Gyvenimo istorija

Ruošti mokinius — man svarbiausia

Papasakojo Linet Piters

Jie atskubėjo mūsų evakuoti. Ant stogo įsitaisė snaiperis. Jūrų pėstininkai su paruoštais ginklais sugulė į žolę. Tą sekmadienio rytą su kitais misionieriais lėkdama prie laukiančio sraigtasparnio stengiausi nepulti į paniką. Po akimirkos jau buvome ore. O po dešimties minučių saugiai nutūpėme karo laive, nuleidusiame inkarą netoli kranto.

KITĄ rytą sužinojome, kad maištininkai bombomis apmėtė viešbutį, kuriame glaudėmės praėjusią naktį. Taip Siera Leonėje ne vienerius metus trukę neramumai peraugo į pilietinį karą. Visi užsieniečiai, tarp jų ir mes, buvome priversti iškart palikti šalį. Papasakosiu, kaip patekau į tų įvykių verpetą, tik leiskite pradėti iš pradžių.

Užaugau Britų Gvianoje, nuo 1966-ųjų tapusioje Gajana. Vaikystė šeštajame dešimtmetyje bėgo smagiai ir be rūpesčių. Jau tada dauguma tėvų labai vertino išsilavinimą, todėl iš vaikų buvo reikalaujama stropiai mokytis. Pamenu, sykį vienas banko tarnautojas tėtės paklausė: „Kodėl tiek daug lėšų skiriate vaikų mokslui?“ Tėtis atsakė: „Tik geriausias išsilavinimas atneš sėkmę.“ Tuo metu jis manė, jog naudingiausia mokytis prestižinėse mokyklose. Netrukus nuomonę pakeitė.

Kai man buvo vienuolika, mama pradėjo studijuoti Šventąjį Raštą su Jehovos liudytojais. Sykį pasivadinusi kaimynę  nuėjo į jų sueigą. Abi iškart suprato radusios tiesą. Vėliau mama viską perpasakojo kitai kaimynei. Netrukus jau visos trys nagrinėjosi Bibliją su misionierėmis Dafne Hari (vėliau Berd) bei Rouz Kafi. Nepraėjo nė metai ir mama su draugėmis pasikrikštijo. Dar po penkerių tėtis paliko Septintosios dienos adventistų bažnyčią ir tapo Jehovos liudytoju.

Paauglystėje mes, trys vyriausios seserys iš dešimties vaikų, dažnai lankydavomės pas Dafnę ir Rouz misionierių namuose. Kaip smagu būdavo klausytis atsitikimų iš skelbimo tarnybos! Tos misionierės džiaugėsi, kad gali visas jėgas skirti dvasinei kitų gerovei. Panorau irgi tapti misioniere.

Giminaičiams ir bendraklasiams terūpėjo būsimoji karjera, tad kas padėjo išsaugoti aną troškimą? Juk pagundų išties netrūko: galėjau pasinerti į mokslus — studijuoti muziką, teisę, mediciną. Nesusivilioti padėjo tėvai. Jie laikėsi tiesos, stropiai tyrinėjo Bibliją ir savo laiką bei jėgas skyrė pagelbėti kitiems pažinti Jehovą. * Maža to, nuolat kviesdavosi į svečius visalaikius tarnus. Matant, kokie laimingi bei kupini džiaugsmo tie broliai ir sesės, troškimas krikščioniškai tarnybai atsidėti visiškai tik stiprėjo.

Sulaukusi penkiolikos krikštijausi. O baigusi vidurinę iškart pradėjau pionierišką tarnybą. Mano pirmąja mokine, kuri pasiaukojo Dievui ir krikštijosi, tapo Filomena, dirbusi vienoje ligoninėje. Džiūgavau matydama, kaip auga jos meilė Jehovai, ir mano pasiryžimas tęsti visalaikę tarnystę dar labiau tvirtėjo. Netrukus man pasiūlė geresnes pareigas valstybinėje įstaigoje, kur dirbau sekretore. Tačiau atsisakiau, nes nebūčiau galėjusi tarnauti pioniere.

Vis dar gyvenau su tėvais ir pas mus dažnai užsukdavo misionieriai. Kokie įdomūs būdavo jų pasakojimai! Tad be galo norėjau imtis šios tarnybos, nors tai atrodė neįmanoma: juk į pačią Gajaną buvo ir tebėra siunčiami misionieriai. Tačiau kaip nustebau ir kartu nudžiugau, kai vieną 1969-ųjų dieną gavau kvietimą į Sargybos bokšto bendrijos biblinę Gileado mokyklą Brukline, Niujorke.

Netikėtas paskyrimas

48-ąjį Gileado mokyklos kursą išklausė 54 studentai iš 21 šalies. Septyniolika  studenčių buvo netekėjusios. Nors praėjo 37-eri metai, tuos penkis mėnesius vis dar aiškiai prisimenu. Teko daug mokytis: ne tik aiškinomės Šventojo Rašto tiesas, bet gavome naudingų patarimų, kaip gyventi tarnaujant misionieriais. Įpratau laikytis nurodymų, nuosaikiai žiūrėti į madą, atkakliai bei ištvermingai tarnauti nepaisant sunkumų.

Tėvai aiškindavo, kaip svarbu lankyti sueigas. Jei kas prastai jausdavosi ir nenueidavo sekmadienį, negalėdavo kitą dieną staiga pasveikti ir eiti į kokį pianisto rečitalį ar dar kur nors. Tačiau mokydamasi Gileado mokykloje sueigas kurį laiką praleidinėjau. Kartą penktadienio vakarą teisinausi Donui ir Dolores Adamsams (beteliečių porai, paskirtai vežioti mane į sueigas), kodėl lieku namie. Laukia krūvos darbų, užduočių! Tad kaip galiu vykti į teokratinės tarnybos mokyklą ir tarnybos sueigą?! Kurį laiką pasamprotavęs brolis Adamsas pasiūlė: „Klausyk savo sąžinės.“ Patarimą įsidėmėjau ir nuo to vakaro sueigų niekad nepraleidau, nebent būdavo visai blogai.

Kursui įpusėjus ėmėme spėlioti, kas kur būsime paskirtas. Nė neabejojau, kad man pasiūlys grįžti namo, į Gajaną, nes ten tebereikėjo pagalbos skelbimo darbe. Įsivaizduokite, kaip nustebau, jog vis dėlto ten negrįšiu. Mane paskyrė į Siera Leonę Vakarų Afrikoje. Kokia dėkinga buvau Jehovai, kad troškimas tarnauti svetur misioniere išsipildė!

Tiek daug reikės išmokti

„Nuostabi“ — žodis, tiksliausiai išreiškiantis pirmą įspūdį apie Siera Leonę, kalvų ir kalnų, įlankų bei paplūdimių kraštą. Bet labiausiai šią Vakarų Afrikos šalį puošia jos žmonės, kurių meilė ir maloningumas net svetimšalį priverčia pasijusti savu. Toks vietinių būdas padeda naujiems misionieriams įveikti namų ilgesį. Siera Leonės gyventojai mėgsta šnekėtis apie savo papročius, kultūrą, o ypač pagelbėti atvykėliams išmokti krio, mišriąją šalies kalbą.

Šita kalba šnekantys žmonės turi daugybę vaizdingų patarlių. Štai viena: „Kitos beždžionės dirba, babuinas ėda.“ Potekstė tokia: ne visuomet pjauna tas, kas sėja. Kaip taikliai nusakyta neteisybė, kerojanti pasaulyje! (Izaijo 65:22)

Skelbti gerąją naujieną ir ruošti mokinius čia buvo labai džiugu. Retą sutikdavom, kuris nesidomėtų Biblija. Per daugelį metų misionieriai bei ilgamečiai Jehovos tarnai padėjo jauniems ir seniems, įvairiausios visuomeninės padėties bei genčių žmonėms priimti tiesą.

Erla Sent Hil buvo mano pirmoji partnerė misionieriškoje tarnyboje ir nenuilstanti darbininkė. Misionierių namais ji rūpinosi taip pat uoliai, kaip ir  skelbė. Erla padėjo man suprasti, kaip svarbu susipažinti su kaimynais, lankyti sergančius bendratikius bei susidomėjusius žmones ir dalyvauti laidotuvėse, kai įmanoma. Be to, skatino nepamiršti po skelbimo tarnybos, kad ir labai trumpam, užbėgti pas toje teritorijoje gyvenančius brolius bei seseris. Taikydama jos patarimus netrukus įgijau motinų, brolių, sesių ir draugų — taip paskyrimo vieta tapo dar mielesnė (Morkaus 10:29, 30).

Artimai susidraugavau ir su kitais puikiais misionieriais, tarnavusiais kartu. Tarp jų kambario draugė Adna Berd, triūsusi Siera Leonėje nuo 1978 iki 1981 metų, bei Šeril Ferguson, su kuria vienam kambaryje gyvename jau 24 metus.

Pilietinis karas ir kiti sunkumai

1997-aisiais, praėjus maždaug mėnesiui nuo naujo filialo Siera Leonėje dedikacijos iškilmių, kilęs pilietinis karas privertė mus palikti šalį. Apie tai minėjau įžangoje. Prisiminiau, kad prieš šešerius metus žavėjausi Liberijos liudytojų tikėjimu. Jiems teko bėgti nuo karo savo krašte. Kai kurie atvyko tuščiomis rankomis. Vis dėlto, nepaisydami sunkumų, jie ir toliau kasdien skelbė gerąją naujieną. Mane be galo jaudino jų meilė Jehovai ir žmonėms.

Dabar, patys tapę pabėgėliais Gvinėjoje, sekėme Liberijos brolių pavyzdžiu: nepaliovėme pasitikėti Jehova ir pirmiausia rūpintis Karalystės reikalais. Po metų grįžome į Siera Leonę, tačiau praėjus septyniems mėnesiams kovos užvirė iš naujo ir vėl teko bėgti.

Netrukus sužinojome, kad vienos kariaujančios gaujos nariai įsikūrė misionierių namuose Kisyje ir kad mūsų daiktai išgrobstyti arba sunaikinti. Vis dėlto nenusiminėme, o dėkojome Jehovai, jog esame gyvi. Išsivertėme su tuo, ką turėjome.

Mudvi su Šeril nusprendėme į Siera Leonę nebegrįžti, o likti Gvinėjoje.  Vadinasi, reikės išmokti prancūzų kalbą. Kai kurie misionieriai vos jos pramokę iškart ėmė šnekėti nesukdami galvos dėl klaidų. Tačiau man nepatiko kalbėti netaisyklingai, tad prancūziškai prabildavau tik nesant kitos išeities. Tai varė į neviltį. Turėjau kasdien sau priminti, kodėl esu Gvinėjoje, — kad padėčiau kitiems pažinti Jehovą.

Vis dėlto pamažu dariau pažangą: mokydamasi savarankiškai, klausydamasi tų, kurie švariai kalba prancūziškai, bei prašydama krikščionių bendruomenės vaikų padėti, o šie nesivaržė. Tada netikėtai pagalbą suteikė Jehovos organizacija. Nuo 2001-ųjų rugsėjo Mūsų Karalystės tarnyboje pradėta siūlyti, ne tik kaip pateikti įvairių religinių įsitikinimų žmonėms brošiūras bei knygas, bet ir žurnalus. Dabar eidama į skelbimo tarnybą labiau pasitikiu savimi, nors ir nekalbu taip laisvai kaip gimtąja.

Kadangi užaugau daugiavaikėje šeimoje, tai padeda sutarti su žmonėmis — sykį misionierių namuose gyvenome net septyniolika. Per 37 misionieriškos tarnybos metus teko drauge pagyventi su daugiau kaip šimtu misionierių. Koks džiaugsmas pažinti tiek daug ir tokių įvairių asmenybių, siekiančių to paties tikslo! Ir kaip džiugu būti Dievo bendradarbe bei padėti kitiems priimti Biblijos tiesą! (1 Korintiečiams 3:9)

Tarnaudama misioniere praleidau ne vieną svarbų savo šeimos įvykį, pavyzdžiui, daugumos jaunesnių brolių ir sesių vestuves. Be to, negaliu taip dažnai, kaip norėčiau, lankyti dukterėčių bei sūnėnų. Taigi tenka kai ką aukoti tiek man, tiek mano šeimai, nesavanaudiškai skatinančiai tęsti misionierišką tarnystę.

Ką praleidau namuose, vis dėlto vienu ar kitu metu man grįžo tarnaujant misioniere. Nors apsisprendžiau likti netekėjusi, turiu daug dvasinių vaikų. Jais tapo ne tik žmonės, su kuriais studijavau Bibliją, bet ir kiti, su kuriais artimai susidraugavau. Maža to, mačiau, kaip auga jų vaikai, paskui tuokiasi ir augina savus tiesoje. Kai kurie iš jų irgi panoro visiškai atsidėti krikščioniškai tarnybai.

[Išnaša]

[Žemėlapiai 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Gavau paskyrimą į Siera Leonę Vakarų Afrikoje

GVINĖJA

SIERA LEONĖ

[Iliustracija 13 puslapyje]

Mano dvi seserys. Mes visos drauge šeštajame dešimtmetyje ne sykį maloniai bendravome su misionierėmis

[Iliustracija 14 puslapyje]

Su 48-ojo Gileado mokyklos kurso studentais

[Iliustracija 16 puslapyje]

Naujo filialo Siera Leonėje dedikacijos iškilmės