Tegu bendruomenė vis stiprėja

„Bendruomenė [...] turėjo ramybę. Bijodama Viešpaties, ji vis buvo statoma“ (APAŠTALŲ DARBŲ 9:31, Jr).

1. Kokių klausimų kyla dėl „Dievo bendruomenės“?

PER 33 m. e. m. Sekmines Jehova parodė, kad Kristaus mokinių būrį laiko savo nauja tauta, „Dievo Izraeliu“ (Galatams 6:16). Šie dvasia pateptieji krikščionys Biblijoje dar vadinami „Dievo bendruomene“ (1 Korintiečiams 11:22, Jr). Ką tai reiškia? Kaip „Dievo bendruomenė“ turėjo būti organizuota ir veikti visame pasaulyje? Kaip tai susiję su mūsų gyvenimu ir laime?

2, 3. Kaip Jėzus nurodė, kad bendruomenė bus organizuota?

² Pirmame studijų straipsnyje minėjome, kad Jėzus, kalbėdamas apaštalui Petrui, išpranašavo, jog bus įkurta pateptųjų sekėjų bendruomenė: „Ant tos uolos [Jėzaus Kristaus] aš pastatysiu savo Bendruomenę ir hado vartai jos nenugalės“ (Mato 16:18, Jr). Vėliau, dar tebebūdamas su apaštalais, Jėzus nurodė, kaip būsimoji bendruomenė turi veikti ir tvarkytis.

³ Jėzaus žodžiai ir poelgiai rodė, jog krikščionių bendruomenė turės vadovus, kurie su atsidavimu jai tarnaus. Kristus pasakė: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas, ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas“ (Morkaus 10:42-44). „Dievo bendruomenė“ turėjo būti ne išsibarstę pavieniai asmenys, o organizuota drauge besidarbuojanti Jehovos tarnų brolija.

4, 5. Iš kur žinome, jog bendruomenę būtina dvasiškai ugdyti?

⁴ Tas, kuris turėjo būti „Dievo bendruomenės“ Galva, nurodė, kad apaštalams ir kai kuriems kitiems jo mokiniams bus skiriamos ypatingos pareigos. Kokios? Pagrindinė jų užduotis — dvasinis bendruomenės ugdymas. Prisiminkime, ką prikeltasis Jėzus kalbėjo Petrui, buvusiam drauge su keletu kitų apaštalų. Jis paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane [...]?“ Mokinys atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu.“ Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius. [...] Ganyk mano aveles. [...] Ganyk mano avis“ (Jono 21:15-17). Kokia svarbi užduotis!

⁵ Iš Jėzaus žodžių aišku, kad suburtieji į bendruomenę yra kaip avys aptvare. Tas avis — vyrus, moteris ir vaikus — reikia maitinti dvasiniu penu ir deramai ganyti. Be to, laikantis Jėzaus duoto savo sekėjams priesako mokyti kitus ir ruošti mokinius, kiekvieną naują avį reikia lavinti, kaip vykdyti šį Dievo įpareigojimą (Mato 28:19, 20).

6. Kaip naujoji „Dievo bendruomenė“ buvo organizuota?

⁶ „Dievo bendruomenei“ susikūrus, jos  nariai reguliariai rinkdavosi vienas kitą padrąsinti ir semtis mokymo. Parašyta, kad „jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apaštalų darbų 2:42, 46, 47). Įsidėmėtina istorinių pasakojimų detalė: kai kurie patyrę vyrai buvo paskirti spręsti tam tikrų reikalų. Šiuos krikščionis parinko ne dėl jų išprusimo ar praktinių įgūdžių, o todėl, kad jie buvo „pilni Dvasios ir išminties“. Štai pasakyta, jog vienas jų, Steponas, buvo „kupinas tikėjimo ir Šventosios Dvasios“. Viena, dėl ko „Dievo žodis klestėjo, ir mokinių Jeruzalėje greitai daugėjo“, — tai krikščionių bendruomenės organizuotumas (Apaštalų darbų 6:1-7).

Dievo paskirti vyrai

7, 8. a) Kuo pirmųjų krikščionių laikais Jeruzalėje tarnavo apaštalai ir vyresnieji? b) Kaip bendruomenėms sekėsi, kai visos palaikė sprendimą?

⁷ Žinia, pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenių veiklą organizuodavo apaštalai. Bet jie darbavosi ne vieni. Štai sykį Paulius ir jo bendražygiai atvyko į Sirijos Antiochiją. Apaštalų darbų 14:27 rašoma: „Sugrįžę jie sušaukė bendriją ir apsakė, kokius didžius darbus nuveikęs Dievas per juos.“ Šiems misionieriams būnant Antiochijoje, tenai kilo klausimas, ar reikia apipjaustyti įtikėjusius pagonis. Tuo reikalu Paulius ir Barnabas buvo pasiųsti „į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius“, kurie, kaip matyti iš visko, sudarė vadovaujančiąją tarybą (Apaštalų darbų 15:1-3).

⁸ Sueigą, į kurią „apaštalai ir vyresnieji susirinko šio klausimo apsvarstyti“, vedė krikščionių vyresnysis Jokūbas — Jėzaus brolis (ne apaštalas) (Apaštalų darbų 15:6). Viską apsvarstę ir šventosios dvasios padedami, tie vyrai priėmė Raštais pagrįstą sprendimą ir išsiuntinėjo jį bendruomenėms (Apaštalų darbų 15:22-32). Krikščionys mielai sutiko su tokiu nutarimu ir jo laikėsi. Ką tai lėmė? Sprendimas padrąsino brolius ir seseris, pakėlė jų dvasią.  Biblijoje rašoma: „Taip bendruomenės stiprėjo tikėjimu ir kasdien gausėjo skaičiumi“ (Apaštalų darbų 16:5, Jr).

9. Kokios pareigos skiriamos Biblijos reikalavimus atitinkantiems vyrams?

⁹ O kaip bendruomenės tvarkėsi? Pavyzdys — Kretos salos bendruomenės. Nors kretiečiai turėjo nekokią reputaciją, kai kurie pasikeitė ir tapo krikščionimis (Titui 1:10-12; 2:2, 3). Šie Jėzaus sekėjai buvo išsibarstę po įvairius miestus, gyveno toli nuo Jeruzalėje tada veikusios vadovaujančiosios tarybos. Bet tai nekėlė didelių sunkumų, nes kaip ir kitur visomis bendruomenėmis rūpinosi paskirti dvasingi vyrai. Jie atitiko Biblijoje užrašytus reikalavimus. Vieni tarnavo vyresniaisiais, arba prižiūrėtojais, gebančiais „sveiku mokymu [...] ir paraginti, ir įtikinti prieštaraujančius“ (Titui 1:5-9, Brb; 1 Timotiejui 3:1-7). Kiti Biblijos reikalavimus atitinkantys dvasingi vyrai tarnavo bendruomenėse tarnybiniais padėjėjais, arba diakonais (1 Timotiejui 3:8-10, 12, 13).

10. Kaip, pasak Mato 18:15-17, turėjo būti sprendžiami rimti sunkumai?

¹⁰ Kad organizacinė tvarka bus tokia, nurodė pats Jėzus. Štai Mato 18:15-17 (Brb, Jr) užrašyti jo žodžiai, koks sunkumas gali kartais iškilti tarp dviejų Dievo tarnų: vienas nusikalsta antrajam. Šis turi eiti pas nusižengusį ir „pasakyti apie jo kaltę“ prie keturių akių. Jei tai nepadeda, galima pasikviesti vieną arba du šitą reikalą žinančius asmenis. O jeigu ir tada nieko nepavyksta išspręsti? Jėzus pasakė: „Jei jis jų nepaklausys, pasakyk bendruomenei. Bet jei ir bendruomenės nepaklausys, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas“ (kursyvas mūsų). Kai Jėzus apie tai kalbėjo, žydai tebebuvo „Dievo bendruomenė“, vadinasi, jiems anuomet ir tiko tie žodžiai. * Bet įsikūrus krikščionių bendruomenei, šis nurodymas buvo taikomas jai. Tai dar vienas patvirtinimas, kad Dievo tarnai turėjo būti suburti į bendruomenę, kur visi galėjo dvasiškai tobulėti, išmokti vadovautis Biblijos principais.

11. Koks vyresniųjų vaidmuo sprendžiant sunkumus?

¹¹ Tad vyresniesiems, arba prižiūrėtojams, ir derėjo spręsti bendruomenėje reikalus, iškilus sunkumams arba kam nors nusižengus. Tokie reikalavimai užrašyti Titui 1:9. Kaip ir Titas, Pauliaus pasiųstas į bendruomenes ‘sutvarkyti, kas nesutvarkyta’, vyresnieji, aišku, buvo netobuli žmonės (Titui 1:4, 5). Taigi krikščionio, kurį galima rekomenduoti vyresniuoju, tikėjimas ir atsidavimas Dievui turi būti akivaizdus jau ilgą laiką. Tuomet bendruomenės nariai galės pasikliauti jo patarimais ir vadovavimu.

12. Ką įpareigoti bendruomenėje daryti vyresnieji?

¹² Efezo bendruomenės vyresniesiems Paulius prisakė: „Žiūrėkite savęs ir visos kaimenės, kurioje Šventoji Dvasia jus paskyrė prievaizdais, kad ganytumėte Dievo bendruomenę, kurią jis įsigijo savojo Sūnaus krauju“ (Apaštalų darbų 20:28, Jr). Taip ir dabar prižiūrėtojai paskiriami ganyti Dievo bendruomenę. Jie turi tai daryti meilingai, o ne kaip kaimenės valdovai (1 Petro 5:2, 3). Prižiūrėtojų pareiga yra stiprinti „visą kaimenę“ ir jai padėti.

 Branginkime bendruomenę

13. Kas kartais gali atsitikti bendruomenėje ir kodėl?

¹³ Vyresnieji ir kiti bendruomenės nariai yra netobuli, todėl kartais kyla nesusipratimų bei sunkumų, kaip buvo ir pirmajame amžiuje, dar apaštalams tebesant gyviems (Filipiečiams 4:2, 3). Gal prižiūrėtojas ar kitas bendratikis pasako žodį, kuris tau nuskamba šiurkščiai, nemaloniai ir netgi atrodo, kad tas krikščionis ne visai teisus. O gal atsitinka toks dalykas, kai, mūsų manymu, pažeidžiami Biblijos principai, bet vyresnieji, nors ir viską žino, regis, nieko nedaro. Tas reikalas, galimas dalykas, jau išspręstas arba yra svarstomas laikantis Šventojo Rašto nurodymų ir atsižvelgiant į faktus, kurių mes nežinome. Tačiau jeigu padėtis ir tokia, kaip mums atrodo, pamąstykime štai apie ką: senovės Korinto bendruomenėje kurį laiką vienas narys irgi darė sunkią nuodėmę, bet Jehova rūpinosi tenykšte savo kaimene. Galiausiai jis padėjo iškelti nusižengimą aikštėn ir viską ryžtingai, deramai sutvarkyti (1 Korintiečiams 5:1, 5, 9-11). Pagalvok: gyvendamas to meto Korinte, kaip būtum elgęsis?

14, 15. Kodėl kai kurie liovėsi sekti Jėzumi ir kokia mums pamoka?

¹⁴ Bendruomenėje gali būti ir taip: tarkim, tam tikras Biblijos mokymas kai kam sunkiai suprantamas ir nelabai priimtinas. Tas krikščionis galbūt analizavo, kas šia tema rašoma Biblijoje bei turimuose leidiniuose, teiravosi brandžių bendratikių, net vyresniųjų. Tačiau jam vis tiek klausimas neaiškus. Ką daryti? Panašiai atsitiko kadaise, likus metams iki Jėzaus mirties. Jis pasakė esąs „gyvybės duona“ ir tas, kas nori gyventi amžinai, turi ‘valgyti Žmogaus Sūnaus kūno ir gerti jo kraujo’. Šie žodžiai pribloškė kai kuriuos jo mokinius. Užuot mėginę išsiaiškinti arba parodę kantrybę, nemaža mokinių „daugiau su [Jėzumi] nebevaikščiojo“ (Jono 6:35, 41-66). O ką mes anuomet būtume darę?

 ¹⁵ Šiandien kai kurie irgi atitolsta nuo bendruomenės manydami, jog tarnaus Dievui savarankiškai. Galbūt jaučiasi užgauti, gal, jų požiūriu, liko neatitaisyta kokia nors skriauda arba jiems nepriimtinas tam tikras mokymas. Ar toks jų žingsnis teisingas? Nors krikščioniui svarbus asmeniškas ryšys su Jehova, niekas negalėtų paneigti, kad Dievas vadovauja savo tarnams per pasaulinę bendruomenę, kaip buvo apaštalų laikais. Jis taip pat veikė ir per vietines bendruomenes, jas laimino, rūpinosi, kad tenai krikščionių labui darbuotųsi tinkami vyrai — vyresnieji ir tarnybiniai padėjėjai. Taip yra ir šiandien.

16. Apie ką turi susimąstyti žmogus, kuris ketina palikti bendruomenę?

¹⁶ Kas viliasi vien savo paties santykiais su Dievu, nepaiso jo nustatytos tvarkos — nepripažįsta pasaulinės brolijos bei vietinių bendruomenių vaidmens. Jeigu toks žmogus garbina Dievą vienui vienas ar su keliais kitais, kaipgi jam begalės padėti bendruomenės vyresnieji ir tarnybiniai padėjėjai? Štai Paulius, parašęs laišką kolosiečiams ir liepęs jį perskaityti ir Laodikėjos krikščionims, prisakė, kad visi būtų ‘Kristuje įsišakniję ir ant jo statytųsi’. Naudos iš apaštalo paraginimų galėjo semtis ne skyrium išsibarstę, o susibūrę į bendruomenę tikintieji (Kolosiečiams 2:6, 7; 4:16).

Tiesos šulas ir atrama

17. Kas 1 Timotiejui 3:15 sakoma apie bendruomenę?

¹⁷ Laiške krikščionių vyresniajam Timotiejui apaštalas Paulius nurodė reikalavimus, kuriuos turi atitikti bendruomenės vyresnieji ir tarnybiniai padėjėjai. Čia pat apaštalas paminėjo „gyvojo Dievo bendruomenę“ sakydamas, kad ji yra „tiesos šulas ir atrama“ (1 Timotiejui 3:15, Jr). Toks apibūdinimas tikrai tiko visai pirmojo amžiaus pateptųjų krikščionių bendruomenei. Neabejotina, kad tik bendruomenėje kiekvienas krikščionis galėjo pažinti tiesą, įsitikinti, koks tvirtas jos pamatas, ir semtis dvasinės stiprybės.

18. Kodėl bendruomenės sueigos tokios svarbios?

¹⁸ Taigi pasaulinė krikščionių bendruomenė yra Dievo namai, „tiesos šulas ir atrama“. Tai, kad lankome visas savo bendruomenės sueigas ir jose dalyvaujame, yra labai svarbu, nes šitaip stipriname savo santykius su Dievu ir mokomės vykdyti jo valią. Laiške korintiečiams Paulius pabrėžė, jog svarbu sueigose mokyti taip, kad susirinkusieji suprastų, — tada jie bus ugdomi (1 Korintiečiams 14:12, 17-19; Jr). Ir mes dvasiškai stiprėsime, jeigu pripažįstame, kad bendruomenė suburta Jehovos valia ir yra jo palaikoma.

19. Už ką jautiesi dėkingas savo bendruomenei?

¹⁹ Tad jeigu norime išsiugdyti krikščionišką asmenybę, būkime Dievo bendruomenėje. Ji yra priebėga nuo klaidingų mokymų vėjo, per ją Dievas skleidžia visoje žemėje gerąją naujieną apie Mesijo valdomą Karalystę. Akivaizdu, jog per bendruomenę Jehova daro didžių dalykų (Efeziečiams 3:9, 10).

[Išnaša]

Ar atsimeni?

• Kodėl galime neabejoti, kad Dievas veikia per bendruomenes?

• Ką vyresnieji, kad ir netobuli, daro bendruomenės labui?

• Kaip tu semiesi stiprybės savo bendruomenėje?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 26 puslapyje]

Jeruzalėje apaštalai ir vyresnieji sudarė vadovaujančiąją tarybą

[Iliustracija 28 puslapyje]

Vyresnieji ir tarnybiniai padėjėjai yra mokomi, kaip atlikti savo pareigas bendruomenėje