Žemdirbio metai „puikiajame krašte“

PAJŪRIO lygumoje, į vakarus nuo Jeruzalės, kur bibliniais laikais plytėjo Gezero miestas, 1908-aisiais aptiktas įdomus radinys — nedidelė kalkakmenio plokštė, datuojama maždaug dešimtuoju amžiumi p. m. e. Joje senoviniu hebrajų raštu glaustai surašyti visų mėnesių žemės darbai pagal metų laikus. Ši plokštė dabar vadinama Gezero kalendoriumi.

Plokštės gale yra vardas: Abija. Dauguma archeologų linkę manyti, jog rastasis tekstas — eiliuotas mokinio rašinys. * Nusikelkime į Pažadėtąją žemę ir ano mokinuko akimis pasekime sezonų kaitą. Tai padės prisiminti ir kai kuriuos Biblijos įvykius.

Du mėnesiai derliaus rinkimo

Senojo kalendoriaus autorius pirmiausia pamini derliaus suvalymą, ir ne veltui. Izraelitams tai buvo žemdirbio metų kulminacija — didžiųjų darbų pabaiga. Paskutinį derlių dorodavo etanimo mėnesį, vėliau pavadintą tišriu. Dabartiniame kalendoriuje jis atitinka dalį rugsėjo ir spalio. Suvalius lauko gėrybes visi švęsdavo, linksmindavosi, be abejonės, ir Abija. Galima įsivaizduoti, kaip entuziastingai jis padėdavo tėvui statyti palapinę, kurioje paskui visą savaitę gyvendavo ir džiugiai dėkodavo Jehovai už laukų dovanas! (Pakartoto Įstatymo 16:13-15)

Kaip tik tada ateidavo laikas imti alyvuoges. Jas nukrėsdavo daužydami medžio šakas kartimis. Jaunajam Abijai tai turbūt buvo ne pagal jėgas, bet jis galėdavo džiugiai stebėti, kaip darbuojasi visa šeima (Pakartoto Įstatymo 24:20). Surinktus vaisius nugabendavo į artimiausią spaudyklą, kur akmeniniu presu išspausdavo aliejų. Kartais jo pasigamindavo ir paprastesniu būdu: sugrūstas  uogas supildavo į vandenį, o paviršiun iškilusį aliejų nusemdavo. Šis vertingas produktas tiko ne vien maistui. Jo pripildydavo lempas, tepė įdrėskimus ir žaizdas — tikriausiai ir Abijai, kai bežaisdamas nusibrozdindavo.

Du mėnesiai — sėjai

Kai prasidėdavo ankstyvieji lietūs, Abija greičiausiai mėgaudavosi gaiviais, maloniai vėsinančiais lašais. Be abejonės, tėtis bus jam pasakojęs, kiek lietus svarbus žemei (Pakartoto Įstatymo 11:14). Saulės išdegintas dirvožemis nuo vandens suminkštėja, jį lengviau suarti. Senovėje ardavo mediniu arklu, kuris tikriausiai turėjo geležinį antgalį — noragą ir buvo traukiamas gyvulio. Artojas meistriškai valdė arklą ir stengėsi išvaryti kuo tiesesnes vagas. Brangus buvo kiekvienas lopinėlis, todėl izraelitai įdirbdavo net mažus plotelius ir kalnų atšlaites. Čia tikriausiai neapsieidavo be rankinių padargų.

Lietaus suminkštintą dirvą išarus, jau buvo galima sėti kviečius ir miežius. Gezero kalendoriuje toliau kaip tik minima sėja, kuri tęsdavosi du mėnesius. Sėjėjas grūdus paprastai susipildavo į drabužio skverną ir pasisėmęs saują plačiais mostais berdavo į žemę.

Du mėnesiai vėlyvajai sėjai

„Puikusis kraštas“ duodavo derlių ištisus metus (Pakartoto Įstatymo  3:25). Gruodį, kai iškrisdavo daugiausia kritulių, žemė sužaliuodavo. Tada sėdavo ankštinius: žirnius, avinžirnius, kitas daržoves (Amoso 7:1, 2). Abija tai pavadino „pavasario ganiava“, arba, pagal kitą vertimą, „vėlyvuoju sodinimu“. Tuomet netrūkdavo valgių, pagamintų iš įvairiausių daržo gėrybių.

Vėsiajam sezonui pasibaigus ir kiek sušilus orui, pražysdavo migdolai. Baltais ir rožiniais žiedais apsipylę medžiai skelbė, jog artėja pavasaris. Toks žydėjimas neretai prasidėdavo jau sausį, vos padvelkus šilumai (Jeremijo 1:11, 12).

Mėnuo linų kirtimui

Toliau Abija pamini linus. Tai galbūt primena, kas daug šimtmečių iki Abijos atsitiko Judėjos kalvų rytinėje pusėje. Jericho mieste gyvenanti Rahaba du žvalgus paslėpė ant stogo „po linais, kuriuos buvo ten išklojusi“ džiūti (Jozuės 2:6). Izraelitams linai buvo svarbi žaliava. Kad pluoštas atsipalaiduotų, stiebeliai pirmiausia turėdavo supūti. Po atviru dangumi veikiami drėgmės stiebų plaušai atsiskirdavo gana lėtai, todėl kartais linus merkdavo į tvenkinį ar upelį. Iš pluošto ausdavo drobę, iš kurios siuvo bures, palapines, drabužius. Liną taip pat naudojo žibintų dagčiams.

Kai kurių teigimu, linai Gezero srityje, kur mažai vandens, negalėjo būti auginami. Kitų tvirtinimu, juos sėdavo ir nuimdavo vėlesniais mėnesiais. Todėl yra nuomonių, jog Gezero kalendoriuje žodis „linai“ galėjo reikšti pašarinę žolę.

Mėnuo skirtas miežiapjūtei

Toliau savo kalendoriuje Abija mini miežius. Kasmet, artėjant pavasario lygiadieniui, jis matydavo, kaip siūruoja žali jų laukai. Stojus abibui (šitas hebrajiškas žodis reiškia „žalios varpos“) miežiai jau būdavo sunokę, bet grūdai dar minkšti. Jehova liepė: „Švęsk abibo mėnesį, atnašaudamas Paschos auką Viešpačiui“ (Pakartoto Įstatymo 16:1). Abibas, vėliau pavadintas nisanu, dabar atitinka kovo antrąją pusę ir dalį balandžio. Kad prasidėjo tas mėnuo, matyt, buvo sprendžiama iš nokstančių miežių. Pagal šių javų brandą karaimai ir šiandien nustato savo naujuosius metus. Šiaip ar taip, abibo šešioliktąją  pirmojo derliaus miežių pėdas turėjo būti siūbuojamas Jehovos akivaizdoje (Kunigų 23:10, 11).

Miežiai izraelitams, ypač vargingiems, buvo pagrindinis maisto šaltinis. Pigesni už kviečius, jie puikiai tiko kepti duonai, kuri buvo kasdienis jų valgis (Ezechielio 4:12).

Vienas mėnuo derliaus nuėmimui ir seikėjimui

Grįžkime į Abijos laikus. Vieną ankstų rytą nubudęs jis tikriausiai pamatė, kaip sklaidosi tamsūs debesys. Lietūs išsidangino. Puikiojo krašto augalus dabar drėkins tik rasa (Pradžios 27:28; Zacharijo 8:12). Žemdirbiai Izraelyje žinojo, jog kai kurioms kultūroms, nuimamoms saulėčiausiais metų mėnesiais, įtaką daro vėjai, pučiantys iki Sekminių. Šaltas, drėgnas šiaurys palankiai veikė bręstančius javus, tačiau kenkė pražydusiems vaismedžiams. Dvelkiant karštam, sausam pietų vėjui, žiedai greičiau išsiskleisdavo ir lengviau apsidulkindavo (Patarlių 25:23; Giesmių giesmės 4:16).

Jehova, visų atmosferos reiškinių Autorius, davė pradžią ekologinei sistemai ir puikiai ją suderino. Abijos laikais Izraelis iš tikrųjų buvo „kraštas kviečių ir miežių, vynmedžių, figmedžių ir granatmedžių, kraštas alyvmedžių ir medaus“ (Pakartoto Įstatymo 8:8). Senelis Abijai, galimas dalykas, pasakojo, kaip valdant išmintingajam karaliui Saliamonui žmonės buvo visko pertekę — taip akivaizdžiai Jehova juos laimino (1 Karalių 4:20).

Paminėjęs derliaus nuėmimą berniukas kalendoriuje užrašė žodį, kuris, kaip manoma, reiškia „seikėjimą“. Čia tikriausiai kalbama apie derliaus paskirstymą — lauko savininkui, samdiniams, tam tikra dalis mokesčiams. Tačiau kiti tą hebrajišką žodį išverčia „šventimas“ ir tai susieja su Savaičių švente, kuri vykdavo sivano mėnesį, atitinkantį gegužės pirmąją ir birželio antrąją pusę (Išėjimo 34:22).

Du mėnesiai — apgenėjimui

Toliau Abija rašo: du mėnesiai vynuogynų genėjimui. Berniukas galbūt padėdavo apskabyti vešlius vynmedžių lapus, kad uogos gautų daugiau saulės (Izaijo 18:5). Paskui ateidavo laikas pjauti kekes — metas, ypač džiugus vaikams. O kokios skanios būdavo ką tik sunokusios uogos! Abija greičiausiai buvo girdėjęs apie dvylika žvalgų, kuriuos Mozė siuntė išžvalgyti Pažadėtosios žemės. Jie iškeliavo tuomet, kai skinamos pirmosios  vynuogės. Ten vynuogių kekės buvo tokios didelės, kad vieną nešė du vyrai! (Skaičių 13:20, 23)

Mėnuo vasaros vaisiams surinkti

Paskutinis įrašas Abijos kalendoriuje — apie vasaros vaisių rinkimą. Senovės Vidurio Rytuose vasara buvo laikas, kai žemdirbiai surinkdavo vaisių derlių. Praėjus šimtmečiams po Abijos, pats Jehova pavartojo posakį „vasaros vaisių krepšys“. Sugretindamas du panašiai skambančius hebrajiškus žodžius, reiškiančius „vasaros vaisiai“ ir „galas“, jis vaizdžiai parodė, jog „galas atėjo Izraeliui, [jo] tautai“ (Amoso 8:2). Tai neištikimiems izraelitams turėjo priminti, kad jie atmesti ir teisėtai susilauks Jehovos bausmės. Be abejo, kalbėdamas apie vasaros vaisius Abija turėjo omenyje ir figas. Jas, suspaustas į plokštainius, vartojo maistui, o karštas dėdavo ant skaudulių (2 Karalių 20:7).

Gezero kalendorius ir mes

Jaunasis Abija, matyt, augo žemdirbio šeimoje. Iš tiesų ūkininkavimu Izraelyje tuomet vertėsi daugelis. Net jeigu žemės darbų jums neteko dirbti, Gezere rastos plokštės įrašai padės gyviau įsivaizduoti Biblijos įvykius, geriau suvokti jų prasmę.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 11 puslapyje]

GALIMAS GEZERO KALENDORIAUS TEKSTO VERTIMAS:

„Vynuogių ir alyvų rinkimo mėnesiai;

sėjos mėnesiai;

pavasario ganiavos mėnesiai;

linų rovimo mėnuo;

miežiapjūtės mėnuo;

kviečiapjūtės ir seikėjimo mėnuo;

vynuogynų genėjimo mėnesiai;

vasaros vaisių rinkimo mėnuo.“

[parašas:] Abija *

[Išnaša]

[Šaltinio nuoroda]

Archaeological Museum of Istanbul

[Schema/iliustracijos 9 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

NISANAS (ABIBAS)

kovas—balandis

IJARAS (ZIVAS)

balandis—gegužė

SIVANAS

gegužė—birželis

TAMŪZAS

birželis—liepa

ABAS

liepa—rugpjūtis

ELULAS

rugpjūtis—rugsėjis

TIŠRIS (ETANIMAS)

rugsėjis—spalis

HEŠVANAS (BULAS)

spalis—lapkritis

KISLEVAS

lapkritis—gruodis

TEBETAS

gruodis—sausis

ŠEBATAS

sausis—vasaris

ADARAS

vasaris—kovas

VEADARAS

kovas

[Šaltinio nuoroda]

Žemdirbys: Garo Nalbandian

[Iliustracija 8 puslapyje]

Kasinėjimai Gezere

[Šaltinio nuoroda]

© 2003 BiblePlaces.com

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Migdolas

[Iliustracija 10 puslapyje]

Linas

[Šaltinio nuoroda]

Dr. David Darom

[Iliustracija 10 puslapyje]

Miežiai

[Šaltinio nuoroda]

U.S. Department of Agriculture