Iftachas ištesi įžadą Jehovai

KARVEDYS, laimėjęs kovą ir išlaisvinęs savo tautą iš pavergėjų, grįžta namo. Prie vartų linksmai šokdama ir mušdama būgnelį jį pasitinka duktė. Išvydęs ją vyras ne tik nepradžiunga, o net persiplėšia drabužius. Kodėl? Argi jam ne smagu matyti dukrą laimingą sulaukus tėvo? Kokį mūšį šis karvedys laimėjo? Kas jis toks?

Tai Iftachas, vienas iš senovės Izraelio teisėjų. Kad sužinotume apie jį daugiau ir suprastume, kuo šis pasakojimas aktualus mums, panagrinėkime įvykius iki to nepaprasto susitikimo.

Sunkus laikas Izraeliui

Iftachas gyvena sunkiu metu. Jo tautiečiai atmetę tyrą garbinimą lenkiasi Sidono, Moabo, Amono bei Filistijos dievams. Todėl Jehova savo tautą leidžia pavergti amonitams ir filistinams — šie Izraelį vargina aštuoniolika metų. Ypač kenčia Gileado gyventojai, įsikūrę rytinėje Jordano upės pusėje. * Tačiau galiausiai izraelitai suvokia savo kaltę, atgailauja, šaukiasi Jehovos, vėl ima jam tarnauti ir atsikrato svetimų dievų (Teisėjų 10:6-16).

Amonitams įsirengus stovyklą Gileade, izraelitai susirenka stoti su jais į kovą. Bet Izraelis neturi vado (Teisėjų 10:17, 18). Iftachas tuo metu užimtas savais rūpesčiais. Godūs įbroliai išvarė jį, kad galėtų pasisavinti jo paveldą. Iftachas pabėga į Tobą, Izraelio priešams atvirą sritį Gileado rytuose. Prie jo susitelkia „patamsių gaivalai“. Tai turbūt vyrai, prispaudėjų atleisti iš tarnybos ar maištaujantys prieš jų savivalę. Jie ‘eina su juo užpuldinėti’ — greičiausiai lydi Iftachą, kai šis rengia išpuolius prieš nedraugiškus kaimynus. Matyt, dėl to, kad puikiai kaunasi, Iftachas Biblijoje vadinamas „narsiu galiūnu“ (Teisėjų 11:1-3). Kas gi ves Izraelį prieš amonitus?

‘Eime, būk mūsų vadas’

Gileado seniūnai ragina Iftachą: ‘Eime, būk mūsų vadas.’ Tačiau jiems tenka nusivilti, nes Iftachas nė neketina grįžti į savo kraštą. „Argi ne patys mane atmetėte  ir išvarėte iš tėvo namų? — atsako jis. — Tad kaip galite pas mane ateiti dabar, kai esate bėdoje?“ Išties, labai neteisinga pirma atstumti žmogų, o paskui kreiptis į jį pagalbos! (Teisėjų 11:4-7)

Būti vadu Iftachas sutinka tik su viena sąlyga. ‘Jeigu Viešpats man amonitus įduos, būsiu jūsų galva’, — pareiškia jis. Pergalė rodys Dievo paramą, bet Iftachui dar svarbu, kad išsivadavę iš prispaudėjų žmonės neatmestų Dievo valdžios (Teisėjų 11:8-11).

Derybos su Amonu

Iftachas bando su amonitais tartis: siunčia pasiuntinius pas jų karalių, kad išsiaiškintų antpuolių priežastis. Šie atsakydami meta kaltinimus, esą Izraelis, eidamas iš Egipto, užėmė Amono kraštą ir dabar privalo grąžinti (Teisėjų 11:12, 13).

Gerai žinodamas savo tautos istoriją, Iftachas sumaniai paneigia amonitų tvirtinimus. Izraelis eidamas iš Egipto visai nemanė kėsintis į Amono, Moabo ar Edomo žemes. Tiesą sakant, ginčytinas kraštas tada Amonui nė nepriklausė. Jį valdė amoritai, bet Dievas jų karalių Sihoną atidavė Izraeliui į rankas. Be to, izraelitai toje teritorijoje gyvena jau tris šimtmečius. Kodėl amonitams ji parūpo tik dabar? (Teisėjų 11:14-22, 26)

Iftachas taip pat atkreipia dėmesį į pagrindinę Izraelio vargų priežastį. Kas yra tikrasis Dievas? Jehova ar dievai to krašto, kurį Izraelis užkariavo? Jei Kemošas turėtų nors kiek galios, argi būtų leidęs užimti savo garbintojų valdas? Vadinasi, tikroji amonitų pradėto karo priežastis — religinė. Tai kova tarp tyro ir klaidingo garbinimo. Dėl to Iftachas pagrįstai pareiškia: „Viešpats, kuris teisia, tesprendžia izraelitų ir amonitų bylą!“ (Teisėjų 11:23-27).

Į šiuos svarius, drąsius žodžius Amono karalius nekreipia dėmesio. Tada ‘Viešpaties dvasia apima Iftachą. Jis žygiuoja per Gileadą ir Manasą’ kviesdamas stiprius vyrus į kovą (Teisėjų 11:28, 29).

Iftacho įžadas

Trokšdamas Dievo vadovavimo, Iftachas duoda įžadą: „Jei įduosi man į rankas Amoną, [...] kas išeis pro mano namų duris manęs pasitikti, man grįžtant su pergale prieš Amoną, tas priklausys Viešpačiui. Aš atnašausiu tai kaip deginamąją auką.“ Dievas palaimina Iftachą — jis užima dvidešimt amonitų miestų. Taip Amonas tampa pavaldus izraelitams (Teisėjų 11:30-33).

Grįžtantį iš mūšio karvedį pasitinka mylima duktė, jo vienturtė! „Pamatęs ją, jis persiplėšė drabužius ir tarė: ‘Ak, mano dukra! Pribloškei mane! Kokią baisią nelaimę užtraukei man! Juk atvėriau burną Viešpačiui ir negaliu savo įžado atšaukti’“ (Teisėjų 11:34, 35).

Ar Iftachas iš tikrųjų ketina ją paaukoti? Ne, nieku gyvu! Jehovai atgrasios tokios aukos — tai Kanaano tautų paprotys (Kunigų 18:21; Pakartoto Įstatymo 12:31). Iftachas davė įžadą vadovaujamas Dievo dvasios ir Jehova laimino jo pastangas. Šventajame Rašte šis vyras giriamas už tikėjimą bei už tai, ką atliko pagal Dievo valią (1 Samuelio 12:11; Hebrajams 11:32-34). Taigi aukoti dukrą — įvykdyti žmogžudystę — jam ir į mintį nebūtų atėję. Ką gi jis turėjo galvoje pažadėdamas tą, kas jį pasitiks, atnašauti kaip deginamąją auką Jehovai?

 Iftachas greičiausiai ketino jį pasitikusįjį atiduoti tarnauti Dievui. Apie tokius įžadus buvo kalbama Mozės įstatyme. Štai moterys tarnavo prie įėjimo į Susitikimo palapinę, galbūt nešiojo vandenį (Išėjimo 38:8; 1 Samuelio 2:22). Apie tokią tarnystę ir kiek ji trukdavo mažai žinoma. Duodamas įžadą Iftachas, matyt, turėjo omenyje kaip tik tokią išskirtinę tarnybą, truksiančią, regis, visą gyvenimą.

Iftacho dukra, o vėliau jaunasis Samuelis, stengėsi įvykdyti savo dievobaimingų tėvų duotus įžadus (1 Samuelio 1:11). Ši ištikima Jehovos garbintoja, kaip ir tėvas, buvo įsitikinusi, jog įžadą tesėti privalu. Tokia priesaika jai reiškė likti netekėjusiai, o tai buvo didelė auka. Iftacho duktė dėl to raudojo, nes kaip ir visos izraelitės troško turėti vaikų, kad išsaugotų šeimos vardą ir paveldą. O tėvas, vykdydamas įžadą, turėjo skirtis su mylimu vieninteliu vaiku (Teisėjų 11:36-39).

Šios ištikimõs merginos gyvenimas nebuvo beprasmis. Visą laiką tarnaudama Jehovos namuose ji iš širdies, džiugiai ir pagirtinai šlovino Dievą. Todėl „kasmet keturias dienas Izraelio dukterys eidavo girti Iftacho gileadiečio dukters“ (Teisėjų 11:40, NW). Be abejonės, tėvas džiaugėsi jos atsidavimu.

Daug Dievo tautos žmonių šiandien pasirenka visalaikę tarnybą: tarnauja pionieriais, misionieriais, keliaujančiaisiais prižiūrėtojais ar Betelio šeimos nariais. Jie galbūt negali matytis su artimaisiais taip dažnai, kaip norėtų. Vis dėlto ir pasirinkusiems tą kelią, ir jų namiškiams tokia šventa tarnyba Jehovai teikia džiaugsmą (Psalmyno 110:3, Brb; Hebrajams 13:15, 16).

Maištas prieš Dievo vadovavimą

Grįžkime į Iftacho dienas. Daug izraelitų ilgainiui atmeta Jehovos vadovavimą. Nors Iftachą Dievas akivaizdžiai laimina, efraimiečiai jam priekaištauja. Jie klausia, kodėl nebuvo pašaukti kovoti. Netgi grasina sudeginti jį su visais namais! (Teisėjų 12:1)

Iftachas sako juos kvietęs, bet neišgirdęs atsako. Šiaip ar taip, pergalę suteikė Dievas. Gal dabar Efraimo vyrai piktinasi, kad be jų pritarimo gileadiečiai išsirinko Iftachą vadu? Iš tikrųjų efraimiečių priekaištai yra maištas prieš Jehovą, todėl Iftachui belieka imtis ginklo. Jis sumuša maištininkus. Šie bėga, bet atpažįstami iš to, kad taisyklingai neištaria žodžio „šibolet“. Efraimiečių iš viso krinta 42 tūkstančiai (Teisėjų 12:2-6).

Koks liūdnas šis Izraelio istorijos tarpsnis! Mūšiai, kuriuos laimėjo Otnielis, Ehudas, Barakas ir Gideonas, atnešė taiką. Šį kartą apie taiką nekalbama. Pasakojimas baigiasi taip: „Iftachas buvo Izraelio teisėjas šešerius metus. Tada [jis] mirė ir buvo palaidotas viename iš Gileado miestų“ (Teisėjų 3:11, 30; 5:31; 8:28; 12:7).

Ko iš viso to pasimokome? Nors Iftachui teko nugalėti daug sunkumų, jis liko ištikimas Dievui. Šis narsus vyras minėjo Jehovą kalbėdamas su Gileado seniūnais, amonitais, savo dukra, su efraimiečiais ir kai davė įžadą (Teisėjų 11:9, 23, 27, 30, 31, 35; 12:3). Dievas laimino Iftachą už atsidavimą — jo ir dukters pavyzdys skatino kitus palaikyti tyrą garbinimą. Nors daug kas tada atmetė Dievo nurodymus, Iftachas jų laikėsi. Ar tu, kaip ir jis, visuomet paklusi Jehovai?

[Išnaša]