Gyvenimo istorija

Pasiryžę atlikti savo tarnystę

Papasakojo Lina Deivison

„Tamsu akyse. Nieko nematau“, — sumurmėjo lėktuvo pilotas. Po kelių akimirkų jo rankos nuslydo nuo nedidelio lėktuvo, kuriuo skridome, vairalazdės, ir jis, netekęs sąmonės, susmuko kėdėje. Mano vyras, neturintis nė menkiausio supratimo apie pilotavimą, kiek įmanydamas stengėsi jį atgaivinti. Prieš papasakojant, kaip per plauką išvengėme mirties, leiskite paaiškinti, kodėl atsidūrėme lėktuve, skrendančiame į Papua Naująją Gvinėją — vieną iš atokiausių žemės kampelių.

GIMIAU 1929 metais Australijoje. Vaikystė prabėgo Sidnėjuje, Naujojo Pietų Velso valstijos sostinėje. Mano tėvas Bilas Muskatas buvo komunistas, tačiau, kad ir kaip keista, tikėjo Dievą. 1938-aisiais jis netgi sutiko pasirašyti visuotinėje peticijoje, kurioje buvo pageidaujama, kad Džozefui Rezerfordui iš Jehovos liudytojų pagrindinio biuro būtų leista pasakyti kalbą Sidnėjaus miesto rotušėje.

„Jis tikrai turi kažką gero pranešti“, — tuomet pasakė mums tėtis. Deja, tą žinią išgirdome tik po aštuonerių metų, kai tėtis į namus pakvietė Jehovos liudytoją Normaną Belotį ir su šiuo visalaikiu Jehovos tarnu kalbėjosi apie Bibliją. Mūsų šeima greitai priėmė  tiesą ir tapo labai aktyvūs krikščioniškoje tarnyboje.

Penktojo dešimtmečio viduryje išėjau iš mokyklos, nes reikėjo padėti chroniška liga sergančiai mamai. Kad pragyvenčiau, ėmiausi siuvėjos darbo. Šeštadienio vakarais su savo seserimi Roz eidavome drauge su grupe pionierių liudyti gatvėje prie Sidnėjaus miesto rotušės. Mano vyresnysis brolis Džonas 1952 metais Jungtinėse Valstijose baigė misionierius ruošiančią Gileado mokyklą ir buvo paskirtas tarnauti Pakistane. Aš taip pat labai branginau skelbimo tarnybą ir panorau sekti jo pavyzdžiu. Taigi, kitais metais tapau reguliariąja pioniere.

Santuoka ir misionieriškas darbas

Netrukus sutikau Džoną Deivisoną, kuris darbavosi Australijos Jehovos liudytojų filiale. Tai buvo ryžtingas, bet drauge nuolankus, aukštos moralės žmogus. Šios savybės mane sužavėjo. Per Antrąjį pasaulinį karą jis tris kartus kalėjo už krikščioniško neutralumo laikymąsi. Abu pasiryžome Dievo tarnybai skirti pirmąją vietą savo gyvenime.

1955-ųjų birželį susituokėme. Nusipirkome autobusą, kurį ketinome padaryti namais ant ratų. Juo planavome pasiekti atokias Australijos teritorijas su gerąja naujiena. Kitais metais liudytojai buvo paraginti keltis į Naująją Gvinėją, šiaurrytinę didelės salos, esančios į šiaurę nuo Australijos, dalį. * Šiame pasaulio kampelyje Karalystės žinia dar nebuvo skelbta. Mes tučtuojau pasisiūlėme.

Tada į Naująją Gvinėją galima buvo patekti tik sudarius darbo sutartį, taigi Džonas dairėsi, kur įsidarbinti. Netrukus pasirašė kontraktą dirbti lentpjūvėje, esančioje Naujojoje Britanijoje. Ši daug mažesnė sala priklauso Naujajai Gvinėjai. Po kelių savaičių išsiruošėme keliauti į naują tarnybos vietą. 1956-ųjų liepą atvykome į Rabaulį Naujojoje Britanijoje. Ten laukėme šešias dienas, kol nedidelis laivas nuplukdys į Voterfol Bėjų.

Tarnyba Voterfol Bėjuje

Keletą dienų plaukę neramia jūra atkakome į Voterfol Bėjų — didelę įlanką, apie 240 kilometrų į pietus nuo Rabaulio. Čia, džiunglių proskynoje, stovėjo milžiniška lentpjūvė. Tą vakarą, visiems darbininkams susėdus prie stalo valgyti, įmonės vadovas pasakė: „Beje, ponai Deivisonai, mūsų įmonėje yra tokia taisyklė, kad visi darbuotojai pasisako, kokiai religijai priklauso.“

Labai gerai supratome, jog tokios taisyklės nebuvo. Matyt, jiems kilo įtarimų, kai atsisakėme užsirūkyti. Kad ir kaip ten būtų, Džonas atsakė: „Esame Jehovos liudytojai.“ Stojo nejauki tyla. Ten dirbo vyrai, Antrojo pasaulinio  karo veteranai, ir jie jau buvo nusistatę prieš liudytojus, nes šie per karą laikėsi neutralumo. Nuo to laiko jie tik ir žiūrėjo, kaip apsunkinus mums gyvenimą.

Pirmiausia, nors turėjome teisę gauti šaldytuvą ir viryklę, įmonės vadovas juos duoti atsisakė. Maistas greitai sugedo, o valgį buvome priversti gamintis ant sulūžusios viryklės, kurią radome džiunglėse. Maža to, vietiniams buvo uždrausta parduoti mums šviežių produktų, taigi mitome daržovėmis, kurias šiaip ne taip pavykdavo gauti. Mus laikė šnipais, tad sekė, ar ko nemokome iš Biblijos. Be viso šito, dar susirgau maliarija.

Nepaisant visų negandų buvome pasiryžę atlikti savo tarnystę. Taigi paprašėme dviejų vietinių jaunuolių, kurie irgi dirbo lentpjūvėje bei kalbėjo angliškai, pamokyti jų gimtosios melaneziečių pidžinų kalbos. O mes juos mokėme Biblijos tiesų. Savaitgaliais skersai išilgai išvaikščiodavome apylinkes neva apžiūrinėdami įvairias įžymybes. Pakeliui apdairiai liudijome visiems, ką sutikdavome. Susikalbėti pagelbėjo Biblijos studijuotojai. Brisdavome per sraunias upes, kurių pakrantėse saulėje šildydavosi didžiuliai krokodilai. Laimei, su šiais grėsmingais grobuonimis akis į akį susidūrėme tik kartą.

Ruošiame mokymo priemones

Norėdami praplėsti tarnybą, ėmėme spausdinti lankstinukus įvairiomis Biblijos temomis. Pirmuosius išversti padėjo Biblijos studijuotojai iš lentpjūvės. Daugybę naktų praleidome spausdindami šimtus lankstinukų. Vėliau platinome juos aplinkiniams gyventojams bei laivų, plaukiančių pro salą, įguloms.

1957-aisiais norėdamas padrąsinti mus aplankė Džonas Kutfortas, patyręs keliaujantysis tarnas. * Jis pasiūlė naudotis paveikslėliais, kad būtų galima veiksmingai aiškinti Biblijos tiesas nemokantiems skaityti. Tad drauge su mano vyru sugalvojo kelias serijas paprastų piešinėlių, padedančių suprasti pagrindinius Biblijos mokymus. Vėliau ištisas valandas kopijuodavome tuos pieštus „pamokymus“ į sąsiuvinius. Kiekvienas Biblijos studijuotojas gaudavo po savo egzempliorių ir naudodamasis juo skelbdavo kitiems. Galiausiai toks mokymo būdas paplito po visą šalį.

Po dvejų su puse metų, praleistų Voterfol Bėjuje, įvykdėme, ką privalėjome pagal darbo sutartį, ir gavome leidimą nuolat gyventi  šalyje. Tada priėmėme paskyrimą tarnauti specialiaisiais pionieriais.

Atgal į Rabaulį

Plaukiant į šiaurę Rabaulio link, mūsų laivas nakčiai sustojo Vaid Bėjuje, kopros ir kakavos plantacijoje. Jos savininkai, pagyvenusi pora, norėjo tą darbą palikti ir sugrįžti į Australiją, todėl pasiūlė Džonui vadovauti plantacijai. Pasiūlymas buvo labai viliojantis, bet apsvarstę priėjome išvadą, kad į Naująją Gvinėją atvykome ne materialinių turtų siekti. Buvome pasiryžę tarnauti pionieriais. Taigi kitą dieną pranešėme porai savo sprendimą ir įlipome į laivą.

Atplaukę į Rabaulį prisijungėme prie mažos, iš kitų šalių atvykusių liudytojų, grupelės. Vietiniai parodė didžiulį susidomėjimą Karalystės žinia, tad pradėjome daugybę Biblijos studijų. Tuo metu krikščionių sueigas rengėme nuomotoje salėje, į kurią susirinkdavo apie 150 žmonių. Daugelis jų priėmė tiesą ir padėjo skleisti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę kitose šalies dalyse (Mato 24:14).

Už 50 kilometrų nuo Rabaulio esančiame Vunabalio kaime grupė žmonių labai susidomėjo Biblijos mokymais. Tai greitai patraukė vieno įtakingo kataliko dėmesį. Iš savo bažnyčios jis subūrė grupelę bendraminčių ir nutraukė mūsų savaitines Biblijos studijas bei išvarė iš kaimo. Sužinoję, jog kitą savaitę mūsų laukia dar didesni nemalonumai, paprašėme policiją palydos.

Tądien palei kelią į kaimą kelis kilometrus stovėjo vietiniai katalikai ir tyčiojosi. Daugelis buvo pasirengę apmėtyti mus akmenimis. Tuo tarpu kaime jau laukė kunigo sukviesti šimtai žmonių. Policija patikino, kad turime teisę rinktis į sueigas, ir praskynė kelią per minią. Tik pradėjome sueigą ir kunigas sukurstė žmones išlieti įtūžį. Policija nepajėgė suvaldyti tokio būrio, tad viršininkas paragino išvykti ir skubiai palydėjo mus į mašiną.

Minia spietėsi aplink mus keikdama, spjaudydama bei grūmodama kumščiais, o kunigas stovėjo sunėręs rankas ir šypsojosi. Ištrūkus iš kaimo, policijos viršininkas pripažino, kad tokio atvejo jam dar neteko matyti. Nors šis įvykis daugelį Vunabalio gyventojų įbaugino, vienas Biblijos studijuotojas drąsiai stojo Karalystės tiesos pusėn. Ilgainiui tą patį padarė ir šimtai kitų žmonių Naujojoje Britanijoje.

Į Naująją Gvinėją

1960 metų lapkritį buvome paskirti į Madangą, didžiulį miestą, esantį pagrindinės salos, Naujosios Gvinėjos, šiaurinėje pakrantėje. Čia sulaukėme daugybės pasiūlymų įsidarbinti. Viena kompanija mane kvietė vadovauti drabužių parduotuvei. Kita būtų priėmusi taisyti rūbus. Kai kurios emigrantės sakėsi netgi paremsiančios, jei įsteigčiau drabužių siuvyklą. Turėdami omenyje savo tikslus, mandagiai ir vienų, ir kitų pasiūlymų atsisakėme (2 Timotiejui 2:4).

Skelbimo teritorija Madange buvo vaisinga, tad greit čia jau klestėjo bendruomenė. Kelioms dienoms pėsčiomis ar motociklu iškeliaudavome į atokius kaimus skelbti. Miegodavome pakelėje, apleistose lūšnelėse; krūmynuose prisipešdavome žolės ir ant jos įsitaisydavome. Konservai, džiūvėsiai, tinklelis nuo moskitų buvo visa mūsų manta.

 Kartą keliaudami aplankėme susidomėjusiųjų grupelę Talididžyje — kaime už 50 kilometrų į šiaurę nuo Madango. Kai ši grupė dvasiškai sustiprėjo, vietinės mokyklos direktorius studijuoti Bibliją viešoje vietoje jiems uždraudė. Vėliau jis sukurstė policiją sugriauti studijuotojų namus ir pačius išginti į krūmynus. Tačiau gretimo kaimo vadas leido šiai grupei gyventi jo žemėje. Ilgainiui šitas kilniaširdis žmogus priėmė Biblijos tiesą ir jo žemėje buvo pastatyta šiuolaikiška Karalystės salė.

Vertimo ir keliaujamasis darbas

Praėjus porai metų nuo mūsų atvykimo į Naująją Britaniją 1956-aisiais, mudviejų su Džonu paprašė versti įvairius Biblija pagrįstus leidinius į melaneziečių pidžinų kalbą. Taip darbavomės ilgus metus. O 1970-aisiais buvome pakviesti dirbti nuolatiniais vertėjais į Jehovos liudytojų filialą Port Morsbyje, Papua Naujosios Gvinėjos sostinėje. Ten pat vedėme ir kalbos pamokas.

1975 metais grįžome į Naująją Britaniją dirbti keliaujamąjį darbą. Per tolesnius 13 metų lėktuvu, laivu, automobiliu ir pėsčiomis pasiekėme vos ne kiekvieną šalies kampelį. Kelionėse patyrėme daug pavojų. Apie vieną iš jų užsiminėme straipsnio pradžioje. Kai tąkart Kandriane, Naujojoje Britanijoje, artėjome prie lėktuvų tūpimo tako, mūsų pilotas, kamuojamas ūmaus gastrito, apalpo. Kol Džonas kiek įmanydamas stengėsi atgaivinti sąmonės netekusį lakūną, autopiloto valdomas lėktuvas suko ratus virš džiunglių. Galiausiai vyras atsipeikėjo, jo regėjimas kiek prašviesėjo ir jam šiaip ne taip pavyko lėktuvą nutupdyti. Tada vėlei apalpo.

Atsiveria durys naujai veiklai

1988 metais vėl buvome paskirti į Port Morsbį, nes filialui reikėjo daugiau vertėjų. Ten apie 50 žmonių gyvenome ir darbavomės kaip viena šeima, taip pat mokėme ir naujus vertėjus. Visus mus įkurdino kukliuose vieno kambario butuose. Su Džonu nusprendėme savo kambario duris laikyti praviras, kad šeimos nariams ir lankytojams būtų drąsiau užsukti ir susipažinti. Taip mūsų didelė šeima labai suartėjo, tad galėjome vieni kitus palaikyti bei puoselėti tarpusavio meilę.

1993-iaisiais Džoną ištiko širdies infarktas ir jis mirė. Jaučiausi, lyg dalis manęs būtų mirusi kartu su juo. Drauge išgyvenome 38 metus ir visą tą laiką praleidome tarnyboje. Tačiau, kad ir kaip liūdėjau, buvau pasiryžusi ją tęsti Jehovos padedama (2 Korintiečiams 4:7). Mano kambario durys liko pravertos, tad jaunimas nenustojo lankytis. Ugdantis bendravimas padėjo man išlaikyti teigiamą požiūrį.

2003 metais dėl menkėjančios sveikatos man pasiūlė persikelti į Australijos filialą Sidnėjuje. Šiandien man 77-eri ir aš vis dar tarnauju vertimo skyriuje, taip pat skelbiu gerąją naujieną. Mano draugai, dvasiniai vaikai bei vaikaičiai nepaliaujamai teikia džiaugsmą.

Mano kambario durys Betelyje vis dar atviros, tad nuolat sulaukiu lankytojų. Jei, būna, jas uždarau, broliai bei sesės pabeldžia ir teiraujasi, ar viskas gerai. Esu pasiryžusi atlikti paskirtą darbą ir tarnauti savo Dievui Jehovai iki paskutinio atodūsio (2 Timotiejui 4:5).

[Išnašos]

[Žemėlapiai 18 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

NAUJOJI GVINĖJA

AUSTRALIJA

Sidnėjus

INDONEZIJA

PAPUA NAUJOJI GVINĖJA

Talididžis

Madangas

PORT MORSBIS

NAUJOJI BRITANIJA

Rabaulis

Vunabalis

Vaid Bėjus

Voterfol Bėjus

[Šaltinio nuoroda]

Žemėlapis ir gaublys: Based on NASA/Visible Earth imagery

[Iliustracija 17 puslapyje]

Su Džonu kongrese Lajyje, Naujojoje Gvinėjoje (1973-ieji)

[Iliustracija 20 puslapyje]

Papua Naujosios Gvinėjos filiale (2002-ieji)