Dievo tarnai klesti dvasiškai net žiloje senatvėje

„Pasodinti Viešpaties Namuose, jie žaliuoja [...]. Ir žiloje senatvėje jie neša vaisių“ (PSALMYNO 92:14, 15 [92:13, 14, Brb]).

1, 2. a) Kokie paprastai būna senatvės vargai? b) Kas Šventajame Rašte pažadėta dėl Adomo nuodėmės padarinių?

SENATVĖ. Kokias asociacijas tau sukelia šis žodis? Galbūt mintyse regi raukšlėtą, neprigirdintį, kretantį senelį? O gal susimąstai apie kitus „skausmo dienų“ vargus, vaizdžiai aprašytus Mokytojo 12:1-7 eilutėse? Jas skaitant svarbu nepamiršti, kad senatvė pagal pradinį mūsų Kūrėjo, Jehovos, sumanymą neturėjo paliesti žmogaus ir kad tai yra Adomo nuodėmės padarinys.

² Amžius pats savaime nėra jokia blogybė — metams einant jis tiesiog ilgėja. Juk visos gyvos būtybės turi augti ir bręsti. Nuodėmės ir netobulumo, kurie vargina jau šešis tūkstančius metų, greit nebeliks. Visi klusnūs žmonės, kaip ir buvo sumanyta, džiaugsis gyvenimu be senatvės ir mirties (Pradžios 1:28; Apreiškimo 21:4, 5). Tuomet „nebus ten žmogaus, kuris sakytų: ‘Aš ligotas!’“ (Izaijo 33:24). Senieji grįš į „savo jaunystės dienas“ ir jų kūnas atjaunės (Jobo 33:25). O kol kas visiems tenka kęsti, ką paveldėjome iš Adomo. Vis dėlto Jehovos tarnai džiaugiasi ypatinga palaima, lydinčia juos ir senatvėje.

3. Kaip krikščionys gali ir ‘žiloje senatvėje nešti vaisių’?

³ Dievo Žodis patikina: „Pasodinti Viešpaties Namuose, jie žaliuoja [...]. Ir žiloje senatvėje jie neša vaisių“ (Psalmyno 92:14-15 [92:13-14, Brb]). Psalmininkas vaizdžiai perteikia svarbią tiesą — ištikimi Dievo tarnai net ir sendami nesilpsta dvasia, o klesti. Apie tai liudija daugelis Biblijos laikų ir nūdienos žmonių pavyzdžių.

„Ji nesitraukdavo iš šventyklos“

4. Kaip sena pranašė Ona rodė atsidavimą Dievui ir kaip jai buvo atlyginta?

⁴ Štai pirmajame amžiuje gyveno pranašė Ona. Ši aštuoniasdešimt ketverių metų izraelitė „nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis“. Būdama Ašero, o ne Levio giminės, ji gyventi šventykloje negalėjo. Pagalvok, kiek ryžto Onai reikėjo dienų dienas melstis joje nuo rytinių iki vakarinių apeigų! Už savo atsidavimą pranašė sulaukė dosnaus atlygio. Jai teko garbė išvysti kūdikėlį Jėzų, kurį, kaip  reikalavo Įstatymas, Juozapas ir Marija atnešė Jehovos akivaizdon į šventyklą. Jį išvydusi, Ona „šlovino Dievą ir kalbėjo apie vaikelį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo“ (Luko 2:22-24, 36-38; Skaičių 18:6, 7).

5, 6. Kaip daugelis garbaus amžiaus krikščionių rodo tokią kaip pranašės Onos dvasią?

⁵ Kaip ir Ona, daugelis garbaus amžiaus mūsų bendratikių yra uolios dvasios: nepraleidžia sueigų, karštai meldžia Dievą, kad teisingas garbinimas klestėtų, labai nori prisidėti prie gerosios naujienos skelbimo. Vienas aštuntą dešimtį perkopęs brolis, nuolat lankantis su žmona sueigas, sako: „Išsiugdėme įprotį būti ne kur kitur, o salėje. Kur Dievo tauta, tenai ir mudu. Čia abu atsigauname.“ Koks puikus pavyzdys visiems! (Hebrajams 10:24, 25)

⁶ „Kur tik galiu prisidėti prie dvasinės veiklos, nepraleidžiu tokios progos, trokštu darbuotis“, — tokia yra aštuoniasdešimt suvirš metų sulaukusios našlės Džin nuostata. Ji tęsia: „Aišku, būna ir liūdnų akimirkų, bet tai nereiškia, kad ir kiti turi liūdėti podraug su manimi.“ Spindinčiomis akimis sesė pasakoja apie smagias keliones į teokratinius renginius svečiose šalyse. Neseniai būdama tokioje išvykoje, Džin savo bendrakeleiviams pasakė: „Jau pakaks man apžiūrinėti pilis, noriu skelbti.“ Nors ir nemokėjo tos šalies kalbos, sudominti žmones Biblijos žinia jai pavyko. Negana to, Džin nebe pirmus metus darbuojasi bendruomenėje, kuriai reikia paramos, todėl tenka mokytis kitos kalbos ir į sueigas keliauti visą valandą.

Kad protas būtų veiklus

7. Kaip Mozė, nors ir senyvo amžiaus, rodė troškimą stiprinti savo santykius su Dievu?

⁷ Patirtis įgyjama tik laikui bėgant (Jobo 12:12). Bet dvasinė branda — ne savaiminis rezultatas ir jį nulemia ne pats krikščionio amžius. Todėl užuot tenkinęsi praeityje sukauptomis žiniomis, ištikimi Dievo tarnai ir toliau stengiasi vis ‘daugiau išmokti’ (Patarlių 9:9). Mozei buvo aštuoniasdešimt metų, kai Jehova paskyrė jam užduotį (Išėjimo 7:7). Anais laikais retas besulaukdavo tokio amžiaus, kaip rodo paties Mozės žodžiai: „Gyvename septynias dešimtis metų, o jei tvirtesni — tai gal ir visas aštuonias“ (Psalmyno 90:10). Tačiau Mozė niekad nemanė esąs per senas mokytis. Ilgus dešimtmečius ištarnavęs Dievui, atlikęs daug darbų, turėjęs atsakingų pareigų, Mozė meldė Jehovą: „Prašyčiau parodyti man savo kelią, kad galėčiau pažinti tave“ (Išėjimo 33:13). Šis vyras visada troško stiprinti savo santykius su Dievu.

8. Kaip Danielius neleido savo protui snausti net peržengęs devyniasdešimt metų ir ko susilaukė?

⁸ Pranašas Danielius, jau būdamas, ko gero, devyniasdešimt suvirš, vis dar gilinosi į šventuosius raštus. Tai, ką šis izraelitas suvokė sėdėdamas prie knygų — tikriausiai Kunigų, Izaijo, Jeremijo, Ozėjo ir Amoso, — paskatino jį kreiptis į Jehovą karšta malda (Danieliaus 9:1, 2). Dievas jį išklausė ir suteikė žinių apie Mesijo atėjimą ir tyro garbinimo ateitį (Danieliaus 9:20-27).

9, 10. Kokias pastangas deda ne vienas, kad protas būtų veiklus?

⁹ Kaip Mozė ir Danielius, mes irgi turime rūpintis, kad per visas gyvenimo dienas protas būtų veiklus ir orientuotas į dvasinius dalykus. Daugelis kaip tik ir deda tokias pastangas. Štai krikščionių vyresnysis Vortas, net į devintą dešimtį įžengęs, nepraleidžia galimybės stiprintis  kiekvienu naujausiu „ištikimo ir protingo vergo“ tiekiamu dvasinio peno daviniu (Mato 24:45, Jr). Brolis sako: „Be galo branginu tiesą ir džiaugiuosi matydamas, kaip jos šviesa vis ryškėja“ (Patarlių 4:18). O Fredas, praleidęs 60 metų visalaikėje tarnyboje, palaiko savo dvasinį žvalumą kalbėdamasis su bendratikiais Šventojo Rašto temomis. „Noriu, kad Biblijos eilutės būtų gyvos mano sąmonėje, — dalijasi mintimis Fredas. — Jeigu jas taip įprasmini, ir jeigu visa, ką sužinai naujo, susieji su „sveikų žodžių“ pavyzdžiu, prieš tave jau nebe atskiri žinių žiupsneliai, bet jų visuma — tarsi kokia puiki mozaika“ (2 Timotiejui 1:13).

¹⁰ Garbus amžius nebūtinai tampa kliūtimi įgyti žinių apie naujus arba sudėtingus dalykus. Pagyvenusieji, perkopę šešiasdešimt, septyniasdešimt ir net aštuoniasdešimt metų, išmoksta raštą, kitą kalbą. Pastarąjį tikslą užsibrėžia kai kurie Jehovos liudytojai norėdami dalytis gerąja žinia su įvairių tautų žmonėmis (Morkaus 13:10). Hariui ir jo žmonai jau buvo po šešiasdešimt su viršum, kai abudu nutarė padėti portugalų bendruomenei. Haris prisipažįsta: „Su amžiumi kiekvienas uždavinys, aišku, kur kas sunkesnis.“ Vis dėlto pastangos ir atkaklumas nugalėjo ir jiedu gebėjo portugališkai vesti Biblijos studijas susidomėjusiems. Haris jau daugelį metų sako portugališkai kalbas srities kongresuose.

11. Kodėl kalbame apie pagyvenusių Dievo tarnų uolumą?

¹¹ Žinia, ne kiekvienam sveikata ir aplinkybės leidžia imtis nelengvų darbų. Tad kam kalbame apie tuos, kurie jų siekia? Tikrai ne tam, kad siūlytume visiems užsibrėžti panašius tikslus. Norime parodyti, kokios dvasios kupini tokie žmonės. Štai apie ištikimus bendruomenės vyresniuosius apaštalas Paulius krikščionims hebrajams rašė: „Įsižiūrėkite į jų gyvenimo vaisius, sekite jų tikėjimu“ (Hebrajams 13:7, Brb). Apmąstydami, kaip uoliai pagyvenę krikščionys tarnauja Dievui, semiamės ryžto ugdytis tokį pat tvirtą tikėjimą. Štai kokia yra Hario, kuriam dabar aštuoniasdešimt septyneri, paskata: „Noriu likusius metus nugyventi prasmingai ir tarnauti Jehovai, kiek tik pajėgiu.“ Jau minėtas Fredas su malonumu atlieka Betelyje savo užduotis. Jis pataria: „Pagalvok, kaip galėtum geriausiai taikyti gebėjimus Jehovos tarnyboje, ir darbuokis nepaliaudamas.“

Ištikimi ir įvykus permainoms

12, 13. Kaip Barzilajas rodė atsidavimą Dievui nepaisydamas amžiaus?

¹² Ne visada lengva susitaikyti su permaina, kad ir senatve. Tačiau ir tokiomis aplinkybėmis galima rodyti atsidavimą Dievui. Apie tai liudija puikus gileadiečio Barzilajo  pavyzdys. Jis, aštuoniasdešimtmetis izraelitas, kilus Abšalomo maištui, itin dosniai aprūpino maistu bei patalyne Dovydą ir jo karius. Kai vėliau karalius su palyda traukė atgal į Jeruzalę, Barzilajas juos lydėjo iki pat Jordano. Dovydas senajam gileadiečiui pasiūlė vietą rūmuose. Ką šis pasakė? „Dabar man aštuoniasdešimt metų. [...] Argi begali tavo tarnas skonėtis tuo, ką valgo ir geria? Argi aš dar galiu klausytis dainuojančių vyrų ir moterų? [...] Štai tavo tarnas Kimhamas. Tepereina jis upę su mano viešpačiu karaliumi! Daryk jam, kas gera tavo akyse“ (2 Samuelio 17:27-29; 19:31-40).

¹³ Amžiaus permaina nesutrukdė Barzilajui paremti, kiek galėjo, Jehovos paskirtąjį karalių. Nors šis senolis suprato nebegalįs skonėtis ir girdėti taip, kaip anksčiau, kartėlio nejautė. Barzilajas nesavanaudiškai perleido jam pasiūlytą privilegiją Kimhamui parodydamas, kokią turi širdį. Kaip ir Barzilajas, daugelis mūsų pagyvenusiųjų yra nesavanaudiški ir dosnūs. Jie pagal išgales remia teisingą garbinimą žinodami, kad ‘tokiomis aukomis patiks Dievui’. Koks džiaugsmas matyti šiuos ištikimus bendratikius mūsų gretose! (Hebrajams 13:16)

14. Kuo prasminga tai, kad Psalmyno 37:23-25 užsimenama apie garbų Dovydo amžių?

¹⁴ Dovydas net tada, kai jo aplinkybės metų metais buvo labai permainingos, tikėjo, kad Jehova nepaliaudamas rūpinasi savo tarnais. Šis vyras į gyvenimo pabaigą sudėjo giesmę — dabar žinomą 37 psalmę. Įsivaizduok susimąsčiusį Dovydą, skambinantį arfa ir giedantį: „Viešpats veda žmogaus žingsnius ir saugo tą, kurio keliu džiaugiasi. Nors ir sukluptų, jis neliks gulėti, nes Viešpats padės jam atsikelti. Buvau jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau nei Dievo palikto teisiojo, nei jo vaikų, prašančių duonos“ (Psalmyno 37:23-25). Jehova panorėjo, kad šioje įkvėptoje psalmėje Dovydas užsimintų apie savo amžių. Argi ne iškalbingi tie nuoširdūs žodžiai?

15. Kokį puikų pavyzdį paliko apaštalas Jonas, ištikimai tarnavęs Dievui senyvame amžiuje ir permainingomis aplinkybėmis?

¹⁵ Kitas puikus pavyzdys — apaštalas Jonas, likęs ištikimas Dievui permainingomis aplinkybėmis ir iki pat senatvės. Po maždaug 70 metų tarnystės Jonas buvo ištremtas į Patmo salą „dėl Dievo žodžio ir Jėzaus liudijimo“ (Apreiškimo 1:9). Bet ir toliau darbavosi. Juk visa, kas Biblijoje priklauso šio apaštalo plunksnai, jis parašė pačioje gyvenimo pabaigoje. Būtent Patme Jonui buvo duotas stulbinantis regėjimas, kurį jis kuo smulkiausiai perteikė Apreiškimo knygoje (Apreiškimo 1:1, 2). Manoma, kad valdant imperatoriui Nervai jis buvo išleistas į laisvę. Tuomet, apie 98 m. e. m., Jonas, jau būdamas galbūt devyniasdešimt ar šimto metų, parašė Evangeliją ir tris jo vardu vadinamus laiškus.

 Išbandyta ištvermė

16. Kaip tie, kuriems silpsta gebėjimas kalbėti, rodo atsidavimą Jehovai?

¹⁶ Ilgainiui mus vis labiau ima varžyti aplinkybės. Kai kam netgi sutrinka kalba. Bet šie krikščionys tebesaugo puikius prisiminimus, liudijančius apie Dievo meilę ir neužtarnautą gerumą. Jie, jeigu ir sunku ištarti lūpomis, širdyje sako Jehovai: „Kaip aš branginu tavo Įstatymą! Mąstau apie jį visą dieną“ (Psalmyno 119:97). O Jehova pažįsta tuos, kurie ‘pasitiki jo vardu’, ir mato, kaip jie skiriasi nuo didumos žmonių, nė neieškančių jo kelių (Malachijo 3:16; Psalmyno 10:4). Kokia paguoda žinoti, kad Dievui malonūs tokie mūsų širdies apmąstymai! (1 Metraščių 28:9; Psalmyno 19:15 [19:14, Brb])

17. Kuo ypatingu gali džiaugtis ilgamečiai Jehovos tarnai?

¹⁷ Verta įsidėmėti, jog krikščionys, ištisus dešimtmečius ištikimai tarnavę Jehovai, gali džiaugtis kai kuo išties ypatingu, kas įgyjama vien atsidavimu, — išbandyta neblėstančia ištverme. Jėzus pasakė: „Ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę“ (Luko 21:19). Kad gautume amžinąjį gyvenimą, ištvermė būtina. Visi, kurie esate „įvykdę Dievo valią“ ir rodėte jam ištikimybę savo kelyje, galite tikėtis to, „kas pažadėta“ (Hebrajams 10:36).

18. a) Kuo Jehovą džiugina pagyvenusieji tarnai? b) Apie ką kalbėsime kitame straipsnyje?

¹⁸ Jehova brangina tavo nuoširdų triūsą nežiūrėdamas kiek — daug ar mažai — pajėgi darbuotis. Kad ir kas nutiktų „išoriniam žmogui“ senstant, vidinis gali diena iš dienos atsinaujinti (2 Korintiečiams 4:16). Dievas, be abejo, saugo atmintyje, ką jau esi nuveikęs, bet visiškai akivaizdu, kad vertina ir tai, ką jo vardo šlovei darai dabar (Hebrajams 6:10). Kitame straipsnyje pakalbėsime, kokį ilgalaikį poveikį kitiems gali turėti krikščionio ištikimybė.

Kaip atsakysi?

• Kokį puikų pavyzdį mūsų pagyvenusiems krikščionims paliko Ona?

• Kodėl garbus amžius nebūtinai tampa kliūtimi tęsti veiklą?

• Kaip pagyvenusieji nepaliauja rodyti atsidavimą Dievui?

• Kaip Jehova žiūri į savo senųjų garbintojų tarnystę?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 23 puslapyje]

Senasis Danielius iš knygų suprato, kiek tęsis Judo tremtis

[Iliustracijos 25 puslapyje]

Daugelis pagyvenusiųjų yra pavyzdingi krikščionys — nepraleidžia sueigų, uoliai skelbia gerąją naujieną, noriai semiasi žinių