Nuo ritinio prie kodekso. Kaip Biblija virto knyga

SUKAUPTAS žinias žmonės per šimtmečius bandė išsaugoti įvairiais būdais. Praeityje rašytojai įamžindavo savo žodžius monumentuose, akmens ar medžio lentelėse, pergamente. Vidurio Rytuose iki pirmojo amžiaus rašyti buvo įprasta į ritinius. Paskui atsirado kodeksas. Jis pakeitė ritinį ir ilgainiui plačiai paplito. Ši naujovė, be kita ko, labai padėjo po pasaulį išplisti Biblijai. Kas buvo kodeksas? Kaip prie jo pereita?

Kodeksas — senovinė rankraštinė knyga, dabartinės prototipas. Tokiai knygai padaryti popieriaus lapus sulenkdavo, sudėdavo vieną ant kito ir per sulenkimus susiūdavo. Lapai būdavo prirašomi iš abiejų pusių ir uždedamas viršelis. Ankstyvieji kodeksai nelabai panašūs į dabartines knygas. Tačiau, kaip ir kiti išradimai, jie buvo tobulinami ir keičiami pagal poreikius ir pageidavimus tų, kas jais naudojosi.

Medis, vaškas ir pergamentas

Pirmieji kodeksai buvo vaškuotos medžio lentelės su įrėžtu tekstu. Kodeksų iš kelių ar keliolikos lentelių, surištų ilgąja kraštine (vadinamų poliptikais), rasta Herkulanumo mieste, kurį drauge su Pompėja 79 m. e. m. palaidojo išsiveržęs Vezuvijus. Per laiką kietas lenteles imta keisti lanksčios medžiagos lakštais. Tokie kodeksai, arba knygos, vadinosi pergamentais (lotyniškai membranae), nes jų lapai dažniausiai buvo daromi iš gyvulių odos.

Kai kurių išlikusių kodeksų tekstai rašyti ant papiruso. Beje, seniausi žinomi krikščionių rankraščiai, išsilaikę Egipte sauso klimato zonose, parašyti kaip tik ant šios medžiagos. *

 Ritinys ar kodeksas?

Bent iki I m. e. a. pabaigos krikščionys, atrodo, daugiausia naudojosi ritiniais. Nuo I amžiaus galo iki III amžiaus vieni pirmenybę teikė kodeksams, kiti — ritiniams. Skaityti iš pastarųjų buvo įprasta nuo senovės ir daugelis tos tradicijos atsisakyti nenorėjo. Tačiau ar toks skaitymas buvo patogus? Ritinį sudarė tam tikras skaičius papiruso ar pergamento lapų, suklijuotų į ilgą juostą. Tekstas būdavo surašytas stulpeliais vidinėje ritinio pusėje. Skaitytojas turėdavo atsivynioti ritinį iki norimos vietos, o perskaitęs vėl tvarkingai susukti (Luko 4:16-20). Kai kurie literatūros kūriniai į vieną ritinį netilpdavo, todėl išeidavo dideli ir gremėzdiški. Nors krikščionys, kiek žinome iš istorijos, nuo II amžiaus šventuosius raštus vis labiau linko dauginti kodekso pavidalu, ritiniais dar buvo naudojamasi daug šimtmečių. Tačiau, ekspertų nuomone, perėję prie kodeksų krikščionys labai paspartino jų paplitimą pasaulyje.

Kodekso pranašumas akivaizdus: jis talpesnis, patogesnis, jį lengviau nešiotis. Nors dalis anuomet gyvenusių žmonių tai suvokė, dauguma ritinių atsisakyti neskubėjo. Vis dėlto dėl įvairių aplinkybių bėgant šimtmečiams kodeksai ritinius pamažu išstūmė.

Kodeksas buvo ekonomiškesnis už ritinį, nes jame, rašant ant abiejų lapo pusių, galėjo tilpti keletas veikalų. Kadangi kodekse lengva surasti reikiamą vietą, anot kai kurių tyrinėtojų, krikščionys bei kiti žmonės, pavyzdžiui, teisininkai, jį ir pasirinko. Skelbiant gerąją naujieną turėti nedidelį kodeksą — ar tiesiog keletą Biblijos ištraukų — krikščionims buvo labai paranku. Be to, kodeksas turėjo viršelį, dažniausiai medinį, todėl buvo patvaresnis.

Kodeksai taip pat patogesni skaityti. Trečiojo šimtmečio gale mažo formato Evangelijomis, surašytomis ant pergamento, naudojosi daug krikščionybės sekėjų. Nuo tada visos Biblijos (ar jos dalių) kodeksais buvo išleista milijardai egzempliorių.

Dievo išmintis, randama Biblijoje, šiandien prieinama greitai ir paprastai. Tai palengvina daugybė priemonių: kompiuteriai, garso įrašai, knygos. Kad ir kokia būtų tavo Biblija, skaityk ją, kad išsiugdytum meilę Dievo Žodžiui, ir daryk tai kasdien (Psalmyno 119:97, 167).

[Išnaša]

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Kodeksas labai paspartino Biblijos paplitimą pasaulyje