„Tavo užmojai bus sėkmingi“

PSALMININKAS Dovydas giedojo: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią. Leisk man vėl džiaugtis tavo išganymu, tepalaiko mane nori dvasia“ (Psalmyno 51:12, 14 [51:10, 12, Brb]). Nusidėjęs su Batšeba, Dovydas atgailavo maldaudamas Jehovą apvalyti jo širdį bei įkvėpti dvasios, kitaip tariant, nusistatymo daryti, kas teisinga.

Ar Jehova tiesiogine to žodžio prasme sukuria mums tyrą širdį ir įkvepia naują dvasią? O gal patys turime ją tokią išsiugdyti ir sergėti? Jehova „tiria žmogaus širdį“, tačiau kiek nuo jo priklauso, kas joje vyksta? (Patarlių 17:3, Brb; Jeremijo 17:10) Kiek Dievas kreipia mūsų gyvenimą, veikia motyvus ir elgesį?

Patarlių 16:1-9, kur originalo tekste Dievas net aštuonis kartus paminėtas vardu, parodoma, kaip galime leisti Jehovai kreipti mūsų žingsnius, kad ‘užmojai būtų sėkmingi’ (Patarlių 16:3). Nuo 10 iki 15 eilutės kalbama apie karaliaus, arba valdovo, pareigas.

Kaip ‘paruošti savo širdį’

„Žmogus paruošia savo širdį“, — rašoma Patarlių 16:1a (Brb). Vadinasi, tai turime daryti patys. Jehova stebuklingai nei paruoš už mus širdies, nei įkvėps norios dvasios. Turime stengtis tiksliai pažinti jo Žodį, Bibliją, gilintis į jos mintis ir mokytis mąstyti kaip Jehova (Patarlių 2:10, 11).

Dovydas prašė „tyros širdies“ ir ‘atnaujintos dvasios’, nes pripažino, kad yra linkęs nusidėti ir kad vienam, be Dievo, savo širdies apvalyti nepavyks. Kadangi esame netobuli, galime būti sugundyti įsitraukti į „kūno darbus“ (Galatams 5:19-21). Norint ‘numarinti, kas mūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė’, reikia Jehovos pagalbos (Kolosiečiams 3:5). Taigi melsti, kad nepasiduotume gundymams ir išrautume savo nuodėmingus troškimus, — gyvybiškai svarbu!

O ar galime padėti kitiems paruošti savo širdį? Biblijoje sakoma: „Neapgalvoti žodžiai — kaip kalavijo smūgiai, o išmintingųjų liežuvis gydo“ (Patarlių 12:18). Kada liežuvis gydo? Tik tuomet, kai „nuo Viešpaties priklauso [mūsų] burnos atsakymas“, kitaip tariant, jei kalbame dvasinės tiesos žodžius (Patarlių 16:1b, Brb).

„Širdis už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi. Kas gali ją perprasti?“ — sakoma Biblijoje (Jeremijo 17:9). Mūsų simbolinė širdis turi polinkį save teisinti ir apgaudinėti. Karalius Saliamonas senovės izraelitus apie šį pavojų įspėjo žodžiais: „Visi žmogaus keliai jo paties akyse  gali būti tyri, o Viešpats pasveria širdį“ (Patarlių 16:2).

Savimeilės skatinami galime imti teisinti savo nuodėmes, nepaisyti ydų ir blogų polinkių. Tačiau Jehovos neapgausi! Jis mato, kokia mūsų dvasia, tai yra, į ką linkusi mūsų simbolinė širdis, apimanti mintis, jausmus ir motyvus. Tai ta dvasia, kurią „širdžių tyrėjas“ įvertina nešališkai. Tad išmintinga ją saugoti.

„Pavesk savo darbą Viešpačiui“

Užmojai gimsta apmąstant tai, kas kyla iš širdies. Paskui imamės darbų. Ar mūsų sumanymai nenueis perniek? Saliamonas tęsia: „Pavesk savo darbą Viešpačiui, ir tavo užmojai bus sėkmingi“ (Patarlių 16:3). Pavesti darbus Jehovai reiškia juo pasikliauti, paklusti jo vadovavimui, taip sakant, mesti naštą nuo savo ant jo pečių. Psalmininkas giedojo: „Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk juo, ir jis tau padės“ (Psalmyno 37:5).

Kad užmojai būtų sėkmingi, jie dar turi derintis su Dievo Žodžiu, kilti iš tyrų motyvų. Taip pat reikia melsti Jehovą pagalbos bei palaikymo ir, kiek pajėgiame, sąžiningai taikyti Biblijos patarimus. Ypač svarbu patikėti savo naštą Jehovai, kai susiduriame su išbandymais ar sunkumais, tuomet jis mus palaikys. Tikrai, „teisiajam svyruoti jis niekada neleidžia“ (Psalmyno 55:22, Brb).

„Viešpats visa padarė tikslingai“

Dėl ko dar turėtume atiduoti savo naštą Jehovai? „Viešpats visa padarė tikslingai“ (Patarlių 16:4a). Visatos Kūrėjas yra didžių tikslų Dievas. Kai pavedame jam savo darbus, jie nėra tušti, gyvenimas įgauna prasmę. Jehovos sumanymas dėl žemės ir žmogaus — amžinas (Efeziečiams 3:11). Žemę jis sukūrė tam, „kad žmonės joje gyventų“ (Izaijo 45:18, Vl). Maža to, pasirūpino, kad tai, ką jis numatęs žmonijai, taptų tikrove (Pradžios 1:28). Pasiaukojęs Dievui žmogus galės gyventi amžinai ir prasmingai.

Jehova padarė „net nedorėlį — nelaimės dienai“ (Patarlių 16:4b). Suprantama, nesukūrė jo tokio, nes „[Dievo] darbai tobuli“ (Pakartoto Įstatymo 32:4). Vis dėlto jis leido nedorėliams gimti ir gyventi, kol įvykdys jiems nepalankų nuosprendį. Pavyzdžiui, Jehova sakė Egipto faraonui: „Leidau tau gyventi, kad parodyčiau savo galybę, kad mano vardas nuskambėtų per visą žemę“ (Išėjimo 9:16). Dešimt bausmių, taip pat faraono ir jo armijos paskandinimas Raudonojoje jūroje buvo  įsimintinas neprilygstamos Dievo galios parodymas.

Jehova, be to, gali taip pakreipti aplinkybes, kad nedorėlis pats nežinodamas pasitarnaus jo tikslams. Psalmininkas sakė: „Net žmonių rūstybė girs Tave“ (Psalmyno 76:10a, Brb). Jehova gali pateisinti priešų rūstybę, kurią jie lieja ant jo tarnų, bet tik tiek, kiek tai naudinga jiems pamokyti ar sudrausminti. Jei priešai peržengia ribas, ‘susijuosęs pykčio likučiu’, Jehova už tai atmokės (Psalmyno 76:11b).

Jehova remia savo nuolankius ištikimuosius. O kaip su išdiduoliais ir pasipūtėliais? „Nuoboda Viešpačiui kiekvienas išdidus, — sakė karalius Saliamonas, — ir nors būtų ranka rankoje, jis neliks nenubaustas“ (Patarlių 16:5, Skv). „Kiekvienas išdidus“ neišvengs bausmės. Neabejotina, kad išdiduoliai neišvengs atpildo, — net jei palaikytų vienas kitą susikibę „ranka rankoje“. Tad išmintinga puoselėti nuolankumo dvasią, kuri neleis puikuotis žiniomis, gabumais ar tarnybos pareigomis.

„Viešpaties baime išvengiama pikta“

Esame gimę nuodėmingi, todėl klystame (Romiečiams 3:23; 5:12). Kas padės vengti sumanymų, vedančių į klystkelį? Patarlių 16:6 (Brb) sakoma: „Gailestingumu ir tiesa apvaloma nuo kaltės, Viešpaties baimė padeda išvengti pikto.“ Savo gerumu ir ištikimybe Jehova, tiesa, išperka mūsų nuodėmes, tačiau tik Dievo baimė sulaiko nuo netinkamo žingsnio. Tad kaipgi svarbu kartu su meile ir dėkingumu Dievui už jo gerumą ugdytis ir baimę, kad apsaugotų mus nuo blogų poelgių.

Tokia baimė širdyje užgimsta ugdantis nuolankumą ir pagarbą didžiai galingam Dievui. Tik pagalvok, kokia galybė atsispindi jo kūryboje! Paragintas apmąstyti stulbinančius Dievo kūrinius, patriarchas Jobas susiprato klydęs (Jobo 42:1-6). Ar skaitydami Bibliją ir gilindamiesi, kaip Jehova elgėsi su žmonėmis, nesame paskatinti kaip Jobas taisyti savo požiūrį? Dovydas giedojo: „Ateikite ir pamatykite, ką Dievas padarė; savo darbais jis kelia pagarbią žmonių baimę“ (Psalmyno 66:5). Jehova piktnaudžiauti savo gerumu neleidžia. Kai izraelitai „maištavo ir liūdino [...] šventąją dvasią“, Jehova „tapo jiems priešu, ir pats ėmė su jais kovoti“ (Izaijo 63:10). O „kai Viešpats patenkintas žmogaus elgesiu, jis sutaiko su juo net jo priešus“ (Patarlių 16:7). Kaip saugu žmogui, bijančiam Jehovos!

„Geriau turėti mažai, bet įgyta sąžiningai, negu didelių neteisėtų pajamų“, — toliau sako išmintingasis karalius (Patarlių 16:8). Patarlių 15:16 rašoma: „Geriau turėti mažai ir pagarbiai bijoti Viešpaties, negu būti turtingam ir gyventi be ramybės.“ Kad liktume teisingame kelyje, pagarbi Dievo baimė būtina.

„Žmogaus širdis planuoja savo kelią“

Žmogus buvo sukurtas su valios laisve ir gali skirti gera nuo blogo (Pakartoto Įstatymo 30:19, 20). Mūsų simbolinė širdis geba įvertinti įvairias galimybes ir vieną ar kelias iš jų pasirinkti. Pasak Saliamono, sprendimus žmogus priima pats. „Žmogaus širdis planuoja savo kelią, — sako jis ir užbaigia, — bet Viešpats nukreipia jo žingsnius“ (Patarlių 16:9, Brb). Kadangi Jehova gali vadovauti mūsų žingsniams, būtų išmintinga melsti jį pagalbos — taip „užmojai bus sėkmingi“.

 Kaip jau buvo minėta, širdis yra nepatikima, pasiduodanti klaidingam mąstymui. Pavyzdžiui, įpuolusio į nuodėmę asmens širdis gali imti save teisinti. Užuot palikęs nuodėmės kelią, jis gali manyti, jog Dievas yra mylintis, geras, gailestingas ir atlaidus. Toks žmogus tarsi sako širdyje: „Dievas pamiršo, Jis nusigręžė, nieko nematys“ (Psalmyno 10:11, Brb). Tačiau nedera ir netgi pavojinga piktnaudžiauti Dievo gailestingumu.

„Teisingi svarsčiai ir svarstyklės yra Viešpaties“

Baigęs kalbėti apie paprasto žmogaus gyvenimą, Saliamonas pereina prie karaliaus: „Dieviškas [„turi būti“, NW] sprendimas karaliaus lūpose, ir jo burna nenusikalsta [„neturi nusikalsti“, NW] teisme“ (Patarlių 16:10, Brb). Taip bus, kai soste sėdės Jėzus Kristus. Jis valdys žemę pagal Dievo valią.

Išmintingasis karalius įvardija, kas yra teisumo bei teisingumo Šaltinis: „Teisingi svarsčiai ir svarstyklės yra Viešpaties, visi svarsčiai maišelyje yra Jo darbas“ (Patarlių 16:11, Brb). Kokie turi būti „svarsčiai ir svarstyklės“, nustato Jehova, o ne karalius. Būdamas žemėje Jėzus pasakė: „Iš savęs aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes aš ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris mane yra siuntęs.“ Taigi galime tikėtis tobulo teisingumo iš Sūnaus, kuriam ‘Tėvas pavedė visą teismą’ (Jono 5:22, 30).

Ko dar galima tikėtis iš Jehovos paskirto valdovo? „Karaliai bjaurisi nusikaltimais, nes sostas tvirtėja teisumu“ (Patarlių 16:12). Mesijo Karalystė valdoma pagal Dievo nustatytus teisingus principus ir neturi nieko bendra su „nedorėlių sostu“ (Psalmyno 94:20, Brb; Jono 18:36; 1 Jono 5:19).

Verta siekti karaliaus malonės

Kaip karaliaus pavaldiniai turėtų elgtis jo akivaizdoje? Saliamonas sako: „Sąžiningos lūpos malonios karaliui; žmogų, kuris sako tiesą, jis myli. Karaliaus pyktis — tarsi mirties pasiuntinys, o išmintingas žmogus gali jį numalšinti“ (Patarlių 16:13, 14). Šių dienų Jehovos garbintojai ima į širdį šituos žodžius, tad yra užsiėmę Karalystės skelbimo ir mokinių ruošimo darbu (Mato 24:14; 28:19, 20). Jie gerai žino, jog lūpomis teikia šlovę Mesijui ir Karaliui Jėzui Kristui. Kad neužsitrauktų galingo karaliaus pykčio, žmogui išmintinga siekti jo palankumo. Taigi ar ne daug svarbiau siekti jau karaliaujančio Mesijo Jėzaus malonės?

„Karaliaus veido šviesoje gyvenimas, jo palankumas kaip vėlyvasis lietus“ (Patarlių 16:15, Brb). Kaip karaliaus šviesus veidas reiškia jo malonę, taip Jehovos — jo palankumą (Psalmyno 44:4 [44:3, Brb]; 89:16 [89:15, Brb]). Kaip lietus padeda augti pasėliams, taip karaliaus geranoriškumas laiduoja žmonėms gerovę. Gyvenimas viešpataujant Mesijo Karalystei bus kupinas džiaugsmų, klestės, kaip nedideliame žemės lopinėlyje klestėjo valdant karaliui Saliamonui (Psalmyno 72:1-17).

Laukdami, kol Karalystė perims visą valdymą žemėje, prašykime Dievą pagalbos gryninti savo širdį. Galime ugdytis pasitikėjimą juo ir dievobaimingumą. Tuomet nereikės abejoti, kad mūsų „užmojai bus sėkmingi“ (Patarlių 16:3).

[Iliustracija 18 puslapyje]

Kokia prasme Jehova padarė nedorėlį „nelaimės dienai“?