Ar mokame kitais rūpintis taip kaip Jehova?

„PAVESKITE [Dievui] visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi“ (1 Petro 5:7). Koks nuoširdus paraginimas! Jehova pats rūpinasi kiekvienu savo tautos nariu, todėl jo globojami galime jaustis saugūs.

Mums irgi reikia išmokti su meile rūpintis kitais. Tačiau esame netobuli, tad stengdamiesi kam nors padėti turime saugotis tam tikrų spąstų. Prieš aptardami, kokie jie, apsvarstykime, kaip savo tauta rūpinasi Jehova.

Norėdamas pailiustruoti, koks Jehova rūpestingas, Dovydas pasirenka piemens įvaizdį: „Viešpats — mano Ganytojas, man nieko netrūksta. Žaliose pievose jis mane guldo, prie ramių vandenų gano. Jis atgaivina mano gyvastį [...]. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi“ (Psalmyno 23:1-4).

Kadangi Dovydui irgi teko piemenauti, jis žinojo, ką reiškia rūpintis kaimene. Piemuo saugo ją nuo plėšrūnų: liūtų, vilkų, lokių. Prižiūri, kad banda neišsisklaidytų, ieško paklydusių avių, gydo sergančias ar sužeistas, silpnus ėriukus glaudžia užantyje. Kasdien girdo kaimenę. Tačiau tai nereiškia, kad jis kontroliuoja kiekvieną avies žingsnį. Avys ganosi laisvai, tačiau yra saugomos.

Būtent taip savo tauta rūpinasi ir Jehova. Apaštalas Petras aiškino: „Dievo jėga [...] jūs esate saugomi“ (1 Petro 1:5, Brb). Čia pavartotas posakis „esate saugomi“ pažodžiui reiškia „prižiūrimi“. Jehova nuoširdžiai trokšta rūpintis mumis, todėl visuomet mus prižiūri bei yra pasirengęs ištiesti pagalbos ranką, kada tik jo paprašytume. Tačiau jis davė mums valios laisvę, tad kiekvienąkart nenurodinėja, ką ir kaip turime daryti ar kokį sprendimą priimti. Kaip šiuo atžvilgiu galime sekti Jehovos pavyzdžiu?

Rūpindamiesi savo vaikais

„Vaikai iš tikrųjų — Viešpaties dovana“, todėl tėvams būtina saugoti savo atžalas ir jomis rūpintis (Psalmyno 127:3). Jie turi skatinti vaikus atvirai išsakyti, kas slypi jų mintyse bei širdyje, ir visada į tai atsižvelgti. Jeigu tėvai mėgintų kontroliuoti kiekvieną vaiko žingsnį, visiškai nepaisydami jo norų, elgtųsi panašiai kaip piemuo, bandantis  apsaugoti avis, vedžiodamas jas už pasaito. Taip kaimenės neprižiūri joks piemuo. Ne šitaip mumis rūpinasi ir Jehova.

Mariko * prisipažįsta: „Ilgą laiką vaikams nurodinėjau: „Darykite tai, o to ne.“ Buvau įsitikinusi, jog tokia mano pareiga. Vaikų niekada nepagirdavau, niekada su jais nuoširdžiai nebendraudavau.“ Nors Mariko dukra su draugėmis telefonu prašnekėdavo ištisas valandas, pokalbiai su mama nesimezgė. „Tuomet supratau, ką darau ne taip, — tęsia Mariko. — Girdėdavau, kaip plepėdama su draugėmis ji įsijautusi sakydavo „tikrai“, „ir aš taip manau“. Kad rasčiau kelią į dukters širdį, irgi pradėjau panašiai pritarti. Netrukus jau kalbėdavomės ilgiau ir maloniau.“ Šis pavyzdys aiškiai rodo, kaip svarbu tinkamai bendrauti — ne tik kalbėti pačiam, bet ir išklausyti.

Tėvai turi skatinti vaikus išsipasakoti, o vaikams būtina suprasti, kodėl toks tėvų rūpinimasis apsaugo. Biblija pataria klausyti tėvų ir paaiškina: „Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje“ (Efeziečiams 6:1, 3). Vaikams, kurie tvirtai įsitikinę, jog tėvams paklusti naudinga, tai daryti lengviau.

Rūpindamiesi Jehovos kaimene

Nuoširdų Jehovos rūpinimąsi atspindi krikščionių bendruomenė. Jos Galva, Jėzus Kristus, vyresniesiems, arba prižiūrėtojams, nurodo rūpintis kaimene (Jono 21:15-17). Graikų kalbos žodis, verčiamas „prižiūrėtojas“, — giminingas veiksmažodžiui, reiškiančiam „rūpestingai saugoti“. Pabrėždamas, kaip tai daryti, Petras vyresniuosius moko: „Ganykite pas jus esančią Dievo kaimenę, prižiūrėdami ją ne iš prievartos, bet noriai, ne dėl nešvaraus pelno, bet uoliai, ne kaip viešpataujantys jums patikėtiems, bet būdami pavyzdžiu kaimenei“ (1 Petro 5:2, 3, Brb).

Taip, vyresniųjų pareigos panašios į piemens. Krikščionių vyresnieji turi rūpintis dvasiškai sergančiais bendratikiais ir juos pataisyti, kad šie savo elgsena atspindėtų teisingas Dievo normas. Be to, jie atsakingi už  bendruomenės veiklos organizavimą, sueigų rengimą ir tvarką (1 Korintiečiams 14:33).

Vis dėlto Petras perspėja apie vieną pavojų — vyresnieji gali pradėti „viešpatauti“ bendruomenei. Vienas iš tokio viešpatavimo požymių — jų nustatytos nebūtinos taisyklės. Dėl perdėto uolumo koks nors vyresnysis saugodamas kaimenę kartais gali mestis į kraštutinumus. Štai Rytuose vienos bendruomenės vadovaujantys broliai nustatė taisykles, kaip Karalystės salėje sveikintis, pavyzdžiui, kas pirmas turi prabilti. Jie tikėjosi, kad tokia tvarka padės išlaikyti santarvę. Nors nėra abejonių, kad tą sprendimą vyresnieji priėmė norėdami gero, ar jie išties kitais rūpinosi taip kaip Jehova? Įsidėmėtina, koks buvo apaštalo Pauliaus požiūris: „Mes juk nesame jūsų tikėjimo viešpačiai, bet tik jūsų džiaugsmo talkininkai, nes tikėjime jūs stovite tvirtai“ (2 Korintiečiams 1:24). Jehova savo tauta pasitiki.

Rūpindamiesi bendratikiais dėmesingi vyresnieji ne tik nenustatinėja Šventuoju Raštu nepagrįstų taisyklių, bet ir saugo jiems patikėtą asmeninę informaciją. Jie prisimena Dievo perspėjimą: „Kito žmogaus paslapties neatskleisk“ (Patarlių 25:9).

Apaštalas Paulius pateptųjų krikščionių bendruomenę prilygina žmogaus kūnui: „Dievas sudėjo kūną, [...] kad nebūtų suskilimo kūne, bet kad nariai vienodai rūpintųsi vieni kitais“ (1 Korintiečiams 12:12, 24-26, Jr). Posakio „kad [...] vienodai rūpintųsi vieni kitais“ pažodinis vertimas iš graikų kalbos yra „kad vieni dėl kitų nerimautų“. Taigi krikščionių bendruomenės nariai turi visada žiūrėti kito naudos (Filipiečiams 2:4).

Kaip tikrieji krikščionys gali parodyti, kad „vieni dėl kitų nerimauja“? Pavyzdžiui, melsdamiesi už bendratikius arba prireikus pasiūlydami konkrečią pagalbą. Taip jie skatina puoselėti gerumą ir kitus. Štai kaip toks geranoriškas rūpinimasis padėjo Tadatakai. Kai šis pasikrikštijo būdamas septyniolikos, savo šeimoje vienintelis tarnavo Jehovai. Jaunuolis pasakoja: „Viena šeima iš mūsų bendruomenės dažnai kviesdavosi mane pietų ar šiaip į kokį susibūrimą. Eidamas į mokyklą kone kas rytą užsukdavau pas juos drauge apsvarstyti tos dienos Biblijos citatą. Jie patardavo, kaip mokykloje įveikti sunkumus, ir mes drauge dėl to pasimelsdavome. Iš tos šeimos išmokau dosnumo.“ Dabar Tadataka tai pritaiko tarnaudamas viename Jehovos liudytojų bendrijos filiale.

Apaštalas Paulius perspėjo dar apie vienus spąstus, į kuriuos galima pakliūti rūpinantis kitais. Jis paminėjo moteris, kurios išmoksta „plepėti, kištis į svetimus reikalus bei kalbėti, kas nedera“ (1 Timotiejui 5:13, Brb). Nors kitiems turime būti dėmesingi, saugokimės, kad neimtume pernelyg kištis į jų reikalus. Jei per daug brausimės į kito asmens gyvenimą, galime imti „kalbėti, kas nedera“, pavyzdžiui, dėl ko nors jį kritikuoti.

Nepamirškime, krikščionių požiūris, kaip tvarkyti asmeninius reikalus, ką valgyti, kokias naudingas pramogas rinktis, gali skirtis. Jei tik neperžengia Biblijos principų, kiekvienas turi teisę pats nuspręsti, ką jam daryti. Paulius Romos krikščionis perspėjo: „Liaukimės teisti vieni kitus. [...] Laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui“ (Romiečiams 14:13, 19). Bendruomenėje savo nuoširdų rūpinimąsi parodome ne kišdamiesi į svetimus reikalus, bet būdami pasirengę padėti. Kai taip elgiamės, tiek šeimoje, tiek bendruomenėje klesti meilė ir vienybė.

[Išnaša]

[Iliustracija 19 puslapyje]

Skatinkime vaikus išsipasakoti juos pagirdami bei atjausdami