Kintančių vertybių sūkuryje

PASAKOJAMA, kad vaikštinėdamas per patį vidurdienį su lempa rankoje jis atkakliai, bet tuščiai ieškojo doro žmogaus. Tai ne vieno girdėta istorija apie Atėnų filosofą Diogeną, gyvenusį ketvirtajame amžiuje prieš mūsų erą.

Sunku pasakyti, ar taip tikrai buvo, tačiau niekas nesistebėtų, jeigu mūsų laikais dorai gyvenančių žmonių Diogenui tektų ieškoti dar atkakliau. Daugelis šiandien, atrodo, nelinkę manyti, kad žmonėms apskritai reikia kokių nors visuotinai priimtų dorovinių principų. Žiniasklaida nuolat praneša apie skandalus privačiame gyvenime, valdžios sluoksniuose, profesiniuose santykiuose, sporto, verslo pasaulyje bei kitur. Į vertybes, kurios ankstesnėms kartoms buvo brangios, nūdien žiūrima atsainiai. Seniai nusistovėjusios elgesio taisyklės persvarstomos ir atmetamos. Ir nors dar yra vertybių, kurios viešai iškeliamos, vadovautis jomis nori nedaug kas.

„Universalių, visur pripažįstamų dorovės normų laikai baigėsi“, — sako sociologas religijotyrininkas Alanas Vulfas. Jo teigimu, „dar niekada istorijoje nėra buvę, kad žmonės taip nebepasitikėtų tradicijomis ir institucijomis kaip moralės autoritetu“. Laikraštis Los Angeles Times, remdamasis filosofo Džonatano Gloverio žodžiais, rašo, jog religijos nuosmukis bei tai, kad paminamas visuotinis dorovės įstatymas, yra viena iš esminių priežasčių, kodėl per pastarąjį šimtmetį pasaulį užgriuvo neregėto smurto banga.

Vis dėlto, nepaisant pašlijusios dorovinės žmonių orientacijos bei dėl to atsiradusios sumaišties, yra ir tokių, kurie tebenori turėti aiškią vertybių sampratą. Federikas Majoras, buvęs UNESCO generalinis direktorius, prieš keletą metų pareiškė, jog „morale pasauliui reikia kuo greičiau ir kuo rimčiau susirūpinti“. Tačiau tai, kad pasaulis ir toliau stokoja sveikų pažiūrų, dar nereiškia, jog vertybių, kuriomis galima ir reikėtų vadovautis, apskritai nėra.

Bet gal protinga tikėtis, kad visi kada nors vieningai sutars, kokius moralės standartus  reikia laikyti visuotiniais? Vargu. Na, o jeigu gėris ir blogis suvokiamas nevienodai, argi įmanoma tuomet atrinkti, kas turėtų būti vadinama vertybe, o kas ne? Nuomonė, kad priklausomai nuo aplinkybių juoda gali būti balta ir atvirkščiai, šiandien labai populiari. Tačiau akivaizdu: tokia gėrio ir blogio santykinumo pasaulėžiūra žmonijos dorovės nepakėlė.

Kaip teigia britų istorikas Polas Džonsonas, ši moralinio reliatyvizmo filosofija „pakerta [...] visuomenėje nuo seno susiformavusią, aiškiai perprantamą nuostatą, kad kiekvienas yra atsakingas už savo veiksmus ir privalo laikytis nusistovėjusių, visais požiūriais teisingų dorovės normų“, vyravusių iki XX amžiaus pradžios.

Ar įmanoma šiais laikais atrasti šitas „visais požiūriais teisingas dorovės normas“ bei gyventi pagal „visuotinį dorovės įstatymą“? Ar yra koks nors autoritetingas šaltinis, iš kurio galėtume semtis supratimo apie nekintamas vertybes — tokias, kurios padėtų tvirčiau žengti gyvenimo taku bei suteiktų geresnės ateities viltį? Į šiuos klausimus atsakys tolesnis straipsnis.