Aukos, patinkančios Dievui

„KELIAS į gyvenimą — mirtis. Taip tikėjo actekai — tauta, kurioje paprotys aukoti žmones buvo pasiekęs neregėtą mastą visoje Vidurio Amerikoje“, — sakoma knygoje The Mighty Aztecs. „Manyta, — tęsiama toliau, — kad augančios imperijos galybę užtikrins tik kraujo praliejimas.“ Viename šaltinyje teigiama, kad actekai per metus paaukodavo net 20000 žmonių.

Per visą istoriją baimės, nežinios ar kaltės jausmo kamuojami žmonės savo dievams atnašaudavo vienokias ar kitokias aukas. Kita vertus, Biblijoje kalbama, kad tam tikrų aukų reikalavo pats Visagalis Dievas Jehova. Todėl verta išsiaiškinti, kokios aukos jam patinka, taip pat ar šiandien turėtume ką nors aukoti.

Aukos ir teisingas garbinimas

Subūręs izraelitus į tautą, Jehova išsamiai jiems paaiškino, kaip reikia jį garbinti, taip pat davė nurodymų dėl aukojimo (Skaičių 28 ir 29 skyriai). Izraelitai atnašaudavo žemės vaisių; buvo aukojami ir gyvūnai: jaučiai, avys, ožiai, balandžiai ir purpleliai (Kunigų 1:3, 5, 10, 14; 23:10-18; Skaičių 15:1-7; 28:7). Štai deginamoji auka būdavo visa sudeginama (Išėjimo 29:38-42). O bendravimo aukos dalį valgė pats aukotojas — bendravimo vaišių dalyvis (Kunigų 19:5-8).

Visomis atnašomis, nurodytomis Mozės įstatyme, izraelitai pagerbdavo Dievą ir parodydavo pripažįstą, kad jis yra Visavaldis. Aukodami jie taip pat išreikšdavo Jehovai dėkingumą už laiminimą, apsaugą ir nuodėmių atleidimą. O laiminami jie buvo tol, kol ištikimai jam tarnavo (Patarlių 3:9, 10).

Svarbiausia Jehovai buvo aukotojo nuostata. Per pranašą Ozėją jis kalbėjo: „Aš noriu ištikimos meilės, o ne aukos, ir Dievo pažinimas man mielesnis negu deginamosios aukos“ (Ozėjo 6:6). Vadinasi, Jehovai kėlė pasibjaurėjimą dovanos, kurias atnešdavo žmonės, nukrypę  nuo teisingo garbinimo, gyvenantys palaidai ir liejantys nekaltą kraują. Štai kodėl per pranašą Izaiją jis pasakė Izraelio tautai: „Negi man reikia jūsų aukų gausybės? [...] Man jau įgriso jūsų deginami avinai ir penimų veršių taukai; neteikia man malonumo jaučių, avių ir ožių kraujas“ (Izaijo 1:11).

„To aš niekuomet neįsakiau“

Skirtingai nei izraelitai, Kanaano gyventojai dievams, tokiems kaip amonitų dievas Molechas (dar vadinamas Milkomu ar Molochu), aukodavo net savo vaikus (1 Karalių 11:5, 7, 33; Apaštalų darbų 7:43). Knygoje Halley’s Bible Handbook sakoma: „Kanaaniečiai garbindavo dievus amoraliomis religinėmis apeigomis, be to, jie nužudydavo ir paaukodavo jiems savo pirmagimius vaikus.“

Ar tokie papročiai galėjo patikti Jehovai? Nieku gyvu! Kai Dievo tauta buvo prie Pažadėtosios žemės slenksčio, Jehova davė įsakymą, užrašytą Kunigų 20:2, 3: „Sakysi izraelitams: ‘Jei kas iš izraelitų ar Izraelyje gyvenančių ateivių aukotų kurį nors iš savo vaikų Molechui, jis bus nubaustas mirtimi. Krašto žmonės turi užmušti jį akmenimis. Aš pats atgręšiu savo veidą į tą žmogų ir pašalinsiu jį iš tautos, nes, aukodamas savo vaiką Molechui, jis suteršė mano šventyklą ir išniekino mano vardą.’“

Neįtikėtina, tačiau dalis izraelitų nuklydo nuo teisingo garbinimo ir perėmė šį demonišką paprotį — aukojo savo vaikus netikriems dievams. Apie tai Psalmyno 106:35-38 rašoma: „[Jie] susimaišė vedybomis su svetimtaučiais ir mokėsi daryti, kaip šie darė. Dievo tauta tarnavo stabams, ir jie virto jiems pinklėmis. Savo sūnus ir dukteris jie aukojo demonams. Jie liejo nekaltą kraują, savo sūnų ir dukterų kraują, aukojo juos Kanaano stabams ir išniekino kraštą, praliedami kraują.“

Jehovai visa tai kėlė pasibjaurėjimą, todėl per pranašą Jeremiją apie Judo sūnus jis pasakė taip: „Judėjai padarė nedorybę mano akyse, — tai Viešpaties žodis. — Jie suteršė Namus, kurie vadinami mano vardu, statydami juose savo šlykščius stabus. Ben Hinomo slėnyje jie pasistatė tofetą — aukurą deginti savo sūnums ir dukterims kaip aukai. To aš niekuomet  neįsakiau, tai man niekuomet neatėjo į galvą“ (Jeremijo 7:30, 31).

Dėl tokio baisaus elgesio Izraelio tauta galiausiai neteko Dievo malonės. Sostinė Jeruzalė buvo nuniokota, o jos gyventojai paimti į Babilono nelaisvę (Jeremijo 7:32-34). Aišku, kad paprotys aukoti žmones neturi nieko bendra su teisingu Dievo garbinimu. Aukoti žmones yra demoniška, dėl to tikrieji Dievo garbintojai bodisi visko, kas su tuo susiję.

Jėzaus Kristaus išperkamoji auka

Vis dėlto kai kurie gali paklausti: „Kodėl Jehovos įstatymas reikalavo aukoti gyvulius?“ Apaštalas Paulius irgi svarstė šį klausimą: „Tad kam gi reikalingas įstatymas? Jis buvo pridėtas dėl nusižengimų, kol ateis palikuonis, kuriam skirtas pažadas [...]. Taigi įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų“ (Galatams 3:19-24). Gyvulių atnašos, kurių reikalavo Mozės įstatymas, simbolizavo didingesnę auką, kurią Jehova vėliau parūpino visos žmonijos labui, — Jėzų Kristų. Jėzus apie šį meilės veiksmą pasakė: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16).

Iš meilės Dievui ir žmonijai Jėzus noriai sutiko atiduoti savo tobulą gyvybę, kad išpirktų Adomo palikuonis (Romiečiams 5:12, 15). Jis sakė: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mato 20:28). Niekas kitas žemėje negalėjo išpirkti žmonių iš nuodėmės ir mirties vergijos, į kurią mus visus pardavė Adomas (Psalmyno 49:8, 9 [49:7, 8, Brb]). Taigi Paulius paaiškino, kad Jėzus „ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą“ (Hebrajams 9:12). Pripažindamas Jėzaus auką, Dievas „ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį“. Taigi Jehova nutraukė Įstatymo sandorą, reikalaujančią aukų aukojimo, taip suteikdamas malonės dovaną — amžinąjį gyvenimą (Kolosiečiams 2:14; Romiečiams 6:23).

Dvasinės aukos

Kadangi Dievui gyvuliai nebeaukojami, gal jam reikia kokių nors kitokių aukų? Taip, reikia. Pats Jėzus Kristus pasiaukojamai tarnavo Dievui ir galiausiai atidavė save, kad išgelbėtų žmoniją. Jis pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo [„kančių stulpą“, NW] ir teseka manimi“ (Mato 16:24). Vadinasi, asmuo, norintis tapti Jėzaus sekėju, privalo tam tikra prasme aukotis. Kokia prasme?

Viena, nuoširdus Kristaus sekėjas nebegyvens sau — pirmiausia jis vykdys Dievo valią. Asmeniniai tikslai ir troškimai jam nebus tokie svarbūs.  Įsidėmėtina, ką apie tai rašė apaštalas Paulius: „Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą. Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią — kas gera, tinkama ir tobula“ (Romiečiams 12:1, 2).

Biblijoje taip pat sakoma, kad auka Jehovai gali būti ir mūsų gyriaus žodžiai. Pranašas Ozėjas vartojo posakį „lūpų veršiai“, tuo parodydamas, kad šlovinimas lūpomis — viena vertingiausių aukų (Ozėjo 14:2, NW). Apaštalas Paulius krikščionimis tapusius žydus ragino: „Tad per jį visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių“ (Hebrajams 13:15). Šiandien Jehovos liudytojai yra užimti pasauliniu gerosios žinios skelbimu ir mokinių ruošimo darbu (Mato 24:14; 28:19, 20). Jie aukoja šlovinimo aukas Dievui dieną ir naktį (Apreiškimo 7:15).

Be skelbimo tarnybos, auka Dievui yra ir geri darbai. „Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru, — skatino apaštalas Paulius, — nes tokiomis aukomis patiksite Dievui“ (Hebrajams 13:16). Kad iš tikrųjų mūsų aukos Jehovai būtų priimtinos, svarbu gerai elgtis. Apaštalas Paulius perspėjo: „Tiktai elkitės, kaip dera besilaikantiems Kristaus Evangelijos“ (Filipiečiams 1:27; Izaijo 52:11).

Kaip praeityje, taip ir mūsų dienomis visos aukos, skirtos teisingam garbinimui remti, teikia didį džiaugsmą ir Jehovos palaimą. Taigi aukokime kas geriausia — aukas, kurios iš tikrųjų patinka Dievui!

[Iliustracija 18 puslapyje]

„Savo sūnus ir dukteris jie aukojo [...] Kanaano stabams“

[Iliustracijos 20 puslapyje]

Skelbdami gerąją naujieną ir darydami gerus darbus, tikrieji krikščionys aukoja aukas, patinkančias Dievui