Ezechielio knygos apžvalga (1 dalis)
Jehovos Žodis gyvas
Ezechielio knygos apžvalga (1 dalis)
EINA 613 m. p. m. e. Jude pranašas Jeremijas drąsiai skelbia, kad artėja metas, kai Jeruzalė bus sugriauta, o Judo kraštas nuniokotas. Babilono karalius Nebukadnecaras jau paėmė į nelaisvę nemažai žydų, tarp jų — jaunuolį Danielių ir tris jo draugus. Visi jie tarnauja chaldėjų karaliaus rūmuose. Diduma žydų tremtinių gyvena prie Kebaro upės „chaldėjų krašte“ (Ezechielio 1:1-3). Jehova pasirūpina, kad tarp tų belaisvių būtų pranašas. Juo paskiria trisdešimtmetį Ezechielį.
Ezechielio knygoje, kurią šis užbaigė 591 m. p. m. e., išdėstyti 22 metų įvykiai. Pranašas savo darbą atlieka labai kruopščiai. Jis užrašo pranašystes, nurodydamas ne tik metus, bet ir mėnesį bei dieną. Pirmoje knygos dalyje daugiausia skelbiama apie Jeruzalės žlugimą ir sunaikinimą. Antroje skelbiamos ištarmės aplinkinėms tautoms, o paskutinėje pranašaujama apie Jehovos garbinimo atkūrimą. Šiame straipsnyje apžvelgsime Ezechielio 1:1—24:27 užrašytus regėjimus, pranašystes ir scenas, bylojančias apie tai, kas turi ištikti Jeruzalę.
„PASKYRIAU TAVE SARGYBINIU“
Po baimę keliančio regėjimo, kuriame Ezechielis matė Jehovos sostą, jis gauna pavedimą. „Aš paskyriau tave sargybiniu Izraelio namams“, — sako jam Jehova. — Ką išgirsi iš manęs, pranešk jiems mano vardu“ (Ezechielio 3:17, Brb). Jeruzalės apsiausčiai ir jos padariniams išpranašauti Jehova Ezechieliui liepia suvaidinti dvi scenas. Jis per šį pranašą Judo gyventojams sako: „Žiūrėkite! Aš atvesiu prieš jus kalaviją ir sunaikinsiu jūsų alkus“ (Ezechielio 6:3). Ir perspėja: „Atėjo tau pražūtis“ (Ezechielio 7:7).
612 m. p. m. e. Ezechielis regėjime perkeliamas į Jeruzalę. Kokius bjaurius dalykus jis pamato vykstant Dievo šventykloje! Kai Jehova pasiųs savo baudžiamuosius būrius (juos simbolizuoja „šeši vyrai“), išliedamas pyktį ant atskalūnų, bus pasigailėta tik tų, kurie turės ‘ženklą kaktoje’ (Ezechielio 9:2-6, Brb). Tačiau pirmiausia ant miesto turi būti išžarstytos „rieškučios žarijų“ — ugninga Dievo žinia apie sunaikinimą (Ezechielio 10:2). Nors Jehova ant nedorėlių galvų ‘suvers jų darbus’, jis žada vėl surinkti išblaškytus Izraelio tautos narius (Ezechielio 11:17-21).
Dievo dvasia sugrąžina Ezechielį į Chaldėją. Viena inscenizacija vaizduoja karaliaus Zedekijo ir gyventojų pabėgimą iš Jeruzalės. Pasmerkiami netikri pranašai bei pranašės. Atmetami stabmeldžiai. Judas prilyginamas netikusiam vynmedžiui. Mįslė apie erelius ir vynmedį atskleidžia, ko susilauks Jeruzalė, kreipdamasi pagalbos į Egiptą. Ji užbaigiama pažadu, kad Jehova ‘trapiausiąjį ūglį persodins ant aukšto kalno’ (Ezechielio 17:22). Tačiau Jude nebus „jokio valdovo skeptro“ (Ezechielio 19:14).
Atsakymai į klausimus:
1:4-28. Ką vaizduoja dangiškasis vežimas? Šis vežimas vaizduoja Jehovos organizacijos dangiškąją dalį, kurią sudaro jam ištikimos dvasinės būtybės. Vežimas juda veikiamas Jehovos šventosios dvasios. Jį valdantis asmuo, kuris simbolizuoja Jehovą, neapsakomai šlovingas. Jo skleidžiamą ramybę perteikia graži vaivorykštė.
1:5-11. Kas yra keturios būtybės? Antrame dangiškojo vežimo regėjime keturias būtybes Ezechielis sutapatina su kerubais (Ezechielio 10:1-11; 11:22). Tolesniame aprašyme jaučio veidą vadina kerubo veidu (Ezechielio 10:14). Tai visai tinkama, nes jautis yra jėgos ir stiprybės simbolis, o kerubai — galingos dvasinės esybės.
2:6 (Brb). Kodėl, kreipdamasis į Ezechielį, Jehova jį ne kartą pavadino „žmogaus sūnumi“? Taip Jehova norėjo Ezechieliui priminti, kad jis yra kūnas ir kraujas. Šiais žodžiais pabrėžiamas didžiulis skirtumas tarp žmogaus, tarnaujančio pranašu, ir Dievo, iš kurio ateina pranašiška žinia. Evangelijose apie 80 kartų žmogaus sūnumi vadinamas Jėzus Kristus. Tuo aiškiai parodoma, kad Dievo Sūnus žemėje buvo žmogus, o ne materializavęsis dvasinis asmuo.
2:9—3:3. Kodėl ritinys, kuriame buvo surašytos raudos ir dejonės, Ezechieliui buvo saldus? Tai, kad ritinys tapo saldus, rodo Ezechielio požiūrį į jam duotą pavedimą. Ezechielis buvo dėkingas Jehovai, kad gali tarnauti jo pranašu.
4:1-17. Ar Ezechielis tikrai suvaidino sceną, vaizduojančią būsimą Jeruzalės apsiaustį? Ezechielio prašymas leisti panaudoti kepimui kitokį kurą ir tai, kad Jehova jo prašymą patenkino, rodo, jog tai iš tikrųjų buvo inscenizacija. Gulėti ant kairiojo šono pranašui buvo liepta už dešimties giminių karalystės nuodėmes, padarytas per 390 metų, — nuo jos įkūrimo pradžios 997 m. p. m. e. iki Jeruzalės sugriovimo 607 m. p. m. e. Gulėti ant dešiniojo šono Ezechieliui reikėjo už Judo keturiasdešimties metų nuodėmiavimą, nuo 647 m. p. m. e., kai Jeremijas buvo paskirtas pranašu, iki 607 m. p. m. e. Visas tas 430 dienų Ezechielis tenkinosi tik trupučiu duonos ir vandens. Taip pranašiškai pavaizdavo, jog per Jeruzalės apsiaustį gyventojus ištiks badas.
5:1-3. Kuo reikšminga, kad Ezechielis turėjo paimti žiupsnelį plaukų iš tų, kuriuos metė pavėjui, ir prisirišti juos prie savo apdaro krašto? Tokiu veiksmu turėjo būti parodyta, kad po 70 negandos metų izraelitų likutis sugrįš į Judą ir vėl atkurs teisingą garbinimą (Ezechielio 11:17-20).
17:1-24. Kas yra du dideli ereliai? Kaip buvo nulaužti kedro ūgliai ir kas yra Jehovos persodintas „trapiausias ūglis“? Du ereliai vaizduoja Babilono bei Egipto valdovus. Pirmasis erelis atskrenda į kedro viršūnę, tai yra pas valdovą iš karališkosios Dovydo linijos. Jis nulaužia aukščiausią ūglį — vietoje Judo karaliaus Jehojachino pasodina Zedekiją. Nors Zedekijas davė ištikimybės priesaiką, jis kreipiasi pagalbos į kitą erelį — Egipto valdovą, bet nesėkmingai. Zedekijas paimamas į nelaisvę ir Babilone miršta. Jehova irgi nulaužia „trapiausiąjį ūglį“, Mesijiškąjį Karalių, ir perkelia „ant aukšto ir didingo kalno“ — dangiškojo Siono, kur jis taps „didingu kedru“ ir bus tikras palaimos šaltinis žemei (Apreiškimo 14:1).
Ko pasimokome:
2:6-8; 3:8, 9, 18-21. Niekada nesileiskime nedorėlių įbauginami ir nesiliaukime skelbti Dievo žinią, kuria jie perspėjami. Susidūrę su abejingumu ar priešiškumu privalome būti kieti kaip deimantas. Tačiau turime būti atsargūs, kad nepasidarytume kietaširdžiai, nejautrūs ar negailestingi. Jėzus gailėjosi žmonių, kuriems skelbė, taigi ir mus skelbti kitiems turi skatinti užuojauta ir gailestis (Mato 9:36).
3:15. Gavęs užduotį, Ezechielis apsistojo Tel Abibe ir „priblokštas septynias dienas“ prasėdėjo apmąstydamas žinią, kurią privalėjo skelbti. Ar tam, kad suvoktume sudėtingus dvasinius dalykus, ir mes neturėtume skirti laiko kruopščiai studijuoti bei apmąstyti Šventąjį Raštą?
4:1—5:4. Suvaidinti tas dvi pranašiškas scenas Ezechieliui reikėjo nuolankumo ir drąsos. Mes taip pat turime būti nuolankūs ir drąsūs, kad atliktume Dievo duotą pavedimą.
7:4, 9; 8:18; 9:5, 10. Neturime nei gailėtis tų, kuriems Dievo nuosprendis nepalankus, nei jų užjausti.
7:19. Kai Jehova vykdys nuosprendį šiai santvarkai, pinigai nebeturės jokios vertės.
8:5-18. Atskalūnybė dvasiškai pražūtinga. „Veidmainis [„atskalūnas“, NW] savo burna pražudo artimą“ (Patarlių 11:9, Brb). Protinga vyti šalin net mintis klausytis, ką kalba atskalūnai.
9:3-6. Kad išliktume per „didelį suspaudimą“, būtina gauti ženklą — įrodymą, kad esame pasiaukoję, krikštyti ir krikščionišką asmenybę išsiugdę Dievo tarnai (Mato 24:21). Pateptieji krikščionys, kuriuos simbolizuoja vyras su raštininko reikmenimis, vadovauja ženklinimo, kitaip tariant, Karalystės skelbimo ir mokinių ruošimo darbui. Jei norime išsaugoti savo ženklą, turime tame darbe jiems uoliai talkininkauti.
12:26-28. Net tiems, kurie šaipėsi iš jo skelbiamos žinios, Ezechielis kalbėjo: „Nė vienas iš mano [Jehovos] žodžių nebebus daugiau atidėtas“ (Ezechielio 12:26-28). Turime iš visų jėgų stengtis pagelbėti kitiems, kad ir šie išsiugdytų pasitikėjimą Jehova, kol jis dar nenaikina šios santvarkos.
14:12-23. Ar būsime išgelbėti, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Ir to padaryti už mus negali niekas kitas (Romiečiams 14:12).
18:1-29. Kiekvienas atsakome už savo veiksmų pasekmes.
„GRIUVĖSIAIS, GRIUVĖSIAIS, GRIUVĖSIAIS AŠ JĮ PAVERSIU!“
611 m. p. m. e. — tai buvo septintieji tremties metai — Izraelio vyresnieji ateina pas Ezechielį „pasiklausti Viešpaties“. Pranašas jiems primena ilgą Izraelio maištavimo istoriją ir perspėja, kad prieš jį Jehova ‘išsitrauks kalaviją iš makščių’ (Ezechielio 20:1; 21:8 [21:3, Brb]). Kreipdamasis į Izraelio vadą (Zedekiją), Jehova sako: „Nusiimk vainiką ir karaliaus karūną! Nebebus, kaip buvo. Pažemintasis bus paaukštintas, o aukštasis — pažemintas. Griuvėsiais, griuvėsiais, griuvėsiais Aš jį paversiu! Jo nebebus, kol ateis turintis teisę valdyti [Jėzus Kristus]. Jam pavesiu visa“ (Ezechielio 21:26, 27, Brb [21:31, 32]).
Jeruzalė patraukiama atsakomybėn. Atskleidžiama Oholos (Izraelio) ir Oholibos (Judo) kaltė. Ohola jau atiduota „jos meilužiams į rankas, į rankas asirams“ (Ezechielio 23:9). Artėja ir Oholibos nuniokojimas. 609 m. p. m. e. prasideda 18 mėnesių trukmės Jeruzalės apsiaustis. Kai miestas bus galutinai sugriautas, žydai pasijus taip priblokšti, kad net nebepajėgs išlieti savo širdgėlos. Ezechieliui neleista perduoti tremtiniams žinios iš Dievo apie miesto sunaikinimą tol, kol jam apie tai nepraneš bėglys (Ezechielio 24:26, 27).
Atsakymai į klausimus:
21:8 (21:3, Brb). Kas yra „kalavijas“, kurį Jehova ištrauks iš makščių? „Kalavijas“, kuriuo Jehova įvykdys Jeruzalei ir Judui teisminį nuosprendį, bus Babilono karalius Nebukadnecaras su savo armija. Be to, galbūt turima omenyje ir dangiškoji Dievo organizacijos dalis, kurią sudaro galingos dvasinės būtybės.
24:6-14. Ką vaizduoja katilo rūdys? Priešų apgulta Jeruzalė prilyginama katilui. Katilo rūdys vaizduoja moralinį miesto sugedimą: jame elgiamasi nedorai, palaidai, liejamas nekaltas kraujas. Jeruzalės nedorybė pasiekia tokį mastą, kad rūdžių nebeįmanoma pašalinti net tą katilą pastačius ant stipriai įkaitusių žarijų.
Ko pasimokome:
20:1; 21:5 (20:49, Brb). Izraelio vyresniųjų reakcija rodo, kad Ezechielio žodžius jie vertino labai skeptiškai. Niekada nebūkime abejingi Dievo perspėjimams.
21:23-27 (21:18-22, Brb). Nors Nebukadnecaro veiksmus lėmė burtai, tuo, kad šis pagoniškos tautos valdovas užpultų Jeruzalę, pasirūpino Jehova. Tai rodo, kad atlikti užduotį Jehovos nuosprendžio vykdytojams sukliudyti negali net demonai.
22:6-16. Jehova bjaurisi šmeižikais, tais, kurie elgiasi palaidai, piktnaudžiauja valdžia, ima kyšius. Turime išsiugdyti tvirtą nuostatą nedaryti tokių nuodėmių.
23:5-48 (23:49, Brb). Politiniai aljansai Izraelį ir Judą paveikė taip, kad jie iš savo sąjungininkų pradėjo perimti klaidingą garbinimą. Saugokimės artimos draugystės su pasauliu, nes tai gali sugriauti mūsų tikėjimą (Jokūbo 4:4).
Žodis — gyvas ir veiksmingas
Kiek daug naudingo randame šiuose 24 Ezechielio knygos skyriuose. Čia išdėstyti principai rodo, kas užtraukia Dievo nemalonę, kaip pelnyti jo gailestingumą, kodėl turime perspėti nedorėlius. Pranašystė apie Jeruzalės sunaikinimą aiškiai primena, kad Jehova yra Dievas, kuris savo tautai ‘skelbia naujus dalykus pirmiau, negu tai atsitiks’ (Izaijo 42:9).
Pranašystėse, užrašytose Ezechielio 17:22-24 bei 21:31, 32 (21:26, 27, Brb), kalbama apie dangiškąją Mesijo Karalystę. Jai valdant, Dievo valia netrukus bus vykdoma ir žemėje (Mato 6:9, 10). Todėl tvirtai tikėdami galime laukti to meto, kai Dievo Karalystėje būsime visokeriopai laiminami. Taip, „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas“ (Hebrajams 4:12).
[Iliustracija 12 puslapyje]
Ką vaizduoja dangiškasis vežimas?
[Iliustracija 14 puslapyje]
Uoliai dalyvaudami skelbimo darbe lengviau išsaugosime savo „ženklą“