Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ieškodamos „tautų lobių“, radome neįkainojamų turtų

Ieškodamos „tautų lobių“, radome neįkainojamų turtų

Gyvenimo istorija

Ieškodamos „tautų lobių“, radome neįkainojamų turtų

Papasakojo Dorotėja Smit ir Dora Vord

Kokių lobių ieškojome? Mes, dvi merginos, karštai troškome vykdyti Jėzaus nurodymą: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mato 28:19). Norėtume papasakoti, kaip jo klausydamos radome neįkainojamų turtų.

DOROTĖJA. Gimiau 1915-aisiais, Pirmajam pasauliniam karui jau prasidėjus. Šeimoje buvau jauniausia iš trijų vaikų. Gyvenome netoli Hauelio miesto Mičigano valstijoje (JAV). Tėvas nebuvo religingas, bet mama Dievą tikėjo. Ji skatino mus laikytis Dešimties įsakymų ir nerimavo, kad mano brolis Vilis, sesuo Viola ir aš nepriklausome jokiai bažnyčiai.

Kai man buvo 12 metų, mama nusprendė, jog privalau pasikrikštyti ir tapti Presbiterionų bažnyčios nare. Niekad nepamiršiu krikšto dienos. Tądien krikštijo ir du kūdikius. Dėl to jaučiausi pažeminta. Pastorius pašlakstė vandeniu galvą, kažką nesuprantamo po nosim sumurmėjo. Iš tikrųjų apie krikštą išmaniau ne daugiau už tuos mažylius!

Vieną 1932-ųjų dieną prie namų pririedėjo mašina. Atidariusi duris mama išvydo du religines knygas siūlančius jaunuolius. Vienas prisistatė esąs Albertas Šrėderis ir parodė kelias Jehovos liudytojų knygas. Mama jas nusipirko. Šie leidiniai padėjo jai priimti Dievo Žodžio tiesą.

Trokštu ieškoti „lobių“

Paskui persikėliau pas sesę į Detroitą. Ten susipažinau su viena pagyvenusia ponia — ji lankė mano seserį ir mokė ją Biblijos tiesų. Tie pokalbiai man priminė radijo laidą, kurios kas savaitę namuose klausydavausi drauge su mama. Tai būdavo 15 minučių kalba, pagrįsta Biblija. Ją sakydavo Džozefas Rezerfordas, tuo metu vadovavęs Jehovos liudytojų veiklai. 1937-aisiais pradėjau lankyti pirmąją Detroite liudytojų bendruomenę. Kitais metais pasikrikštijau.

Penktojo dešimtmečio pradžioje buvo pranešta, kad Jehovos liudytojai Pietų Lansinge (Niujorko valstija) steigia Gileado mokyklą, skirtą misionieriams rengti. Kai sužinojau, jog kai kurie tos mokyklos absolventai bus kviečiami tarnauti svetur, pamaniau, jog ir man tai patiktų. Nuo to laiko užsibrėžiau tikslą patekti į Gileado mokyklą. Kokia garbė būtų kitose šalyse ieškoti „lobių“ — žmonių, trokštančių tapti Kristaus Jėzaus mokiniais! (Agėjo 2:6, 7)

Siekiu tikslo

1942-ųjų balandį išėjau iš darbo ir pradėjau tarnauti pioniere, arba visalaike evangelizuotoja, Findlyje (Ohajo valstija) kartu su kitomis penkiomis tikėjimo sesėmis. Nors Jehovos liudytojų bendruomenės čia nebuvo, viena kitą stiprinome drauge skaitydamos straipsnius iš mūsų leidinių. Per pirmą mėnesį išplatinau net 95 knygas! Maždaug po pusantrų metų gavau kvietimą tarnauti specialiąja pioniere Čeimbersburge (Pensilvanijos valstija). Šitame miestelyje jau darbavosi penkios pionierės — viena jų Dora Vord iš Ajovos valstijos. Mudvi puikiai bendradarbiavome. Pasirodo, abi krikštijomės tais pačiais metais ir abi troškome patekti į Gileado mokyklą bei tarnauti misionierėmis svečioje šalyje.

1944-ųjų pradžioje lauktoji diena pagaliau išaušo! Kvietimus į ketvirtąjį Gileado mokyklos kursą gavome abi. Mokytis pradėjome tų pačių metų rugpjūtį. Tačiau tegul dabar Dora papasakoja, kaip tapo mano bendradarbe.

Trokštu atsidėti visalaikei tarnybai

DORA. Mano mama meldė Dievo, kad galėtų suprasti jo Žodį. Vieną sekmadienį per radiją išgirdome Džozefo Rezerfordo kalbą. Jai pasibaigus mama sušuko: „Tai yra tiesa!“ Netrukus jau tyrinėjome Jehovos liudytojų leidinius. Kai buvau dvylikos, 1935-aisiais klausiausi krikšto kalbos, kurią sakė vienas Jehovos liudytojas, ir pajutau didžiulį norą pasiaukoti Jehovai. Po trejų metų krikštijausi. Pasiaukojimas ir krikštas padėjo man, moksleivei, neišleisti savo tikslų iš akių. Norėjau kuo greičiau baigti mokyklą, kad galėčiau tarnauti pioniere.

Tuo metu bendradarbiavau su Fort Dodžo (Ajovos valstija) liudytojų bendruomene. Sueigos reikalavo nemenkų pastangų. Tais laikais Sargybos bokšto studijų straipsniuose aptarimo klausimų dar nespausdino. Skelbėjų prašydavo juos sugalvoti ir atiduoti Sargybos bokšto studijų vadovui. Mudvi su mama pirmadienio vakarais paruošdavome po klausimą kiekvienai pastraipai ir atiduodavome broliui, kad atsirinktų, kuriuos pateiks.

Kartais mūsų bendruomenę aplankydavo keliaujantieji prižiūrėtojai. Vienas iš jų, Džonas Butas, mane, dvylikametę, pirmą sykį išsivedė į tarnybą po namus. Septyniolikos paprašiau jo padėti užpildyti paraišką tarnauti pioniere ir jis mielai sutiko. Tuomet dar nežinojau, kad mūsų keliai ateityje vėl susikirs ir kad tapsime puikiais draugais.

Pradėjusi visalaikę tarnybą dažniausiai darbavausi su sese Doroti Aronson, 15 metų vyresne visalaike evangelizuotoja. Skelbėme drauge, kol ji gavo kvietimą į pirmąjį Gileado mokyklos kursą 1943-iaisiais. Toliau pioniere tarnavau viena.

Priešiškumas neįbaugina

Penktasis dešimtmetis buvo sunkus — dėl Antrojo pasaulinio karo įsivyravo nacionalistinės nuotaikos. Todėl mus, skelbiančius po namus, dažnai apmėtydavo supuvusiais kiaušiniais, prinokusiais pomidorais, o kartais net akmenimis. Dar didesnis išbandymas — gatvėje siūlyti žurnalus Sargybos bokštas ir „Paguoda“ (dabar Atsibuskite!). Sykį policininkai, priešininkų pakurstyti, priėję grasino suimti, jei vėl pamatys viešai skelbiančius savo įsitikinimus.

Žinoma, liudyti nesiliovėme, tad mus nuvežė į nuovadą apklausti. Paleisti grįžome ten pat ir toliau siūlėme žurnalus. O vadovaujančių brolių patarti savo poziciją gindavome cituodami Izaijo 61:1, 2. Kartą prie manęs priėjo jaunas policininkas. Įsitempusi išpyškinau jam šias eilutes. Kaip nustebau, kai jis apsisuko ir nuėjo! Pamaniau, jog mus, ko gero, saugo angelai.

Diena, kurios nepamiršiu

Džiaugiausi galėdama 1941 metais dalyvauti penkių dienų Jehovos liudytojų kongrese Sent Luise (Misūrio valstija). Brolis Rezerfordas paprašė 5—18 metų vaikus ir jaunuolius susirinkti pagrindiniame stadiono sektoriuje. Atėjo tūkstančiai. Brolis Rezerfordas pasisveikino mojuodamas nosine. Mes irgi pamojavome. Pasakęs valandą trukusią kalbą jis paragino: „Vaikai, kurie sutinkate vykdyti Dievo valią, kurie stojote Jėzaus Kristaus teokratinės valdžios pusėn ir kurie norite klausyti Dievo ir jo paskirto Karaliaus, prašom atsistoti.“ 15000 vaikų ir jaunuolių pakilo visi kaip vienas — ir aš tarp jų! Tada oratorius pridūrė: „Kas iš jūsų negailės jėgų pasakoti kitiems apie Dievo Karalystę ir apie būsimą gerovę, prašom pasakyti „taip.“ Kai vienbalsiai atsiliepėme, pasigirdo audringi plojimai.

Tada buvo pranešta, jog išleista knyga „Vaikai“ *. Ilga jaunuolių eilė nusidriekė link scenos, kur brolis Rezerfordas kiekvienam davė po naująjį leidinį. Koks jaudinantis įvykis! Šiandien daugelis tų, kurie tada gavo knygą, vis dar uoliai šlovina Jehovą išsibarstę po visą pasaulį ir pasakoja kitiems apie Karalystę bei jo teisingumą (Psalmyno 148:12, 13).

Pioniere tarnavau trejus metus ir kaip apsidžiaugiau sužinojusi, kad esu paskirta specialiąja pioniere į Čeimbersburgą. Ten sutikau Dorotėją ir netrukus tapome geriausiomis draugėmis. Degte degėme uolumu ir turėjome apsčiai jėgų. Skelbimo tarnyboje troškome nuveikti kuo daugiau. Abi nusprendėme visiškai atsidėti „lobių“ paieškai (Psalmyno 110:3, Brb).

Praėjus keliems specialiosios pionieriškos tarnybos mėnesiams, sutikome pirmojo Gileado mokyklos kurso absolventą Albertą Maną. Jis kaip tik rengėsi vykti į savo paskyrimo vietą. Albertas skatino priimti paskyrimą tarnauti bet kurioje užsienio šalyje.

Abi mokykloje

DORA IR DOROTĖJA. Įsivaizduokite, kaip apsidžiaugėme, kad pagaliau galime pradėti rengtis misionieriškai tarnybai! Pirmąją dieną mokykloje visus mus užregistravo Albertas Šrėderis, prieš 12 metų Dorotėjos mamai pasiūlęs knygą Šventraščio studijavimai. Čia sutikome ir Džoną Butą. Jis darbavosi Bendrijos ūkyje; ten ir buvo įkurta Gileado mokykla. Vėliau Šrėderis ir Butas tapo Jehovos liudytojų Vadovaujančiosios tarybos nariais.

Mokykloje gilinomės į Biblijos tiesas. Mokytis buvo nepaprastai įdomu. Mūsų kurse buvo 104 studentai, įskaitant pirmąjį užsienietį iš Meksikos. Jis stengėsi patobulinti savo anglų kalbą, o mes bandėme pramokti ispaniškai. Pagaliau sulaukėme jaudinančios dienos — brolis Natanas Noras paskelbė, kas kur tarnausime. Dauguma gavo paskyrimus į Centrinę ir Pietų Ameriką; mudvi — į Čilę.

Ieškome „lobių“ Čilėje

Kad galėtume ten vykti, turėjome gauti vizą, o tai užtruko gan ilgai. Tad 1945-ųjų sausį baigusios mokyklą dar metus su puse darbavomės Vašingtone (Kolumbijos apygarda). Gavusios vizas, kartu su kitais septyniais misionieriais, ankstesnių laidų absolventais, išvykome į Čilę.

Atvykusius į sostinę Santjagą, mus pasitiko keli broliai. Vienas jų — anksčiau minėtas Albertas Manas. Jis jau metus tarnavo Čilėje drauge su Džozefu Ferariu, antrojo Gileado mokyklos kurso absolventu. Tuo metu Čilėje nebuvo nė 100 skelbėjų. Todėl troškome čia rasti dar daugiau „lobių“ — atviraširdžių žmonių.

Įsikūrėme misionierių namuose Santjage. Gyventi su gausia misionierių šeima mums buvo nauja. Turėjome skelbti nustatytą valandų skaičių, taip pat kiekvienas kartą per savaitę visai šeimai gaminome valgį. Dėl to patyrėme ne vieną nemalonų nuotykį. Sykį pusryčiams kepėme bandeles. Kada ištraukėme jas iš orkaitės, pasklido nekoks kvapas. Pasirodo, vietoj kepimo miltelių įdėjome sodos! Kažkas ją supylė į tuščią kepimo miltelių indelį.

Dar daugiau keblumų iškildavo, kai mokėmės ispanų kalbos. Viena didelė šeima vos nenustojo studijuoti Biblijos, nes nesuprasdavo, ką sakome. Tačiau susiieškodami Šventojo Rašto eilutes savo Biblijoje jie vis dėlto perprato tiesą ir penki tos šeimos nariai tapo liudytojais. Tuomet misionieriams kalbos kursų nerengdavo. Skelbti pradėdavome iškart ir kalbos stengėmės mokytis iš žmonių, kuriems skelbėme Dievo Žodį.

Vedėme nemažai Biblijos studijų. Kai kurie susidomėjusieji sparčiai augo dvasiškai, o su kitais tekdavo apsišarvuoti kantrybe. Mergina, vardu Teresa Telo, išklausė tiesos žinią ir pasakė: „Ateikite dar sykį papasakoti daugiau.“ Net dvylika kartų mėginome ją rasti, bet veltui. Praėjo treji metai. Viename Santjago teatrų buvo surengta asamblėja. Sekmadienį po programos išgirdome šaukiant: „Senjorita Dora, senjorita Dora!“ Atsisukome ir išvydome Teresą. Ji svečiavosi pas seserį, gyvenančią priešais teatrą, tad užsuko pažiūrėti, kas čia vyksta. Kaip apsidžiaugėme ją sutikusios! Susitarėme studijuoti Bibliją, ir po kurio laiko Teresa pasikrikštijo. Vėliau tapo specialiąja pioniere. Šiandien, praėjus 45-eriems metams, ji tebesidarbuoja visalaikėje tarnyboje (Mokytojo 11:1).

„Lobių“ paieškos „smėlyne“

1959-aisiais mus paskyrė į Punta Arenasą („smėlio kyšulys“) — piečiausią Čilės pakrantės, nusidriekusios 4300 kilometrų, miestą. Tai buvo neįprasta teritorija. Vasarą dienos čia ilgos — temti pradeda pusę dvyliktos. Todėl galėdavome ilgai skelbti, bet, kaip sakoma, lazda turi du galus: tuo metų laiku siaučia atšiaurūs antarktiniai vėjai. O žiemos čia šaltos, dienos trumpos.

Nors orai nelepina, šiaip Punta Arenasas — žavingas. Vasarą vakaruose per dangų nuolat ritasi tamsūs debesų kamuoliai. Retkarčiais jie pratrūksta ir permerkia kiaurai, bet vėjas kaipmat išdžiovina. Saulei žvilgtelėjus pro debesis sumirguliuoja spalvinga vaivorykštė. Kartais ji džiugina net kelias valandas — tai išryškėja saulei sušvitus, tai visai dingsta jai pasislėpus (Jobo 37:14).

Tuo metu Punta Arenase buvo vos keli skelbėjai. Mums, seserims, teko vesti visas mažos bendruomenės sueigas. Tačiau Jehova laimino. Vėliau, praėjus trisdešimt septyneriems metams, vėl apsilankėme šioje teritorijoje. Ir ką išvydome? Šešias klestinčias bendruomenes ir tris gražias Karalystės sales. Koks džiaugsmas, kad Jehova leido mums ieškoti dvasinių lobių šiame „smėlyne“! (Zacharijo 4:10)

Daugiau dvasinių lobių „plačiajame paplūdimyje“

Punta Arenase tarnavome trejus su puse metų, paskui gavome paskyrimą į Valparaiso uostamiestį. Jis įsikūręs ant 41 kalvos, juosiančios įlanką, kuri žvelgia į Ramųjį vandenyną. Skelbėme daugiausia ant vienos iš tų kalvų — Plaja Anča („platusis paplūdimys“). Ten praleidome 16 metų. Mūsų akyse dvasiškai subrendo nemažai jaunų brolių. Šiandien jie tarnauja keliaujančiaisiais prižiūrėtojais ir vyresniaisiais įvairiose Čilės liudytojų bendruomenėse.

Kita misionieriška teritorija buvo Vinja del Maras. Ten gyvenome ir darbavomės pusketvirtų metų, kol žemės drebėjimas sugriovė mūsų namus. Tada grįžome į Santjagą, iš kurio prieš 40 metų ir pradėjome savo tarnybą. Viskas buvo pasikeitę. Iškilo nauji filialo pastatai, o senieji tapo namais visiems misionieriams, likusiems šalyje. Vėliau čia imta rengti tarnybos tobulinimo mokyklą. Tada Jehova mums vėl parodė savo gerumą ir penki senyvo amžiaus misionieriai, tarp jų ir mes, buvome pakviesti gyventi Betelyje. Per tuos metus, kai tarnavome Čilėje, skelbėme 15 šalies vietų. Matėme, kaip pagausėjo skelbėjų — nuo vos 100 iki maždaug 70000. Kaip džiaugiamės galėdamos 57-erius metus ieškoti „lobių“ Čilėje!

Mums tikra garbė, kad Jehova leido surasti tiek daug žmonių, tikrų lobių, kuriais jis ir toliau naudojasi savo organizacijoje. Ištarnavusios Dievui daugiau kaip 60 metų visa širdimi pritariame karaliaus Dovydo žodžiams: „Koks nuostabus tavo gerumas, sukauptas tiems, kurie tavęs pagarbiai bijo“ (Psalmyno 31:20 [31:19, Brb]).

[Išnaša]

^ pstr. 24 Išleido Jehovos liudytojai, dabar nebespausdinama.

[Iliustracijos 9 puslapyje]

Dorotėja 2002-aisiais ir skelbimo tarnyboje 1943-iaisiais

[Iliustracija 10 puslapyje]

Skelbiu gerąją žinią Fort Dodžo miesto gatvėje (1942-ieji)

[Iliustracija 10 puslapyje]

Dora (2002-ieji)

[Iliustracija 12 puslapyje]

Dorotėja ir Dora prie savo pirmų misionierių namų Čilėje (1946-ieji)