Mes nuostabiai sukurti

„Nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas“ (PSALMYNO 139:14, Brb).

1. Kodėl daugelis racionaliai mąstančių žmonių žemės grožybes priskiria prie Dievo darbų?

GAMTOJE pilna puikių kūrinių. Iš kur jie atsirado? Gal tai išmintingo Kūrėjo darbas? Vieni paprieštarautų, jog čia ne atsakymas. Kitų manymu, jeigu be jokios atodairos atmetame mintį apie Kūrėją, susiaurėja mūsų akiratis ir vargu ar begalime perprasti visa, kas mus supa. Jų įsitikinimu, žemės kūrinija pernelyg sudėtinga, įvairi ir nuostabi, kad būtų galėjusi rastis atsitiktinai. Daugeliui žmonių, tarp jų ir kai kuriems mokslininkams, nestinga įrodymų, kad visata yra Kūrėjo — kupino išminties, gerumo ir galios — darbas. *

2. Kas skatino Dovydą šlovinti Jehovą?

² Senovės Izraelio karalius Dovydas buvo įsitikinęs, kad nuostabūs kūriniai liudija esant didį Kūrėją, vertą gyriaus. Nors šis vyras gyveno gerokai anksčiau, nei atėjo mokslo amžius, suvokė, jog visa aplinkui yra puikūs Dievo darbai. Vien susimąstydamas apie žmogaus kūną, Dovydas jautė didžiulę pagarbą Dievui už jo kuriamąją galią. Todėl jis rašė: „Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas. Kokie nuostabūs yra Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino“ (Psalmyno 139:14, Brb).

3, 4. Kodėl svarbu kiekvienam iš mūsų rimtai apmąstyti Jehovos darbus?

³ Tvirtas Dovydo įsitikinimas buvo jo rimtų apmąstymų rezultatas. Šiandien mokyklų vadovėliuose ir žiniasklaidoje pilna tikėjimą griaunančių žmogaus kilmės teorijų. Kad mūsų tikėjimas būtų toks tvirtas kaip Dovydo, irgi turime skirti laiko rimtiems apmąstymams. Nedera leistis kitų nuomonės paveikiamiems, ypač tokiais svarbiais klausimais — apie Kūrėją ir jo vaidmenį.

⁴ Be to, apmąstydami Jehovos darbus, jaučiame jam dar didesnį dėkingumą ir dar tvirčiau tikime jo pažadais dėl ateities. O tai skatina mus kuo geriau pažinti Jehovą ir jam tarnauti. Tad ir pakalbėkime, kaip šių dienų mokslas patvirtina Dovydo išvadą, jog esame nuostabiai sukurti.

Nuostabi mūsų sandara

5, 6. a) Nuo ko prasidėjo mūsų gyvybė? b) Kokia yra inkstų paskirtis?

⁵ Tu pats sutvėrei mano inkstus, mane  surezgei mano motinos įsčiose (Psalmyno 139:13, Jr). Mūsų pradžių pradžia motinos kūne — vienintelė ląstelė, mažesnė už tašką šio sakinio gale. Tačiau ta mikroskopinė ląstelė buvo nepaprastai sudėtinga — miniatiūrinė chemijos laboratorija! Ji sparčiai augo. Antrojo mėnesio pabaigoje jau buvo susiformavę tavo pagrindiniai organai, tarp jų ir inkstai. Tau gimus jie ėmė filtruoti kraują — šalinti toksinus, vandens perteklių, išsaugodami naudingas medžiagas. Sveiki abu suaugusio žmogaus inkstai kas 45 minutės išfiltruoja apie 5 litrus kraujo!

⁶ Tavo inkstai reguliuoja mineralinių medžiagų sudėtį kraujyje, jo rūgštingumą bei spaudimą. Taip pat atlieka daug kitų svarbių funkcijų, pavyzdžiui, paverčia vitaminą D kita forma, būtina normaliam kaulų vystymuisi, ir gamina hormoną eritropoetiną, stimuliuojantį raudonųjų kraujo kūnelių susidarymą kaulų čiulpuose. Ne veltui inkstai vadinami „didžiaisiais kūno chemikais“. *

7, 8. a) Apibūdink pradinę vaisiaus raidą. b) Kokia prasme kūdikis „tveriamas žemės gelmėse“?

⁷ „Nė vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau padarytas, kai buvau tveriamas žemės gelmėse“ (Psalmyno 139:15, Brb). Po pradinės ląstelės skilimo naujos ląstelės dalijosi toliau. Netrukus jos pradėjo diferencijuotis į nervų, raumenų, odos bei kitas ląsteles. Iš vienodų ląstelių vystėsi audiniai, o iš jų — organai. Štai trečiąją savaitę po apvaisinimo ėmė formuotis griaučių sistema. Septynių savaičių ir maždaug pustrečio centimetro gemalas jau turėjo visas 206 suaugusiojo kaulų dar nesukaulėjusias užuomazgas.

⁸ Tokia nuostabi tavo raida motinos įsčiose vyko nematoma žmogaus akiai, tartum žemės gelmėse. Apie šį procesą daug ko nežinome. Pavyzdžiui, kas paveikia tam tikrus ląstelės genus, kad iš jos ima vystytis būtent tas ar kitas organas? Galbūt mokslas kada nors įmins šią mįslę, bet mūsų Kūrėjas, Jehova, pasak Dovydo, kuo puikiausiai visa tai žino.

9, 10. Kaip suprasti, kad gemalo vystymasis „surašytas“ Dievo „knygoje“?

⁹ „Tavo akys matė net mano gemalą ir tavo knygoje buvo surašytos pagal formavimosi dienas visos jo dalys, kurių nė vienos dar nebuvo“ (Psalmyno 139:16, NW). Tavo pirmojoje ląstelėje buvo išsamus viso kūno raidos planas. Pagal jį vysteisi devynis mėnesius iki gimimo ir paskui daugiau nei porą dešimtmečių iki brandos. Per tą laiką praėjai daug formavimosi etapų — visi jie buvo užprogramuoti pradinėje ląstelėje.

¹⁰ Dovydas nieko nežinojo apie ląsteles ir genus, neturėjo mikroskopo. Tačiau teisingai įžvelgė, kad žmogaus kūnas formuojasi pagal išankstinę programą. Galbūt Dovydas kai ką išmanė apie gemalo raidą, todėl  suprato, jog vystymosi stadijos ir jų laikas buvo suplanuoti. Dovydas kalbėjo apie tokį planą poetiškais žodžiais — tartum jis būtų surašytas Dievo knygoje.

11. Kas nulemia mūsų fizines savybes?

¹¹ Dabar žinoma, kad savybes, kurias paveldėjai iš tėvų ir protėvių, — ūgį, veido bruožus, akių ir plaukų spalvą bei tūkstančius kitų, — nulėmė genai. Kiekvienoje mūsų ląstelėje yra dešimtys tūkstančių genų, o kiekvienas genas — ilgos DNR (deoksiribonukleorūgšties) grandinės narelis. Nurodymai, kaip turi funkcionuoti mūsų kūnas, „surašyti“ DNR — užkoduoti jos cheminėje struktūroje. Kai tavo ląstelės dalijasi, sudarydamos naujas arba pakeisdamos senąsias, DNR perduoda toliau tuos nurodymus ir taip užtikrinama gyvenimo tąsa ir išsaugomi tavo esminiai bruožai. Kaip puikiai visa tai liudija apie mūsų dangiškojo Kūrėjo galią ir išmintį!

Mūsų protas — unikalus

12. Kuo ypač žmogus išsiskiria iš gyvūnų?

¹² „Brangios man yra Tavo mintys, Dieve, nesuskaitoma jų gausybė! Jei mėginčiau skaičiuoti, jų būtų daugiau kaip smėlio“ (Psalmyno 139:17, 18a, Brb). Gyvūnai irgi nuostabiai sukurti; kai kurių juslės ir tam tikri gebėjimai geresni nei žmogaus. Bet žmogų Dievas apdovanojo kur kas aukštesniu protu. Viename mokslo žinyne tvirtinama: „Nors kitų rūšių būtybės daug kuo panašios į žmogų, mes iš visų išsiskiriame kalba ir protu. [...] Taip pat tik mums būdingas didžiulis noras save pažinti: kokia kūno sandara, kaip visa sudėstyta?“ Tai domino ir Dovydą.

13. a) Kaip Dovydas apmąstė Dievo mintis? b) Kaip galime sekti Dovydo pavyzdžiu?

¹³ Bet labiausiai skiriamės nuo gyvūnų gebėjimu apmąstyti Dievo mintis. * Ši ypatinga dovana yra vienas iš liudijimų, jog esame sukurti panašūs į Dievą (Pradžios 1:27). Tuo gebėjimu puikiai naudojosi Dovydas: apmąstydavo visa, kas jį supančiame pasaulyje byloja, kad Dievas yra ir kad jis — nuostabi asmenybė. Be to, Dovydas galėjo skaityti pirmąsias Šventojo Rašto knygas, kuriose pats Dievas apreiškė save ir savo darbus. Tie įkvėpti žodžiai padėjo Dovydui suprasti, kokios yra Dievo savybės, kokios jo mintys, tikslai. Dovydas, gilindamasis į Raštą, galvodamas apie kūriniją ir kaip įvairiomis aplinkybėmis Dievas jį palaikė, troško girti savo Kūrėją.

 Ką reiškia tikėti

14. Kodėl nebūtina žinoti apie Dievą viską, kad jį tikėtume?

¹⁴ Kuo daugiau Dovydas mąstė apie kūriniją ir gilinosi į Šventąjį Raštą, tuo aiškiau suprato, jog nepajėgs iki galo pažinti Dievą, neaprėps protu visos jo galybės (Psalmyno 139:6). Taip yra ir su mumis. Niekada neperprasime visko apie Dievo kūrybą (Mokytojo 3:11; 8:17). Bet Biblija ir gamta yra didžiulis Dievo atvertas žinių lobynas, iš kurio visų laikų tiesos ieškotojai galėjo semtis įrodymų, skatinančių tikėti Kūrėją (Romiečiams 1:19, 20; Hebrajams 11:1, 3).

15. Koks yra ryšys tarp tikėjimo ir mūsų santykių su Dievu? Pailiustruok tai pavyzdžiu.

¹⁵ Tikėti — tai ne tik pripažinti, jog gyvybė ir visata atsirado iš išmintingo Šaltinio. Reikia pasikliauti Jehova Dievu kaip asmeniu — Tuo, kuris nori, kad jį pažintume ir palaikytume su juo gerus santykius (Jokūbo 4:8). Turime pasitikėti juo kaip meilingu tėvu. Pavyzdžiui, vargu ar kokį nors skeptiką pavyktų įtikinti, kad kritišku momentu tėvas tau tikrai padės ir kad gali juo visiškai pasikliauti. O tau pats gyvenimas įrodė tėvo meilę, todėl neabejoji jo parama. Taip ir mes pasitikime Jehova, nes remdamiesi Biblijos žiniomis, apmąstydami jo kūrybą ir sulaukdami jo pagalbos po maldingų prašymų, žinome, koks jis yra. Todėl trokštame dar geriau jį pažinti ir amžinai šlovinti iš tyros meilės ir atsidavimo. Tai pats kilniausias tikslas, kokio tik galima siekti (Efeziečiams 5:1, 2).

Leiskis vadovaujamas savo Kūrėjo

16. Ko galime pasimokyti žinodami apie artimą Dovydo ryšį su Jehova?

¹⁶ „Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, išmėgink mane ir perprask mano mintis. Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu, ir vesk mane amžinuoju keliu“ (Psalmyno 139:23, 24). Dovydui buvo aišku, kad Jehova jau gerai viską apie jį žino ir niekas, ką jis pagalvojo, pasakė ar padarė, nepraslydo pro Kūrėjo akis (Psalmyno 139:1-12; Hebrajams 4:13). Todėl jis jautėsi saugus, tarsi vaikas rūpestingų tėvų rankose. Dovydas brangino tą artimą ryšį su Jehova ir labai stengėsi jį išsaugoti — nuodugniai apmąstydavo Kūrėjo darbus, jam melsdavosi. Tiesą sakant, daugelis Dovydo psalmių, tarp jų ir 139-oji, yra maldos — psalmininkas jas giedojo skambindamas instrumentu. Apmąstymai ir malda mums irgi gali padėti glaustis kuo arčiau Jehovos.

17. a) Kodėl Dovydas norėjo, kad Jehova ištirtų jo širdį? b) Kokią reikšmę mūsų gyvenime turi tai, kaip naudojamės valios laisve?

¹⁷ Mes sukurti panašūs į Dievą, todėl esame apdovanoti valios laisve. Galime pasirinkti, ką darysime, — gera ar bloga. Tokia laisvė įpareigoja būti moraliai atsakingam.  Dovydas nenorėjo pakliūti į vieną gretą su nusidėjėliais (Psalmyno 139:19-22). Jis troško nedaryti skausmingų klaidų. Todėl apmąstydamas, kad Jehovai viskas puikiai žinoma, Dovydas nuolankiai meldė Dievą ištirti, koks jis viduje, ir vesti jį keliu į gyvenimą. Teisingos Dievo moralinės normos taikytinos kiekvienam, vadinasi, mums irgi reikia rinktis, kas teisinga. Jehova skatina visus mus jam paklusti. Taip darydami pelnysime jo malonę ir patirsime daug džiaugsmo (Jono 12:50; 1 Timotiejui 4:8). Jei kasdien savo žingsnius derinsime su Jehovos nurodymais, vidinę ramybę jausime net sunkumų spaudžiami (Filipiečiams 4:6, 7).

Sekime savo nuostabiu Kūrėju

18. Kokią išvadą Dovydas padarė apmąstydamas Dievo darbus?

¹⁸ Jaunystėje Dovydas dažnai būdavo laukuose — ganydavo bandas. Avys, panarinusios galvas, rupšnodavo žolę, o jis pakėlęs akis žvelgdavo į dangų. Kai sutemos apgaubdavo žemę, mintis užvaldydavo visatos didybė ir Dovydas susimąstydavo, ką visa tai reiškia. Jis rašė: „Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina jo rankų darbą. Apie tai diena pasakoja dienai ir naktis duoda žinią nakčiai“ (Psalmyno 19:2, 3 [19:1, 2, Brb]). Dovydas suvokė turįs ieškoti To, kuris taip nuostabiai viską sukūrė, ir juo sekti. Mums irgi dera taip daryti.

19. Ko mes — jauni ir seni — galime pasisemti apmąstydami, kaip esame ‘nuostabiai sukurti’?

¹⁹ Dovydas elgėsi taip, kaip vėliau jo sūnus Saliamonas patarė jaunuoliams: „Atmink Kūrėją savo jaunystės dienomis [...]. Bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją“ (Mokytojo 12:1, 13). Dar būdamas jaunas, Dovydas suprato esąs nuostabiai sukurtas. Toks supratimas jam labai pravertė visą gyvenimą. Jeigu mes — jauni ir seni — girsime Didįjį Kūrėją ir jam tarnausime, džiaugsimės gyvenimu dabar ir ateityje. Tiems, kurie laikosi arti Jehovos ir eina jo teisingais keliais, Biblija žada: „Ir žiloje senatvėje jie neša vaisių, visada žalių ir sultingų, liudydami, koks teisus Viešpats“ (Psalmyno 92:15, 16 [92:14, 15, Brb]). Mes puoselėjame viltį nuostabiais savo Kūrėjo darbais džiaugtis amžinai.

[Išnašos]

Ar gali paaiškinti?

• Kaip embriono vystymasis rodo, kad esame ‘nuostabiai sukurti’?

• Kodėl turime apmąstyti Jehovos mintis?

• Koks yra ryšys tarp tikėjimo ir mūsų santykių su Dievu?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Vaisius įsčiose vystosi pagal nustatytą programą

DNR

[Šaltinio nuoroda]

Vaisius: Lennart Nilsson

[Iliustracija 24 puslapyje]

Mes pasitikime Jehova kaip vaikas meilingu tėvu

[Iliustracija 25 puslapyje]

Apmąstydamas Jehovos rankų darbus, Dovydas troško jį šlovinti