Raudų knygos apžvalga
Jehovos Žodis gyvas
Raudų knygos apžvalga
PRANAŠAS Jeremijas mato išsipildymą teisminės žinios, kurią skelbia jau 40 metų. Ką jis jaučia savo akimis regėdamas mylimo miesto žūtį? „Jeremijas atsisėdęs dejavo ir liejo sielvartą šia rauda dėl Jeruzalės“, — sakoma Septuagintoje, Raudų knygos įvade. Ši knyga parašyta netrukus po Jeruzalės žlugimo, po 607 m. p. m. e. Miesto apgultis, trukusi aštuoniolika mėnesių, ir jo sudeginimas dar neišblėsę iš pranašo atminties, todėl savo skausmą jis išreiškia labai emocionaliai (Jeremijo 52:3-5, 12-14). Joks kitas miestas per visą istoriją nebuvo apraudotas tokiais širdį veriančiais žodžiais.
Raudų knygą sudaro penkios lyrinės poemos. Pirmosios keturios yra raudos, arba graudulingos giesmės; penktoji — prašymas, arba malda. Pirmosios keturios poemos parašytos akrostichu: eilutės prasideda vis kita hebrajų abėcėlės raide, kurių iš viso 22. Nors penktoji poema turi 22 eilutes — tiek, kiek hebrajų abėcėlėje raidžių, jos sudėstytos ne akrosticho principu.
„APŽILPO NUO AŠARŲ MANO AKYS“
„O kokia vieniša dabar sostinė, kurioje kadaise knibždėte knibždėjo žmonių! Kadaise didinga tarp tautų, dabar ji lyg našlė! Kadaise šalių valdovė, dabar ji tapo verge!“ Taip pranašas Jeremijas pradeda savo raudas apie Jeruzalę. Kodėl ją užgriuvo tokia nelaimė? Pranašas sako: „Viešpats užliejo ją skausmu už jos nusikaltimų daugybę“ (Raudų 1:1, 5).
Tarsi našlė, gedinti vyro ir vaikų, Jeruzalė klausia: „Ar yra toks skausmas, kaip tas skausmas, kuris ištiko mane?“ Dėl savo priešų ji meldžia Dievą: „Teiškyla tavo akivaizdon visas jų nedorumas! Pasielk su jais, kaip pasielgei su manimi dėl visų mano nusikaltimų, nes aš dejuodama gyvenu, serga mano širdis“ (Raudų 1:12, 22).
Didžiai nusiminęs Jeremijas sako: „Degdamas pykčiu, [Jehova] nulaužė Izraelio ragus. Atitraukė nuo jų savo dešinę priešų akivaizdoje. Niokojo Jokūbą tarsi ugnies liepsna, visa visur suryjanti.“ Iš gilaus sielvarto pranašas rauda: „Apžilpo nuo ašarų mano akys, susijaudino mano viduriai, išsiliejo ant žemės mano kepenys.“ Netgi tie, kas eina pro šalį, stebisi: „Nejau tai miestas, laikytas gražiausiu, visos žemės džiugesiu?“ (Raudų 2:3, 15; 2:11, Jr).
Atsakymai į klausimus:
1:15. Kaip Jehova „mynė mergelę, Judo dukterį, kaip vynuogių spaustuve“ (Brb)? Naikindami miestą, čia vadinamą mergele, babiloniečiai praliejo upes kraujo — traiškė Judą lyg spaustuve vynuoges. Jehova tai išpranašavo ir leido atsitikti, todėl, galima sakyti, pats ‘mynė spaustuvą’.
2:1. Kaip Dievas „nubloškė iš dangaus žemėn Izraelio didybę“? Kadangi „dangūs yra aukščiau už žemę“, nublokšti ką nors žemyn reiškia pažeminti tai, kas buvo išaukštinta. „Izraelio didybė“ — jo šlovė ir galia, akivaizdi Jehovos malonės metais, — buvo numesta sunaikinus Jeruzalę ir nuniokojus Judą (Izaijo 55:9, Brb).
2:1, 6. Kas yra Jehovos „pakojis“ ir jo „palapinė“ (Brb)? Psalmininkas giedojo: „Įeikime į Jo palapines [„jo didingąją padangtę“, NW], parpulkime prie Jo kojų pakojo!“ (Psalmyno 132:7, Brb). Vadinasi, Raudų 2:1 minimas „pakojis“ yra Jehovos garbinimo namai, jo šventykla. Babiloniečiai „sudegino Viešpaties Namus“ lyg kokią sodo palapinę ar trobelę (Jeremijo 52:12, 13).
2:16, 17. Ar, pagal hebrajų abėcėlės raidžių seką, 16-a eilutė neturi prasidėti ainu, o 17-a — pė? Eiliuodami poemas akrostichu, Dievo įkvėpti rašytojai dažniausiai eilutes nuosekliai pradėdavo pagal abėcėlės raides. Tačiau jei žodžiai skambėdavo nenatūraliai, tos tvarkos nesilaikydavo. Prasmei buvo teikiama daugiau reikšmės nei literatūrinei raiškai, kuri tebuvo priemonė eilutėms įsiminti. Tas pačias dvi sukeistas raides randame 3-ioje ir 4-oje raudose (Raudų 3:46, 49; 4:16, 17).
2:17. Kokį „žodį“ apie Jeruzalę Jehova įvykdė? Čia, matyt, turima omenyje Kunigų 26:17 nusakyta bausmė: „Atsigręšiu veidu į jus, būsite priešų parblokšti, ir jus pavergs žmonės, kurie jūsų nekenčia. Jūs bėgsite, nors niekas jūsų ir nesivytų.“
Ko pasimokome:
1:1-9. Jeruzalė karčiai verkia nakčia, ašaros vilgo jos skruostus. Visi jos vartai išgriauti, kunigai dejuoja. Visos jos mergaitės sielvartauja, karti jos dalia. Kodėl? Jeruzalė sunkiai nusidėjo. Jos nešvarumai lipo jai prie sijono. Tų nuodėmių vaisiai skaudūs: ašaros, dejonės, sielvartas ir kartėlis.
1:18. Jehova nusidėjėlius visada baudžia teisingai.
2:20. Izraelitai buvo perspėti: jei neklausys Jehovos balso, kęs prakeikimus. Jiems netgi teks valgyti „kūną savo sūnų ir dukterų“ (Pakartoto Įstatymo 28:15, 45, 53). Kaip neišmintinga užsispyrusiai neklausyti Dievo!
„TENEBŪNA KURČIA TAVO AUSIS MANO PAGALBOS ŠAUKSMUI!“
Raudų 3 skyriuje Izraelio tauta vadinama „stipriu vyru“ (NW). Nors prispaustas bėdos, tas vyras gieda: „Geras yra Viešpats tiems, kurie jo laukia, žmogui, kuris jo ieško.“ Maldoje tikrajam Dievui jis prašo: „Tu girdėjai mano šauksmą: ‘Tenebūna kurčia tavo ausis mano pagalbos šauksmui!’“ Melsdamas Jehovą atkreipti dėmesį į priešų patyčias, sako: „Viešpatie, atmokėk jiems, paisydamas jų rankų darbų!“ (Raudų 3:1, 25, 56, 64).
Jeremijas dejuoja dėl visų baisumų, ištikusių Jeruzalę per aštuoniolikos mėnesių apsiaustį: „Bausmė už mano tautos kaltę yra didesnė už Sodomos bausmę, kuri buvo sunaikinta per akimirką be žmogaus rankos.“ Pranašas tęsia: „Laimingesni kritę kovoje negu mirę badu, nes jų kūnas seko pamažu ir, netekę maisto, jie mirė“ (Raudų 4:6, 9, Brb).
Penktoji poema parašyta taip, tarsi į Jehovą kreipiasi Jeruzalės gyventojai. Jie kalba: „Atmink, Viešpatie, kas mums atsitiko, pažvelk ir pamatyk mūsų gėdą!“ Pasakodami apie savo vargus jie meldžia: „O tu, Viešpatie, viešpatauji amžinai, tavo sostas tveria per visas kartas. Susigrąžink mus, Viešpatie, kad galėtume sugrįžti! Atnaujink mūsų dienas kaip anksčiau!“ (Raudų 5:1, 19, 21).
Atsakymai į klausimus:
3:16. Ką reiškia posakis „jis nubrūžino man dantis žvyru“? Viename žinyne sakoma: „Vedami į nelaisvę žydai turėjo kepti savo duoną žemėje iškastose duobėse, todėl į ją patekdavo žvyro.“ Valgant tokią duoną dantys galėjo nusibrūžinti.
4:3, 10. Kodėl Jeremijas palygina „[Jehovos] tautos dukterį“ (Brb) su „dykumos stručiais“? Savo jauniklius strutis „šiurkščiai atstumia, tarsi būtų ne jo“, sakoma Jobo 39:16. Padėjusi kiaušinius patelė lizdą palieka ir vaikščioja su kitomis patelėmis, tad rūpintis vaikais tenka patinui. O kas atsitinka, jei gresia pavojus? Abu tėvai pabėga palikdami jauniklį be priežiūros. Per babiloniečių apsiaustį badas Jeruzalėje buvo toks nuožmus, kad motinos, šiaip gailestingos savo atžaloms, tapo žiaurios kaip dykumų stručiai. Mažyliams jos nerodė motiniškos meilės, kokią rodo net laukiniai šakalai.
5:7. Ar Jehova patraukia atsakomybėn žmones už jų protėvių kaltes? Ne, Jehova tiesiogiai nebaudžia žmonių už protėvių nusikaltimus. „Kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save“, — sakoma Biblijoje (Romiečiams 14:12). Tačiau tolesnės kartos gali kęsti tų nusikaltimų pasekmes. Pavyzdžiui, senovės Izraeliui pasidavus į stabmeldystę, net ir ištikimiems izraelitams, kurie gyveno vėliau, buvo sunku elgtis teisingai (Išėjimo 20:5).
Ko pasimokome:
3:8, 43, 44. Jeruzalę užgriuvus nelaimei, Jehova neklausė miesto gyventojų pagalbos šauksmo. Kodėl? Kadangi žmonės nusisuko nuo jo ir neatgailavo. Jeigu norime, kad Jehova išgirstų mūsų maldas, turime jam būti klusnūs (Patarlių 28:9).
3:21-26, 28-33. Kaip pakelti netgi dideles kančias? Jeremijo žodžiais, svarbu nepamiršti, kad Jehovos ištikimoji meilė niekada neišsenka ir gailestingumo jam niekada nepristinga. Vien tai, kad gyvename, yra svari priežastis neprarasti vilties ir kantriai, ramiai, nesiskundžiant laukti išgelbėjimo iš Jehovos. Be to, turime ‘nulenkti į dulkes savo burną’ (Jr) — nuolankiai iškęsti išbandymus suvokdami, jog Jehova leidžia tai patirti ne be pagrindo.
3:27. Jaunuoliams dėl tikėjimo tenka kęsti sunkumus ir pajuoką. Vis dėlto „gera žmogui jaunystėje nešti jungą“. Kodėl? Išmokęs jaunas pakelti išbandymus, krikščionis lengviau ištvers ateityje.
3:39-42. Kenčiant už savo nuodėmes skųstis neprotinga. Užuot dejavę, kad tenka kęsti savo blogo elgesio pasekmes, verčiau „ištirkime ir patikrinkime savo kelius, grįžkime pas Viešpatį“. Išmintingas žmogus atgailauja ir pasitaiso.
Jehova tebus tavo pasitikėjimas
Biblinė Raudų knyga atskleidžia, ką Jehova jautė, kai babiloniečiai sudegino Jeruzalę ir nuniokojo Judo kraštą. Knygoje gausu atgailos žodžių — tauta prisipažįsta nusidėjusi, taigi, Jehovos požiūriu, nukentėjo už savo pačios nuodėmes. Šiose įkvėptose raudose taip pat išreiškiamas pasitikėjimas Dievu ir troškimas grįžti į teisingą kelią. Nors to siekė ne visi, Jeremijas ir atgailaujantis žydų likutis buvo tam pasirengę.
Iš Raudų knygoje aprašytos Jeruzalę ištikusios nelaimės bei Jehovos požiūrio į tai pasimokome kai ko svarbaus. Pirma, miesto sugriovimas ir Judo nuniokojimas yra mums įspėjimas, jog privalu klausyti Jehovos ir vykdyti jo valią (1 Korintiečiams 10:11). Antra, daug pamoko Jeremijo pavyzdys (Romiečiams 15:4). Netgi kai padėtis atrodė beviltiška, didžiai prislėgtas pranašas laukė išgelbėjimo iš Jehovos. Kaip tad svarbu sudėti visas viltis į Dievą, besąlygiškai pasitikėti juo bei jo Žodžiu! (Hebrajams 4:12)
[Iliustracija 9 puslapyje]
Pranašas Jeremijas pats matė savo skelbiamos teisminės žinios išsipildymą
[Iliustracija 10 puslapyje]
Šių korėjiečių liudytojų nusistatymas laikytis krikščioniško neutralumo buvo išbandytas