Jeremijo knygos apžvalga
Jehovos Žodis gyvas
Jeremijo knygos apžvalga
KAIP turėjo bauginti negandos, kurias pranašas Jeremijas skelbė užgriūsiant jo tautą! Didinga šventykla, daugiau kaip tris šimtmečius buvusi Dievo garbinimo centras, bus sudeginta iki pamatų. Jeruzalė ir Judo žemė bus nusiaubta, gyventojai paimti į nelaisvę. Šie bei kiti nuosprendžiai užrašyti Jeremijo knygoje, kuri pagal dydį Biblijoje antra. Taip pat joje pasakojama, ką patyrė pats Jeremijas, 67 metus ištikimai tarnavęs pranašu. Pasakojama ne chronologine tvarka, bet pagal temas.
Kodėl gi Jeremijo knyga turėtų mus dominti? Joje paskelbtų pranašysčių išsipildymas stiprina tikėjimą Jehova — pažadų Tesėtoju (Izaijo 55:10, 11). Jeremijo, kaip pranašo, tarnystė ir žmonių reakcija į jo skelbiamą žinią turi daug panašumų su mūsų dienomis (1 Korintiečiams 10:11). Be to, pasakojimas, kaip Jehova elgėsi su savo tauta, padeda aiškiai įžvelgti Dievo savybes ir tai gali paliesti mūsų širdį (Hebrajams 4:12).
„MANO TAUTA NUSIKALTO DVIGUBAI“
Tarnauti pranašu Jeremijas paskiriamas 13-aisiais Judo karaliaus Jošijo valdymo metais (Jeremijo 1:1, 2). Nuo to laiko iki Jeruzalės sugriovimo 607 m. p. m. e. turėjo praeiti dar 40 metų. Pranašystėse, kurių didumą Jeremijas skelbė per paskutinius 18 Jošijo karaliavimo metų, kalbama apie Judo sugedimą ir Jehovos nuosprendžius jam. Jehova pareiškia: „Jeruzalę paversiu griuvėsių krūva, Judo miestus — baisiu tyrlaukiu, kur niekas negyvena“ (Jeremijo 9:10 [9:11, Brb]). Kodėl? „Mano tauta nusikalto dvigubai“, — sako jis (Jeremijo 2:13).
Taip pat Jeremijas pranašauja apie atgailaujančio likučio sugrąžinimą į tėvų žemę (Jeremijo 3:14-18; 12:14, 15; 16:14-21). Tačiau pranašas sutinkamas priešiškai. „Viešpaties Namų vyriausiasis prievaizdas“ jį sumuša ir nakčiai įrakina į šiekštą (Jeremijo 20:1-3, Brb).
Atsakymai į klausimus:
1:11, 12. Kodėl Jehovos budėjimas, kad įvykdytų savo žodį, siejamas su „migdolmedžio šaka“? Migdolmedis pavasarį pražysta vienas pirmųjų. Vaizdžiai tariant, Jehova ‘atsikeldavo auštant ir siųsdavo savo tarnus pranašus’, kad perspėtų tautą apie savo nuosprendžius. Jehova budėjo, kol tie nuosprendžiai buvo įvykdyti (Jeremijo 7:25, Skv).
2:10, 11. Kodėl Jehovai neištikimų izraelitų elgesys toks neįprastas? Nors pagonių tautos į vakarus nuo Kitimų bei į rytus nuo Kedaro, be savų, galbūt garbino ir svetimas dievybes, niekad nebuvo girdėta to, kad būtų visiškai užmiršę savo dievus. O izraelitai paliko gyvąjį Dievą Jehovą ir ėmė garbinti stabus.
3:11-22; 11:10-12, 17. Samarija buvo užkariauta 740 m. p. m. e. Kodėl tad Jeremijas ištarmėse tebekalba apie dešimties giminių karalystę? 607 m. p. m. e. leisdamas sugriauti Jeruzalę, Jehova įvykdė nuosprendį ne tik Judui, bet ir visai Izraelio tautai (Ezechielio 9:9, 10). Be to, žlugusios dešimties giminių karalystės ateitis ir toliau buvo susijusi su Jeruzale, nes Dievo pranašai tebeskelbė ir apie tą karalystę.
4:3, 4. Ką reiškia šis paliepimas? Neištikimi Dievui žydai turėjo parengti, suminkštinti ir išsivalyti širdžių dirvonus — ‘apsipjaustyti’ savo širdis, tai yra atsikratyti netyrų minčių, jausmų bei motyvų (Jeremijo 9:24, 25 [9:25, 26, Brb]; Apaštalų darbų 7:51, Brb). Tam reikėjo pakeisti gyvenseną — atsisakyti blogų darbų ir daryti tai, ką Dievas laimina.
4:10; 15:18. Kokia prasme Jehova apgavo savo maištingą tautą? Jeremijo dienomis buvo pranašų, kurie ‘pranašaudami melavo’ (Jeremijo 5:31; 20:6; 23:16, 17, 25-28, 32). Jehova jiems nekliudė.
16:16. Ką reiškia, kad Jehova siunčia „daug žvejų“ ir „daug medžiotojų“? Galbūt čia kalbama apie priešų pajėgas, siunčiamas ieškoti neištikimų žydų, kuriems Jehova įvykdys teismo nuosprendį. Tačiau atsižvelgiant į Jeremijo 16:15, tai gali būti ir užuomina, kad ieškoma atgailaujančių izraelitų.
20:7. Kokia prasme Jehova „buvo stipresnis už Jeremiją“ ir jį „suvedžiojo“? Dėl žmonių abejingumo, persekiojimų ir atsisakymo klausyti Jehovos nuosprendžių juos skelbiantis Jeremijas galbūt pasijuto nebeturįs jėgų tęsti šį darbą. Tačiau Jehova savo galia sustiprino pranašą, kad nenuleistų rankų, ir įgaliojo skelbti toliau. Taigi Jehova „suvedžiojo“ Jeremiją, per jį nuveikdamas tai, ko pranašas manė pats nebepajėgsiąs.
Ko pasimokome:
1:8. Kartais Jehova gali išvaduoti savo garbintojus nuo persekiojimų pasinaudodamas nešališkais teisėjais, pakeisdamas priešiškus pareigūnus supratingais arba suteikdamas jėgų ištverti (1 Korintiečiams 10:13).
2:13, 18. Dievui neištikimi izraelitai nusikalto dvigubai. Jie paliko Jehovą, tikrąjį laimės, vadovavimo bei apsaugos šaltinį, ir stengdamiesi sudaryti karinę sąjungą su Egiptu bei Asirija, vaizdžiai tariant, išsikasė kiauras vandens talpyklas. Mūsų laikais palikti tikrąjį Dievą dėl žmonių filosofijų, teorijų ir pasaulio politikos — tas pats, kas „gyvojo vandens šaltinį“ pakeisti į „kiauras talpyklas“.
6:16. Jehova maldauja savo maištingą tautą sustoti, pasižvalgyti ir grįžti prie ištikimųjų protėvių „senovės takų“. Argi ir mes neturėtume kaskart patyrinėti save, kad pamatytume, ar tikrai einame tuo keliu, kuriuo einančius mus nori matyti Jehova?
7:1-15. Žydai šventyklą laikė savotišku talismanu ir tikėjo, kad ją turėdami yra saugūs. Tačiau tai jų neišgelbėjo. Taigi turime gyventi tikėjimu, o ne regėjimu (2 Korintiečiams 5:7).
15:16, 17. Mes, kaip ir Jeremijas, galime kovoti su nusivylimu, jei rasime džiaugsmo prasmingai studijuodami Bibliją, šlovinsime Jehovos vardą skelbimo tarnyboje ir vengsime blogų draugijų.
17:1, 2. Kadangi Judo gyventojai nuodėmiavo, jų aukos Jehovai buvo nemalonios. Jei elgiamės amoraliai, mūsų šlovinimo aukos jam irgi nepriimtinos.
17:5-8. Atskiri žmonės bei institucijos mūsų pasitikėjimo verti tiek, kiek jų veikla suderinama su Dievo valia ir Biblijos principais. O turint omenyje išgelbėjimą ir tikrąją taiką bei saugumą išmintinga pasitikėti tiktai Jehova (Psalmyno 146:3).
20:8-11. Neturime leisti, kad žmonių abejingumas, priešiškumas arba persekiojimai mus paveiktų taip, kad prarastume uolumą Karalystės skelbimo darbe (Jokūbo 5:10, 11).
„PALENKITE SAVO SPRANDUS PO BABILONO KARALIAUS JUNGU“
Jeremijas skelbia nuosprendžius keturiems paskutiniams Judo karaliams, taip pat netikriems pranašams, nerūpestingiems ganytojams ir nedoriems kunigams. Ištikimųjų likutį prilygindamas geroms figoms, Jehova sako: „Aš rūpinsiuosi jų gerove“ (Jeremijo 24:5, 6). 25-ajame skyriuje trumpai apžvelgtos trys pranašystės apie Jehovos teisminius nuosprendžius. Tolesniuose Jeremijo knygos skyriuose jos aiškinamos išsamiau.
Kunigai ir pranašai ketina Jeremiją nužudyti. Jis skelbia, jog reikia tarnauti Babilono valdovui. Karaliui Zedekijui pranašas sako: „Palenkite savo sprandus po Babilono karaliaus jungu“ (Jeremijo 27:12). Tačiau „Tas, kuris išblaškė Izraelį, surinks [...] jį“ (Jeremijo 31:10). Visai pagrįstai duodamas pažadas rechabams. Jeremijas uždaromas „sargybos kiemo būste“ (Jeremijo 37:21). Jeruzalė sugriaunama ir dauguma jos gyventojų paimami į nelaisvę. Jeremijas ir jo raštininkas Baruchas yra tarp likusių savo krašte. Nors Jeremijas perspėja žmones nebėgti į Egiptą, jie išsigandę ir jo perspėjimų nepaiso. 46—51 skyriuose užrašytos Jeremijo pranašystės tautoms.
Atsakymai į klausimus:
22:30. Ar šitas įsakas anuliuoja Jėzaus Kristaus teisę į Dovydo sostą? (Mato 1:1, 11) Tikrai ne. Juo bet kuriam iš Jehojachino palikuonių užkertamas kelias „atsisėsti į Dovydo sostą [Jude]“. Tačiau Jėzus turėjo valdyti ne iš sosto Jude, bet iš dangaus.
23:33. Kas yra „Viešpaties našta“? Jeremijo dienomis izraelitams našta buvo jo skelbiami svarbūs perspėjimai apie Jeruzalės sunaikinimą. Jehovai sunki našta — abejingi žmonės, kuriuos jis atmes. Panašiai ir dabar: krikščioniškajam pasauliui našta yra Šventojo Rašto žinia apie artėjantį krikščionijos sunaikinimą, o Dievui sunki našta — žmonės, kurie tos žinios nepaiso.
31:33. Kokia prasme Dievo įstatymas įrašytas į žmonių širdis? Jeigu asmuo taip myli Jehovos įstatymą, kad karštai trokšta vykdyti Jo valią, galima sakyti, kad įstatymas įrašytas to žmogaus širdyje.
32:10-15. Kokiu tikslu sandorio sutartis būdavo surašoma dviem egzemplioriais? Atviroji sutartis reikalinga, kad matytųsi, kokios jos sąlygos. Užantspauduotoji saugoma, kad prireikus būtų galima patikrinti atvirosios tikslumą. Tuo Jeremijas paliko mums pavyzdį, kad teisinių procedūrų išmintinga laikytis net tuomet, kai sutartis sudaroma su giminaičiu ar bendratikiu.
33:23, 24. Apie kokias „abidvi šeimas“ čia kalbama? Viena yra karališkoji šeima iš karaliaus Dovydo linijos, kita — kunigiškoji iš Aarono palikuonių. Kai buvo sugriauta Jeruzalė ir Jehovos šventykla, atrodė, kad Jehova atmetė šias abi šeimas ir daugiau nebeturės žemėje karalystės arba kad jo garbinimas čia nebebus atkurtas.
46:22. Kodėl Egipto balsas palygintas su gyvatės šnypštimu? Tai gali būti siejama su atsitraukiančia gyvate, arba su tautos pažeminimu dėl ją ištikusių negandų. Tokia analogija rodo, kaip beprasmiška buvo Egipto faraonams galvos apdangalą puošti šventosios gyvatės atvaizdu tikintis, kad deivė gyvatė Uatčit juos apsaugos.
Ko pasimokome:
21:8, 9; 38:19. Nors neatgailaujantys Jeruzalės gyventojai iš tikrųjų buvo nusipelnę mirties, Jehova leido jiems apsispręsti ir sugrįžti prie jo iki pat paskutinio momento. Tai rodo, koks „didis jo gailestingumas“ (2 Samuelio 24:14; Psalmyno 119:156).
31:34. Kokia paguoda, kad Jehova nebeprisimena nuodėmių tų žmonių, kuriems atleidžia, ir ateityje už jas nebaus!
38:7-13; 39:15-18. Jehova nepamiršta mūsų ištikimos tarnybos, taip pat ir ‘tarnavimo šventiesiems’ (Hebrajams 6:10).
45:4, 5. Kaip buvo paskutinėmis Judo dienomis, taip ir dabartinės santvarkos „paskutinėmis dienomis“ ne laikas siekti „didelių dalykų“ — turtų, aukštos padėties, materialinio saugumo (2 Timotiejui 3:1; 1 Jono 2:17).
JERUZALĖ SKENDI LIEPSNOSE
Eina 607 m. p. m. e. — vienuoliktieji Zedekijo karaliavimo metai. Babilono karalius Nebukadnecaras jau pusantrų metų laiko Jeruzalę apsuptyje. Nebukadnecaro valdymo devynioliktų metų penkto mėnesio septintą dieną prie Jeruzalės atvyksta jo asmens sargybos vadas Nebuzaradanas (2 Karalių 25:8, Brb). Matyt, iš savo stovyklos už miesto sienų jis išžvalgo padėtį ir planuoja tolesnius veiksmus. Po trijų dienų, dešimtą to paties mėnesio dieną, įsiveržia į Jeruzalę ir ją padega (Jeremijo 52:12, 13).
Jeremijas išsamiai aprašo, kaip Jeruzalė krito. Šį pasakojimą palydi raudos, užrašytos Raudų knygoje.
[Iliustracija 8 puslapyje]
Tarp kitų ištarmių Jeremijas paskelbė ir Jehovos nuosprendį Jeruzalei
[Iliustracija 9 puslapyje]
Kaip Jehova buvo „stipresnis už Jeremiją“?
[Iliustracija 10 puslapyje]
„Judo tremtinius [...] aš laikau tokiais gerais kaip šios gerosios figos“ (Jeremijo 24:5)