Ar žiaurybėms kada ateis pabaiga?

PASAULIS yra žiaurus, ir turbūt sutiksite, jog pagrindinė šios blogybės šaknis — savanaudiškumas. Prieš keliasdešimt metų paplitęs požiūris „aš aukščiau visko“ šiandieną duoda karčių vaisių: atsirado nauja karta, kuri pirmiausia rūpinasi savimi. Dažnas yra pasiryžęs lipti kitiems per galvas, savo tikslo siekti bet kokiomis priemonėmis, todėl neretai ir smurto griebiasi. Taip galima pasakyti ne vien apie atskirus asmenis, bet ir apie ištisas tautas.

Kito žmogaus gyvybė, regis, nebevertinama. Žiauriai elgtis kai kam netgi smagu, tarsi pramoga. Asmens vidinė nuostata šiuo atveju labai panaši į nusikaltėlio, kuris prisipažįsta žalojęs, svetimą turtą niokojęs ar šiaip ką pikta veikęs tik dėl azarto. Pagalvokime taip pat apie milijonus žmonių, kurie mėgsta smurto ir žiaurumo persunktus filmus. Argi ne todėl kinematografijos pramonė daug pelnosi iš smurtinės tematikos? Meniniuose filmuose bei žinių laidose ištisai rodomos brutalios scenos žiūrovą atbukina, dažnas pasidaro nebejautrus.

Žiaurybės kenkia asmens psichikai ir taip gali įsisukti užburtas ratas. „Smurtauti išmokstama, tai dalis mūsų bendro išsiauklėjimo. [...] Jeigu socialinė aplinka tai pateisina ir net skatina, įprantame emocijas išlieti smurtu“, — aiškina Meksikos nacionalinio autonominio universiteto dėstytoja Noemi Dias Marokin, turėdama omenyje žiauraus elgesio išprovokuotą atsakomąjį smurtą. Tad nieko nuostabaus, jei nukentėjęs žmogus vėliau ima pats blogai elgtis su kitais, gal netgi daro lygiai tokią skriaudą, kokią yra kadaise patyręs.

Esama ir daugiau priežasčių, kodėl žmonės ima elgtis žiauriai. Vieni prie to prieina piktnaudžiaudami svaigalais arba vartodami narkotikus, kiti — piktindamiesi, kad valdžia nesirūpina savo piliečiais. Taip, yra tokių, kurie trūks plyš nori viešai pareikšti nepasitenkinimą ir su ta intencija griebiasi visokių žiaurybių, pila žibalą į terorizmo ugnį. O dažniausiai nukenčia niekuo dėti pašaliečiai.

Čia vertėtų stabtelėti ir iškelti porą klausimų. Ar žmonės žiauriai elgtis išmoko patys savaime, ar kas nors davė postūmį? Kuo galima paaiškinti, kad pasaulis taip žemai nusirito?

Žiaurybių pradininkas

Iš Biblijos sužinome, jog pasauliui didžiulę įtaką daro Šėtonas, dar vadinamas Velniu.  Jis, kaip rašoma, yra „šio pasaulio dievas“ (2 Korintiečiams 4:4, Jr). Tai pats savanaudiškiausias ir žiauriausias asmuo visatoje. Jėzus taikliai pasakė, kad jis „galvažudys“ ir „melo tėvas“ (Jono 8:44).

Šėtonas laiko žmoniją savo gniaužtuose jau nuo tada, kai Adomas ir Ieva nusprendė nepaklusti Dievui (Pradžios 3:1-7, 16-19). Pirmoji žmonių pora nusigręžė nuo Jehovos, o dar po kokių pusantro tūkstančio metų maištingi angelai įsikūnijo, turėjo lytinių santykių su moterimis ir susilaukė palikuonių, mišrūnų, vadinamų nefilais. Kuo šie pasižymėjo? Daug pasako pats jų vardas „nefilai“, mat išvertus tai reiškia „smogikai“, arba „tie, kas partrenkia kitus“. Iš visko sprendžiant, jie buvo tikri smurtininkai ir žemę pripildė žiaurybių bei amoralumo. Tik Dievo siųstas tvanas galėjo tą blogį nušluoti (Pradžios 6:4, 5, 17). Nefilai per didįjį tvaną visi iki vieno žuvo, o jų tėvai, demonai, fizinius kūnus paliko ir sugrįžo į dvasinę sritį (1 Petro 3:19, 20).

Kokie žiaurūs yra maištingieji angelai, rodo pasakojimas apie demonų apsėstą berniuką. Tai buvo Jėzaus laikais. Demonai vaiką tąsydavo, norėdami pražudyti ne kartą įstūmė į ugnį ir į vandenį (Morkaus 9:17-22). Aišku, „dvasinės blogio jėgos“ eina išvien su savo žiauriuoju vadu Šėtonu. Kaip ir jis, demonai baisiai negailestingi (Efeziečiams 6:12).

Ligi šiol demonai žmonėms daro didžiulę įtaką, todėl žiaurybės įgauna neregėtą mastą. Pildosi, kas Biblijoje išpranašauta: „Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, [...] pasipūtę, išdidūs, [...] nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, storžieviai, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, pramuštgalviai, pasipūtėliai, labiau linkę į malonumus negu į Dievą, dedąsi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos“ (2 Timotiejui 3:1-5).

Iš Biblijos pranašysčių suprantame, kodėl mūsų laikai itin sunkūs: 1914-aisiais buvo įsteigta Dievo Karalystė, Jėzus Kristus gavo karališką valdžią ir paskui Šėtonas su savo demonų ordomis buvo išmesti iš dangaus. Biblijoje rašoma: „Vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko“ (Apreiškimo 12:5-9, 12).

Gal tai reiškia, kad nieko nebeįmanoma pataisyti? Mūsų jau cituota Dias Marokin tvirtina, jog „žmonės geba atsikratyti įpročio“ smurtauti. Šėtono dvasia, aišku, yra persmelkusi visą pasaulį, todėl asmuo vargu ar atpras smurtauti, jeigu nesileis, kad jo mąstyseną ir elgseną formuotų kitokia, stipresnė jėga. Ką čia turime omenyje?

Pasikeisti įmanoma. Tačiau kaip?

Laimei, pati galingiausia jėga yra Dievo šventoji dvasia. Ji gali užstoti nuo bet kokios demonų įtakos. Šventoji dvasia padeda puoselėti meilę ir apskritai veikia žmonių gerovei. Jeigu trokštame džiuginti Jehovos širdį ir būti kupini Dievo dvasios, privalome saugotis, kad nepersiimtume nė kruopelytės žiaurumo. Visa savo esybe mes turime taikytis prie Dievo valios. O kokia yra jo valia? Dievas nori, kad būtume jo sekėjai ir visur, kur tik pajėgiame, vadovautumės jo pavyzdžiu. Taigi ir kitus žmones turime vertinti taip, kaip Dievas juos vertina (Efeziečiams 5:1, 2; Kolosiečiams 3:7-10).

Jeigu pasigilinsite, ką ir kaip Jehova Dievas praeityje darė, matysite, kad jis niekada nebuvo kitų atžvilgiu bejausmis. Su jokiu žmogumi, iš tikrųjų net su gyvūnu, jis nėra elgęsis neteisingai * (Pakartoto Įstatymo 22:10; Psalmyno 36:8 [36:7, Brb]; Patarlių 12:10). Žiaurumas Dievui svetimas ir smurtautojais jis bjaurisi (Patarlių 3:31, 32). Jehova iš  krikščionių reikalauja, kad šie ugdytųsi naują asmenybę — įprastų kitą laikyti aukštesniu už save, rodyti pagarbą (Filipiečiams 2:2-4). Krikščioniška asmenybė pasižymi taip pat „nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu“. Be abejo, ir meile, „nes ji yra tobulas vienybės raištis“ (Kolosiečiams 3:12-14; NW). Argi pasaulis iš esmės nepasikeistų, jeigu visi puoselėtų šias dorybes?

Vis dėlto gali kilti klausimas, ar ryškūs, tikri asmenybės pokyčiai apskritai įmanomi. Nagi, pažiūrėkime vieną realų pavyzdį. Anksčiau Martinas * tiesiog vaikų akivaizdoje rėkdavo ant žmonos ir, be to, smarkiai ją mušdavo. Kartą vaikams teko bėgti pas kaimynus šauktis pagalbos. Ir taip dėjosi ne vienerius metus, kol šeima ėmė su Jehovos liudytojais studijuoti Bibliją. Tada Martinas suprato, koks turėtų būti ir kaip privalėtų su kitais elgtis. Ar jam pavyko pasikeisti? Štai ką pasakoja žmona: „Kadaise vyras nemokėjo tvardytis ir supykęs visas persimainydavo. Dėl to mūsų gyvenimas ilgą laiką buvo baisiai sujauktas. Net žodžių trūksta apsakyti, kokia esu dėkinga Jehovai, kad padėjo Martinui pasikeisti. Dabar jis geras tėvas ir nuostabus vyras.“

Tai tik vienas pavyzdys. O žiūrint pasauliniu mastu, žmonių, kurie ėmė studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais ir atprato elgtis žiauriai, yra milijonai. Taip, pasikeisti įmanoma.

Greit visoms žiaurybėms ateis pabaiga

Netrukus visus žemės reikalus imsis tvarkyti Dievo Karalystė — danguje įkurta valdžia, kurios maloningasis Karalius yra pats Jėzus Kristus. Beje, ši valdžia jau pasirūpino iš dangaus išmesti žiaurybių pradininką Šėtoną ir jo demonus. Taikos trokštantys žmonės, kurie paklūsta Dievo Karalystei, netolimoje ateityje sulauks išsipildant, ko vylėsi (Psalmyno 37:10, 11; Izaijo 11:2-5). Pasaulio problemas tik Dievo Karalystė galės išspręsti visiems laikams. O ką daryti, jei belaukdamas Karalystės pats tapote žiaurumo auka?

 Jeigu į žiaurumą atsakytumėte žiaurumu, tai nieko gero neduotų. Papildytumėte blogybės saiką, ir tiek. Biblija kviečia viltis sudėti į Jehovą ir patikina, kad nustatytam metui atėjus Dievas ‘kiekvienam atlygins pagal jo elgesį, pagal jo darbų vaisius’ (Jeremijo 17:10). (Žiūrėkite rėmelį „Kaip reaguoti į žiaurų elgesį“.) Tiesa, jeigu su jumis kas nors žiauriai pasielgė, galbūt ligi šiol tenka dėl to kentėti (Mokytojo 9:11). Tačiau kad ir kokia baisi būtų skriauda, Dievas gali ją atitaisyti — gali net prikelti žmogų iš mirties. Visi, kurie yra nuo žiauruolių rankos kritę ir kurių atminimą Jehova saugo, grįš gyveniman, kaip Dievas ir pažadėjo (Jono 5:28, 29).

Nors šiuo laiku nė vienas nesame nuo žiaurybių apsaugoti, guodžiamės tuo, kad turime glaudų ryšį su Dievu. Be to, mus palaiko tvirtas tikėjimas jo pažadais. Štai vieniša motina Sara, išauginusi ir į mokslus išleidusi du sūnus, vėliau, senatvėje, buvo savo vaikų palikta ir užmiršta; nesusilaukė iš jų nei materialinės paramos, nei pagalbos, kada sirgo. Bet dabar Sara yra krikščionių bendruomenės narė. „Nors būna liūdna, Jehova manęs nepalieka, — sako ji. — Jaučiu Dievo paramą, nes dvasiniai broliai ir seserys visada manimi rūpinasi. Tvirtai tikiu, kad greitai Dievas išspręs ne tik mano problemas, bet ir visų, kurie pasikliauja jo galia ir daro, kas jo prisakyta.“

Kas yra tie dvasiniai broliai ir seserys, kuriuos Sara paminėjo? Tai kiti krikščionių bendruomenės nariai — Jehovos liudytojai. Šie atjautūs žmonės, ištisa pasaulinė brolija, yra įsitikinę, kad labai greitai žiaurybėms ateis pabaiga (1 Petro 2:17, Brb). Neliks nei paties Šėtono, kuris dėl viso žiaurumo kalčiausias, nei tų, kurie elgiasi panašiai kaip jis. Šitas laikotarpis, — anot vieno rašytojo, „brutalumo era“, — galų gale baigsis. Argi nevertėtų susisiekti su Jehovos liudytojais ir daugiau pasidomėti šia viltinga žinia?

[Išnašos]

[Rėmelis 6 puslapyje]

Kaip reaguoti į žiaurų elgesį

Dievo Žodis duoda praktiškų patarimų, kaip reaguoti, jeigu tapote žiauraus elgesio liudininku ar net pats nukentėjote. Pagalvokite, kaip pritaikytumėte šiuos išmintingus pamokymus.

„Nesakyk: ‘Aš atlyginsiu už pikta!’ Pasitikėk Viešpačiu, ir jis tau padės“ (Patarlių 20:22).

„Jei matai spaudžiamą vargšą ir teisingumo bei tiesos iškraipymą krašte, nesistebėk, nes aukštą stebi aukštesnis už jį“ (Mokytojo 5:7, Brb).

„Palaiminti romieji; jie paveldės žemę“ (Mato 5:5).

„Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mato 7:12).

„Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse. Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: ‘Mano kerštas, aš atmokėsiu, — sako Viešpats’“ (Romiečiams 12:17-19).

„Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis. [...] Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui“ (1 Petro 2:21-23).

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Jehovos mokomi daugelis žmonių atsikratė žiaurumo