Saulius susitinka su buvusiais draugais ir priešais

KAI Saulius, dabar tapęs krikščioniu, pirmą sykį atvyko Jeruzalėn, tikriausiai šiek tiek nuogąstavo. * Prieš trejus metus jis išskubėjo iš miesto alsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Jėzaus mokinius. Saulius buvo gavęs įgaliojimą suimti krikščionis, kuriuos tik ras Damaske (Apaštalų darbų 9:1, 2; Galatams 1:18).

Atsivertęs į krikščionybę Saulius ėmė drąsiai skelbti tikįs, kad Jėzus buvo Mesijas ir yra prikeltas. Dėl to Damasko žydai susimokė jį nužudyti (Apaštalų darbų 9:19-25). Tad ar galėjo Saulius pagrįstai tikėtis, jog buvę draugai žydai jį šiltai sutiks Jeruzalėje? Šiaip ar taip, labiausiai tame mieste jam rūpėjo rasti Kristaus sekėjus. O tai buvo nelengva.

„Saulius nuvyko į Jeruzalę ir mėgino prisidėti prie mokinių, tačiau visi jo baidėsi, netikėdami jį esant mokinį“ (Apaštalų darbų 9:26). Ir tai suprantama. Juk apie jį tiek ir težinojo, kad yra aršus persekiotojas. O tvirtindamas, jog tapo krikščioniu, galbūt tik  siekia klasta įsiskverbti į bendruomenę. Todėl krikščionys Jeruzalėje buvo linkę nuo Sauliaus laikytis kuo atokiau.

Vis dėlto vienas iš jų Sauliui padėjo. Tai Barnabas. Biblijoje rašoma, kad jis nuvedė buvusį persekiotoją pas apaštalus, greičiausiai pas Petrą, arba Kefą, ir Viešpaties Jėzaus brolį Jokūbą, ir papasakojo apie Sauliaus atsivertimą bei kaip Damaske jis mokė Jėzaus vardu (Apaštalų darbų 9:27; Galatams 1:18, 19). Kodėl Barnabas patikėjo Sauliumi, — Biblijoje neparašyta. Matyt, jiedu jau pažinojo vienas kitą ir tai galbūt paskatino Barnabą išmėginti Saulių, o tada patvirtinti, kad jis nuoširdus. O gal Barnabas palaikė ryšius su Damasko krikščionimis ir girdėjo apie Sauliaus atsivertimą? Kad ir kaip būtų, Barnabas abejones dėl Sauliaus išsklaidė. Todėl šis galėjo net penkiolika dienų likti pas apaštalą Petrą.

Penkiolika dienų su Petru

Pavedimą skelbti gerąją naujieną Saulius gavo iš paties Jėzaus, o ne iš kokio žmogaus, kaip jis ir pabrėžė galatams (Galatams 1:11, 12). Tačiau Saulius, be abejo, pripažino, jog gerai išmanyti apie Jėzaus tarnystę — svarbu. Tad svečiuodamasis pas Petrą pasinaudojo puikia proga (Luko 24:12; 1 Korintiečiams  15:3-8). Saulius Petrui bei Jokūbui greičiausiai uždavė ne vieną klausimą, o šie irgi teiravosi jo apie regėjimą bei pavestą darbą.

Tenka bėgti nuo buvusių draugų

Steponas pavadintas pirmuoju krikščionių kankiniu. Tie, su kuriais jis ginčijosi, buvo „iš vadinamosios libertinų sinagogos, iš kirėniečių, aleksandriečių ir iš Kilikijos bei Azijos“. O Saulius dabar diskutavo su „helenistais“, arba graikiškai kalbančiais žydais, jiems drąsiai liudydamas apie Jėzų. Ir ko sulaukė? Šie nutarė jį nužudyti (Apaštalų darbų 6:9; 9:28, 29).

Sauliaus noras buvusiems draugams paaiškinti apie tokį staigų savo pasikeitimą bei kalbėti apie Mesiją — suprantamas. Tačiau tie žydai helenistai įtūžo, nes laikė jį išdaviku.

Ar Saulius suvokė, kas jam gresia? Apaštalų darbų knygoje skaitome, kad melsdamasis šventykloje jis pasinėrė į regėjimą ir išvydo Jėzų. Šis pasakė: „Skubiai pasitrauk iš Jeruzalės, nes jie nepriims tavojo liudijimo apie mane.“ Saulius atsiliepė: „Viešpatie, juk jie žino, kad aš tavo tikinčiuosius sinagoga nuo sinagogos varydavau į kalėjimą ir plakdinau. O kai buvo pralietas tavo liudytojo Stepono kraujas, aš ten stovėjau pritardamas“ (Apaštalų darbų 22:17-20, kursyvas mūsų).

Kai kurie mano, jog šie Sauliaus žodžiai reiškia, kad jis pavojų įžvelgė. O, pasak kitų, jis tiesiog svarstė: „Aš irgi persekiojau krikščionis, ir jie tą žino. Matydami mane pasikeitusį, jie tikrai susimąstys. Gal man pavyks pasiekti jų širdį.“ Tačiau Jėzus gerai žinojo, kad tie žydai „atskalūno“ liudijimo nepaisys. Jis liepė: „Eik, nes išsiųsiu tave toli, pas pagonis“ (Apaštalų darbų 22:21, 22).

Kai bendratikiai išgirdo, kokia grėsmė kilo Sauliui, suskubo jį nugabenti į pajūrio miestą Cezarėją ir išsiųsti į Tarsą, gimtąjį Sauliaus miestą už 500 kilometrų (Apaštalų darbų 9:30). Į Jeruzalę jis grįžo tik po kelerių metų.

Toks skubus išvykimas buvo naudingas krikščionių bendruomenei. Antraip dėl Sauliaus jai būtų nuolat grėsęs pavojus. O dabar bendruomenė „visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe. Ji tvarkėsi ir veikė su Viešpaties baime ir vis augo, Šventosios Dvasios globojama“ (Apaštalų darbų 9:31).

Atsargumo pamokos

Kaip ir pirmajame amžiuje, šiandien taip pat kartais prireikia atsargumo. Žinoma, neturime pernelyg įtariai žiūrėti į nepažįstamus. Vis dėlto yra pasitaikę, kad nesąžiningi asmenys mėgino išnaudoti Jehovos tautos žmones — gal siekdami savo naudos, o gal norėdami pakenkti bendruomenei. Todėl reikia įžvalgos, kad nenukentėtume nuo tokių apsimetėlių (Patarlių 3:27; 2 Timotiejui 3:13).

Kur dar krikščionys turėtų būti atsargūs, galima suprasti iš Sauliaus žodžių apie skelbimą Jeruzalėje. Gerąją naujieną skelbti kai kuriose vietose arba tam tikriems žmonėms, netgi buvusiems draugams, gali būti pavojinga — tiek fiziškai, tiek dvasiškai, tiek morališkai. Todėl reikia rūpestingai žiūrėti, kada ir kur liudijame (Patarlių 22:3; Mato 10:16).

Neabejokime, prieš baigiantis šiai santvarkai geroji naujiena apie Dievo Karalystę tikrai bus paskelbta. Kokį puikų pavyzdį paliko Saulius, ‘drąsiai kalbėjęs Jėzaus vardu’ buvusiems draugams ir priešams! (Apaštalų darbų 9:28)

[Išnaša]

[Iliustracija 16 puslapyje]

Atvykęs į Jeruzalę Saulius drąsiai skelbė graikiškai kalbantiems žydams