Pauliaus pėdomis į Berėją

Ėjo apytikriai 50-ieji mūsų eros metai. Du misionieriai darbavosi labai sėkmingai ir daugybė žmonių įtikėjo. Paskui prieš juodu sukilo minia. Ką daryti? Naujai susikūrusios bendruomenės labui ir dėl savo pačių saugumo tas dvejetas nedelsdami vidury nakties paliko miestą. Štai tokiomis aplinkybėmis iš Tesalonikos uostamiesčio teko bėgti Pauliui su Silu. Dabar jie patraukė skelbti gerosios naujienos kitur — į Berėją.

JEI šiandieną sugalvotum aplankyti Berėją, tave — kaip ir senų senovėje kiekvieną keliauninką — pasitiktų žaliuojantis Bermijo kalnas, o patį miestą jau iš tolo matytum prisiglaudusį rytinėje papėdėje. Berėja (dabar Verija) yra už kokių 65 kilometrų į pietvakarius nuo Tesalonikos (dabar vadinamos Salonikais) ir 40 kilometrų gilyn į sausumą nuo Egėjo jūros. Piečiau stūkso Olimpo kalnas, kuriame, anot padavimų, gyvenę senojo graikų panteono viršiausi dievai.

Biblijos studijuotojams Berėja įdomi tuo, kad evangeliją čia skelbė apaštalas Paulius, ir daugelis jo klausytojų atsivertė į krikščionybę (Apaštalų darbų 17:10-15). Taigi pasekime įkandin Pauliaus, pasidomėkime šio miesto istorija.

Pirmykščiai laikai

Kada Berėja įsikūrė, niekas tiksliai nežino. Pirmieji vietos gyventojai tikriausiai buvo frygų gentys. Apie VII a. p. m. e. juos išstūmė makedonai. Dar po trijų šimtmečių Makedonija labai praturtėjo iš Aleksandro Didžiojo karo žygių. Imta statyti įspūdingus namus ir apsaugines sienas, iškilo Dzeuso, Artemidės, Apolono, Atėnės ir kitų graikų dievybių šventyklos.

Viename istorijos veikale pažymima, kad ilgus amžius Berėja „vaidino svarbų vaidmenį tiek savo apylinkėse, tiek ir visoje šiaurės Graikijoje“. Miestas ypač didelę reikšmę įgavo viešpataujant paskutinei makedonų dinastijai Antigonidams (306—168 m. p. m. e.), kuriuos galiausiai nuvertė Romos valdžia.

Kuomet romėnai sutriuškino karaliaus Pilypo V pajėgas, — o tai įvyko 197 m. p. m. e., — „politinių jėgų balansas iš esmės pasikeitė, ir aiškią persvarą rytų Viduržemio regione įgijo Roma“, — rašo Encyclopædia Britannica. Prie Pidnos, keletas kilometrų į pietus nuo Berėjos, 168 m. p. m. e. vienas romėnų  karvedys nugalėjo paskutinį senovės makedonų valdovą Persėją. Tai buvo lemiama pergalė. Sykiu išsipildė Biblijos pranašystė: iš pasaulinės imperijos pozicijų Graikiją išstūmė Roma (Danieliaus 7:6, 7, 23). Berėjos miestas po tos kovos Romai pasidavė vienas pirmųjų Makedonijoje.

Pirmajame amžiuje prieš mūsų erą Pompėjaus ir Julijaus Cezario konfliktas Makedoniją pavertė kovos lauku. Savo vadavietę Pompėjus įsirengė šalia Berėjos; čia pat stovyklavo jo kariuomenė.

Klestėjimas viešpataujant romėnams

Jei būtum į Berėją užsukęs tuo laikotarpiu, kai vyravo Pax Romana (Romos taika), būtum radęs akmenimis grįstas gatves, abipus kurių rikiavosi eilės kolonų. Miestas galėjo didžiuotis viešosiomis pirtimis, teatrais, bibliotekomis, gladiatorių kautynių arenomis. Geriamasis vanduo buvo tiekiamas vamzdžiais, mieste buvo įrengti netgi požeminiai nuotakai. Berėja garsėjo kaip komercijos centras. Čia mėgdavo užsukti keliaujantys pirkliai, artistai, atletai. O pažiūrėti rungtynių ar šiaip į kokius renginius susirinkdavo nemažai žiūrovų. Svetimšaliai savo religines apeigas galėjo atlikti tam skirtose šventovėse. Iš tiesų šis miestas romėnų pasaulyje tapo visų tikybų kryžkele.

Tarp kitų dievų Berėjoje garbino ir sudievintus po mirties Romos imperatorius. Berėjiečiams tai nebuvo naujiena, mat čionykščiai gyventojai Aleksandrą Didįjį nuo seno  liaupsino kaip dievą. Vienas graikų autorius savo knygoje aiškina: „Rytų imperijos helenai [graikai] buvo pratę priskirti dieviškus nuopelnus karaliui dar gyvam, todėl mielai ėmė garbinti ir Romos imperatorius. [...] Savo monetose imperatorių vaizdavo kaip dievybę su spindulių karūna. Tarsi dievą šlovino jį maldomis, himnais, giesmėmis.“ Imperatoriaus garbei buvo statomi aukurai ir šventyklos, atnašaujamos aukos. Be to, rengdavo sporto varžybas, artistų bei literatų pasirodymus. Tokiose imperatoriaus kulto iškilmėse dalyvaudavo ir pats šalies valdovas.

Kodėl Berėja tapo vienu iš pagonybės centrų? Todėl, kad čia buvo Makedonijos Koinono būstinė. Koinonu vadinosi Makedonijos miestų atstovų susirinkimas. Berėjoje atstovai reguliariai susitikdavo apsvarstyti miestų bei provincijos reikalų ir atsižvelgdami į Romos direktyvas priimti reikiamų sprendimų. Viena svarbiausių Koinono pareigų buvo rūpintis imperatoriaus kulto apeigomis.

Šios žinios padeda geriau suprasti, į kokį miestą pasuko Paulius su Silu ištrūkę iš Tesalonikos. Kada juodu Berėjoje lankėsi, romėnai buvo jau du šimtmečius ją išturėję savo valdžioje.

Berėją pasiekia geroji naujiena

Atėjęs į Berėją Paulius pradėjo skelbti evangeliją miesto sinagogoje. Kaip klausytojai reagavo? Dievo dvasios įkvėptame pasakojime minima, kad čionykščiai žydai „pasirodė esą kilnesni už tesalonikiečius. Jie labai noriai priėmė žodį ir kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip esą iš tikrųjų“ (Apaštalų darbų 17:10, 11). Kadangi buvo „kilnesni“, jie atkakliai nesilaikė senų tradicijų. Nors išgirdo kai ką nauja, nepuolė įtarinėti ir nesupyko, Pauliaus neatstūmė. Klausėsi atidžiai, nešališkai, be jokio išankstinio nusistatymo.

Iš ko tie žydai galėjo suprasti, kad Paulius moko tiesos? Visa, ką išgirdę, jie pasvėrė ir įvertino lygindami su pačiu patikimiausiu etalonu — rūpestingai ir kruopščiai tyrinėdami Raštus. Štai kaip viską trumpai apibendrina biblistas Metju Henris: „Kadangi Paulius argumentavo remdamasis Raštais ir savo teiginius patvirtindavo tam tikromis Senojo Testamento vietomis, jo klausytojai savo Biblijose nurodytas vietas susiieškodavo, pasiskaitydavo kontekstą, įvertindavo minties plotį ir ilgį, palygindavo su kitomis eilutėmis,  patikrindavo, ar Pauliaus išvados logiškos ir tvirtos, ar jomis pagrįsti argumentai protingi, ir darė atitinkamas išvadas.“

Tai nebuvo tik paviršutiniškas, momentinis pasidomėjimas. Berėjiečiai atsidėjo kruopščioms, nemažai laiko reikalaujančioms studijoms ir tyrinėjo Raštus kasdien, ne vien per šabą.

Taigi pažiūrėkime, kokių būta rezultatų. Daugelis žydų Berėjoje priėmė žinią ir įtikėjo. Taip pat įtikėjo nemažai graikų — galbūt ir iš tų, kurie buvo atsivertę į judaizmą. O tai neliko nepastebėta. Tesalonikos žydai išgirdę, kas Berėjoje dedasi, atskubėjo čionai „drumsti ir kurstyti žmonių“ (Apaštalų darbų 17:4, 12, 13).

Pauliui teko Berėją palikti. Bet net ir pasitraukęs į kitą vietą — šįkart laivu nuplaukęs į Atėnus — jis gerosios naujienos skelbti nesiliovė (Apaštalų darbų 17:14, 15). Šiaip ar taip, Paulius galėjo džiaugtis, kad dėl jo triūso Kristaus mokymas Berėjoje įleido šaknis. Net ir šiandieną krikščionybė ten duoda vaisių.

Taip, Berėjoje (Verijoje) tebėra žmonių, kurie, norėdami ‘visa ištirti’, kruopščiai studijuoja Raštus ir ‘palaiko’ tai, kas tikra ir teisinga (1 Tesalonikiečiams 5:21). Dvi klestinčios Jehovos liudytojų bendruomenės darbuojasi tame mieste: panašiai kaip Paulius skelbia gerąją naujieną, dalijasi su kitais, ką sužinoję iš Biblijos. Liudytojai ieško tyraširdžių ir su jais aiškinasi Raštus, idant norintieji pažinti Jehovą, tikrąjį Dievą, patys savo labui įsitikintų, kokia paveiki yra Biblijos žinia (Hebrajams 4:12).

[Žemėlapis 13 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Pauliaus antrosios misionieriškos kelionės atkarpa

MYZIJA

Troadė

Neapolis

Filipai

MAKEDONIJA

Amfipolis

Tesalonika

Berėja

GRAIKIJA

Atėnai

Korintas

ACHAJA

AZIJA

Efezas

RODAS

[Iliustracija 13 puslapyje]

Sidabrinėje monetoje Aleksandras Didysis pavaizduotas tarsi koks graikų dievas

[Šaltinio nuoroda]

Moneta: Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.

[Iliustracija 14 puslapyje]

Žydų kvartalo vartai Berėjoje (Verijoje)

[Iliustracija 15 puslapyje]

Sena sinagoga šių laikų Berėjoje (Verijoje)