Apipjaustymas — vyriškumo ženklas?

APIPJAUSTYMAS naujagimiams berniukams daugelyje šalių atliekamas profilaktikos tikslais. Kituose pasaulio kraštuose tokio papročio nėra. O štai žydai ir musulmonai berniukus apipjausto ne vien dėl sveikatos. Jiems šis paprotys turi religinę prasmę.

Kai kur įprasta apipjaustyti jaunuolius. Jie išsiunčiami į tradicinių papročių mokyklas, kur po operacijos keletą savaičių gyvena atskirti nuo visuomenės, kol pasveiksta. Per tą laiką vaikinai turi laikytis nustatytų ritualų ir yra mokomi tapti vyrais. Ar toks apipjaustymas — vyriškumo įrodymas? Ar jis būtinas? Atsivertę Bibliją patyrinėkime Dievo požiūrį (Patarlių 3:5, 6).

Dievo požiūris

Senovėje kai kurios tautos, pavyzdžiui, egiptiečiai, laikėsi apipjaustymo papročio: pašalindavo berniukams apyvarpę. Patriarchas Abraomas gimė ne Egipte ir iki pat senatvės nebuvo apipjaustytas. Nepaisant to, pasirodė esąs narsus vyras. Su mažu būriu jis persekiojo ir sumušė kariuomenę keturių karalių, kurie buvo pagrobę jo sūnėną Lotą (Pradžios 14:8-16). Po maždaug keturiolikos metų Dievas liepė Abraomui apsipjaustyti ir tą patį padaryti savo namiškiams. Kodėl?

Tai, žinoma, nereiškė, kad Abraomas iš berniuko tapo vyru. Juk tada jis buvo 99 metų! (Pradžios 17:1, 26, 27) Dievas pasakė: „Apipjaustysite apyvarpio odą, ir tai bus ženklas Sandoros tarp manęs ir jūsų“ (Pradžios 17:11). Šia sandora Jehova dar įsipareigojo, kad per Abraomą bus didžiai palaimintos „visos žemės gentys“ (Pradžios 12:2, 3). Taigi, Dievo akimis, apipjaustymas su vyriškumu neturėjo nieko bendra. Jis tiktai liudijo, kad asmuo yra palikuonis iš Abraomo kilusių izraelitų, kuriems buvo „patikėti Dievo žodžiai“ (Romiečiams 3:1, 2).

Vėliau Izraelis pasirodė nevertas to pasitikėjimo, nes atmetė tikrąją Abraomo sėklą, Jėzų Kristų. Tada Dievas atmetė savo tautą ir izraelitų apipjaustymas jo akyse nebeteko jokios prasmės. Vis dėlto kai kurie krikščionys pirmajame amžiuje tvirtino, jog reikalavimas apsipjaustyti tebegalioja (Apaštalų darbų 11:2, 3; 15:5). Todėl apaštalas Paulius siuntė Titą į įvairias bendruomenes ‘sutvarkyti, kas buvo likę nesutvarkyta [„kas negerai“, NW]’. Apie vieną tokią negerovę Paulius Titui rašė: „Mat daugel yra neklusnių, tuščiakalbių ir apgavikų, ypač iš apipjaustytųjų [„besilaikančiųjų apipjaustymo“, NW]. Juos reikia nutildyti, nes jie apverčia aukštyn kojomis ištisus namus, mokydami, kas nedera, dėl gėdingo pelno“ (Titui 1:5, 10, 11).

Pauliaus žodžiai tinka ir šiais laikais. Tikrasis krikščionis patardamas kitam  apipjaustyti savo vaiką pažeistų Šventojo Rašto principus. Kaip elgtis dėl to, nusprendžia patys tėvai. Mes nenorime pasirodyti ‘įkyruoliai, besikišą į kitų reikalus’ (1 Petro 4:15, Brb). Be to, apie apipjaustymą, būtiną pagal Mozės įstatymą, apaštalas Paulius Dievo įkvėptas rašė: „Kas nors buvo pašauktas tikėti apipjaustytas? Tegu nesistengia nuslėpti apipjaustymo. Buvo pašauktas neapipjaustytas? Tegu nedaro apipjaustymo. Juk apipjaustymas yra niekas ir neapipjaustymas niekas, tiktai Dievo įsakymų laikymasis — viskas. Tegul kiekvienas pasilieka toksai, koks buvo pašauktas“ (1 Korintiečiams 7:18-20).

Kas pasakytina apie „apipjaustymo mokyklas“?

Tarkim, tėvai krikščionys nusprendžia savo sūnus apipjaustyti. Ar, remiantis Biblija, būtų teisinga siųsti juos į vadinamąsias apipjaustymo mokyklas? Šiose mokyklose berniukams atliekama ne tik apyvarpės pašalinimo operacija. Keletą savaičių jie turi gyventi su kitais jaunuoliais ir mokytojais, kurie nėra Jehovos garbintojai. Maža to, daug ten mokomų dalykų prieštarauja aukštoms Biblijos moralės normoms. Dievo Žodis įspėja: „Blogos draugijos gadina gerus papročius!“ (1 Korintiečiams 15:33).

Leisti jaunuolius į šias mokyklas nepatartina ir dėl grėsmės sveikatai. Žurnalo South African Medical Journal 2003-iųjų numeryje buvo rašoma: „Viso pasaulio žinių agentūros praneša apie siaubingus apipjaustymo padarinius: šiais metais vėl būta mirčių ir suluošinimo atvejų. [...] Apskritai daug vadinamųjų apipjaustymo mokyklų tėra apgaulė ir kelia mirtiną pavojų.“

Jaunuoliai gali būti suluošinti ne tik fiziškai; dar didesnė grėsmė kyla jų dvasingumui. Apipjaustymo mokyklų ritualai bei mokymas glaudžiai susiję su spiritizmu ir mirusių protėvių garbinimu. Vaikai sužalojami dėl apipjaustymą atliekančių asmenų nemokšiškumo ir antisanitarinių sąlygų, tačiau daug kas to nepripažįsta. Žmonės veikiau tiki, jog tokios tragedijos įvyksta dėl apkerėjimo ar mirusių protėvių nepasitenkinimo. Krikščionys neturi palaikyti ryšių su klaidinga religija. Biblijoje sakoma: „Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais. Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės? Arba kas bendra tarp šviesos ir tamsos? [...] Todėl: ‘Išeikite iš jų ir atsiskirkite, — sako Viešpats, — ir nelieskite netyrų daiktų. Tuomet aš jus priimsiu’“ (2 Korintiečiams 6:14-17). Šis priesakas aiškiai byloja: atiduodami sūnus į apipjaustymo mokyklą tėvai krikščionys pasielgtų labai neišmintingai.

Kas yra tikrasis vyriškumas?

Ar krikščionis apipjaustytas, ar ne, jo vyriškumui tai įtakos neturi. Tikriesiems krikščionims svarbiausia įtikti Dievui — ne „įsigyti gerą vardą išoriniais dalykais“ (Galatams 6:12).

Norėdamas laimėti Dievo palankumą krikščionis turi ‘apipjaustyti širdį’ (Pakartoto Įstatymo 10:16; 30:6; Mato 5:8). Tam reikia ne chirurgo peilio, o ryžto atmesti blogus troškimus bei išdidžias mintis, pavyzdžiui, kad kūno apipjaustymas daro žmogų pranašesnį už kitus. Ištverdamas išmėginimus bei ‘tvirtai laikydamasis tikėjimo’ krikščionis įrodys esąs tikras vyras, ar būtų apipjaustytas, ar ne (1 Korintiečiams 16:13; Jokūbo 1:12).