenės pasipiktinimą. Vienas istorikas rašo, jog Sikstas popiežystę, regis, norėjo padaryti savo šeimos verslu. Pasmerkti tokį Bažnyčios galvos nedorumą dauguma bijojo.

Tačiau tik ne Veselis Gansfortas. Kai Sikstas jam pasiūlė: „Mano sūnau, prašyk, ko tik nori, ir mes tau duosime.“ Veselis nė nemirktelėjęs atsakė: „Šventasis tėve, [...] kadangi žemėje esi vyriausiasis dvasininkas ir ganytojas, prašyčiau [...] savo garbingas pareigas atlikti taip, kad tuomet, kai ateis avių Didysis Ganytojas, [...] jis galėtų tau pasakyti: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ Sikstas patikino, kad taip darbuotis yra jo pareiga, ir Veselį paragino pageidauti ko nors asmeniškai. Šis tarė: „Tuomet prašysiu iš Vatikano bibliotekos man duoti Hebrajiškuosius ir Krikščionių graikiškuosius raštus.“ Popiežius jo norą patenkino, bet pridūrė, kad Veselis pasielgė neprotingai, nes galėjo prašyti vyskupo titulo.

„Apgavystė ir klaidinimas“

Kadangi labai trūko lėšų dabar gerai žinomai Siksto koplyčiai statyti, popiežius įvedė indulgencijas, pardavinėjamas mirusiųjų  labui. Jos turėjo didžiulę paklausą. Knygoje Vicars of Christ—The Dark Side of the Papacy (Kristaus vietininkai. Tamsioji popiežystės pusė) rašoma: „Kad išvaduotų artimuosius iš skaistyklos, našlės, našliai ir sielvartaujantys tėvai išleisdavo visa, ką turėjo.“ Indulgencijas mielai pirko paprasti žmonės, kurie aklai tikėjo, kad popiežius jų mirusiems artimiesiems gali garantuoti vietą danguje.

Tačiau Veselis nė kiek neabejojo, kad Katalikų bažnyčia, įskaitant ir patį popiežių, atleisti nuodėmių nepajėgi. Indulgencijų pardavinėjimą jis atvirai vadino „apgavyste ir klaidinimu“. Netikėjo ir tuo, kad, norint gauti nuodėmių atleidimą, jas būtina išpažinti kunigui.

Veselis abejojo ir popiežiaus neklystamumu. Jis tvirtino, jog pastangos įtikinti žmones popiežių neklystamumu susilpnins tikėjimo pamatą, nes popiežiai klysta. Veselis rašė: „Jeigu prelatai atmeta Dievo įsakymus ir įveda savus, sukurtus žmonių, [...] tai, ką jie daro ir liepia daryti kitiems, neduoda jokios naudos.“

Veselis tiesia Reformacijai kelią

Mirė Veselis 1489-aisiais. Nors kai kurioms Bažnyčios klaidoms ir nepritarė, liko katalikas. Bažnyčia jo niekada nepasmerkė kaip eretiko. Tačiau po Veselio mirties fanatiški vienuoliai stengėsi sunaikinti jo raštus, neatitikusius katalikų mokymų. Iki Liuterio laikų Veselio vardas buvo beveik užmirštas. Jo darbų niekas nebespausdino ir rankraščių išliko labai nedaug. Pirmąsyk jie buvo išleisti 1520—1522 metais. Buvo įdėtas ir Liuterio laiškas, kuriuo jis pristatė šiuos raštus.

Nors, kitaip nei Liuteris, Reformacijos sąjūdyje Veselis nedalyvavo, jis atvirai smerkė blogybes, dėl kurių vėliau ir prasidėjo Reformacija. Maklintoko ir Strongo enciklopedijoje Veselis pavadintas „pačiu įtakingiausiu germanų kilmės asmeniu, padėjusiu tiesti Reformacijai kelią“.

Liuteris Veselį laikė savo sąjungininku. Bažnyčios istorikas K. Auchestainas rašo: „Liuteris savo laikmetį ir gyvenimo aplinkybes lygina su Elijo. Kaip ir pranašas, manęs, jog vienas beliko kovoti Viešpaties kovų, Liuteris jautėsi visiškai vienas kovoje su Bažnyčia. Bet skaitydamas Veselio darbus suprato, jog Viešpats išsaugojo ‘Izraelio likutį’.“ „Liuteris netgi pareiškė: „Jeigu Veselio darbus būčiau skaitęs anksčiau, mano priešai galėtų pagalvoti, kad visa perėmiau iš jo. Mudviejų pažiūros visiškai sutampa.“ *

„Ieškokite, ir rasite“

Reformacija neprasidėjo staiga. Ją sužadinusios idėjos plito pamažu. Veselis suprato, jog popiežijos nuosmukis galiausiai įžiebs permainų troškimą. Kartą vienam studentui jis pasakė: „Jaunuoli, tu sulauksi dienos, kai visi tikrieji krikščionybės mokytojai atmes [...] priešgyniaujančių teologų dogmas.“

Nors Veselis iš dalies įžvelgė savo laikų neteisybę ir blogį, Biblijos tiesos iki galo atskleisti jis nepajėgė. Vis dėlto jam Biblija buvo knyga, kurią reikia skaityti ir studijuoti. Kaip rašoma „Krikščionybės istorijoje“, Veselis „buvo įsitikinęs, kad Biblija įkvėpta šventosios dvasios ir todėl yra neginčijamas autoritetas tikėjimo klausimais“. Šių dienų pasaulyje tikrieji krikščionys irgi įsitikinę, jog ši knyga — įkvėptas Dievo Žodis (2 Timotiejui 3:16). Tačiau jos tiesos jau nebėra miglotos ar sunkiai atrandamos. Biblijos paraginimas „ieškokite, ir rasite“, dabar daug suprantamesnis nei anais laikais (Mato 7:7; Patarlių 2:1-6).

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 14 puslapyje]

VESELIS IR DIEVO VARDAS

Veselio raštuose Dievo vardas daugiausiai kartų perteiktas žodžiu „Johava“ ir bent dusyk — „Jihova“. Kalbėdamas apie Veselio pažiūras, H. A. Obermanas padarė išvadą, jog tų raštų autorius manė, kad jeigu Tomas Akvinietis bei kiti būtų mokėję hebrajiškai, „jie būtų supratę: Mozei atskleistas Dievo vardas reiškia ne „Aš esu, kuris esu“, bet „Aš būsiu, kas būsiu“. * „Naujojo pasaulio“ vertime Dievo vardo reikšmė nusakoma „Aš tapsiu, kuo tik panorėsiu“ (Išėjimo 3:13, 14).

[Išnaša]

[Šaltinio nuoroda]

Manuskriptas: Universiteitsbibliotheek, Utrecht

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Veselis buvo nusistatęs prieš popiežiaus Siksto IV įvestas indulgencijas