Kaip nugalėti etninę neapykantą?

ISPANIJOJE teisėjas nutraukia futbolo rungtynes. Kodėl? Minia žiūrovų užgaulioja žaidėją iš Kamerūno ir šis grasina palikti aikštę. Rusijoje vis dažniau liejasi smurtas prieš atvykėlius iš Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos. Vien per 2005-uosius čia įvyko 394 rasiniai išpuoliai — 55 procentais daugiau nei 2004-aisiais. Britanijoje apklausus azijiečius ir juodaodžius, trečdalis jų sakė manantys, jog bent kartą dėl rasinės diskriminacijos yra praradę darbą. Tokia tendencija akivaizdi visame pasaulyje.

Etninė nepakanta pasireiškia įvairiai — nuo nemalonių ar įžeidžiamų pastabų iki pačios valstybės bandymo išnaikinti kokią nors etninę grupę. * Iš kur kyla tokia nepakanta? Kaip jai nepasiduoti? Ar realu tikėtis, kad vienąsyk žmonija gyvens taikoje? Pažiūrėkime, kaip Biblija nušviečia šiuos klausimus.

Priespauda ir neapykanta

„Žmogaus širdies polinkiai pikti nuo pat jaunumės“, — sakoma Biblijoje (Pradžios 8:21). Dėl to engti kitus kai kam, atrodo, yra tiesiog malonumas. „Štai ašaros prispaustųjų ir niekas jų nepaguodžia. Skriaudėjai galingi“, — teigia Biblijos rašytojas (Mokytojo 4:1, Brb).

Iš Biblijos taip pat sužinome, kad etninė nepakanta keroja nuo seno. Štai XVIII amžiuje p. m. e. Egipto faraonas pakvietė hebrają Jokūbą su gausia šeima įsikurti Egipte. Vėliau, kai Jokūbo šeimyna smarkiai padidėjo, kitam faraonui ėmė atrodyti, jog šie imigrantai kelia grėsmę kraštui. Biblijoje rašoma: „‘Žiūrėkite, — sakė jis savo žmonėms, — izraelitų tauta gausesnė ir galingesnė už mus. Tai negerai! Turime su jais pasielgti taip gudriai, kad nebedaugėtų.’ [...] Todėl buvo paskirti prižiūrėtojai engti juos lažo darbais“ (Išėjimo 1:9-11). Egiptiečiai netgi įsakė žudyti visus Jokūbo palikuonių naujagimius berniukus (Išėjimo 1:15, 16).

Kokia esminė priežastis?

Religijos užkirsti kelio etninei nepakantai beveik nebandė. Nors pavieniai asmenys drąsiai kovojo su priespauda, bažnyčios apskritai dažniau stodavo engėjų pusėn. Taip buvo Jungtinėse Valstijose, kur juodaodžius valdžios vertė paklusti įstatymais, vyko linčo teismai, o santuokos su baltaodžiais buvo draudžiamos iki pat 1967-ųjų. Panašiai buvo ir Pietų Afrikos Respublikoje vykdant apartheido politiką. Čia mažuma įstatymais, irgi draudžiančiais santuoką tarp skirtingų rasių, bandė įtvirtinti savo viešpatavimą. Abiem atvejais tie, kas rodė priešiškumą kitai etninei grupei, buvo labai religingi.

Tačiau tokios nepakantos šaknys kur kas gilesnės. Biblijoje paaiškinama, kodėl vienos etninės grupės engia kitas. Joje sakoma: „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. Jei kas sakytų: ‘Aš  myliu Dievą’, o savo brolio nekęstų, tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jono 4:8, 20). Šis teiginys atskleidžia pagrindinę priežastį, kodėl keroja etninė nesantaika. Žmonės, nesvarbu, religingi ar ne, nepažįsta Dievo ir jo nemyli.

Dievo pažinimas — kelias į etninę santarvę

Kaip meilė Dievui ir jo pažinimas padeda kurti etninę harmoniją? Kokios žinios iš Dievo Žodžio skiepija pakantumą tam, kuris kitos rasės ar tautybės? Pasak Biblijos, Jehova yra visų žmonių Tėvas. Taigi „turime tik vieną Dievą — Tėvą, iš kurio yra visa“ (1 Korintiečiams 8:6). Biblijoje dar parašyta: Dievas „padarė iš vieno žmogaus kiekvieną žmonių tautą“ (Apaštalų darbų 17:26, Jr). Vadinasi, visi esame broliai.

Visos tautos gali didžiuotis, kad gavo gyvybę iš Dievo, bet turi priežasčių apgailestauti dėl savo protėvių. Apaštalas Paulius rašė: „Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį.“ Taigi „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Romiečiams 3:23; 5:12). Jehovai Dievui patinka įvairovė — dviejų visiškai vienodų jo kūrinių nerasime. Tačiau nė vienai etninei grupei jis nedavė dingsties jaustis pranašesne. Paplitusi nuomonė, kad kuri nors rasė ar tauta geresnė, prieštarauja Šventojo Rašto principams. Akivaizdu, žinios, kurias įgyjame iš Dievo, ugdo etninę santarvę.

Dievui rūpi visos tautos

Kai kam kyla klausimas, ar būdamas palankus izraelitams ir liepdamas jiems laikytis atskirai nuo kitų tautų, Dievas neskatino nusistatymo prieš kitataučius? (Išėjimo 34:12) Kadaise jis išsirinko Izraelio tautą ir padarė ją savo ypatinga nuosavybe dėl neprilygstamo izraelitų protėvio, Abraomo, tikėjimo. Dievas pats tą tautą valdė, skirdavo vadovus, davė įstatymus. Kol ji buvo klusni, kitos tautos galėjo matyti, kuo Dievo valdymas pranašesnis už žmonių. Jehova taip pat mokė Izraelį, kad žmonijai sutaikinti su Dievu reikalinga auka. Vadinasi, Jehovos sąjunga su Izraeliu buvo visų tautų labui ir derinosi su Abraomui duotu pažadu: „Visos tautos žemėje gaus palaiminimą per tavo  palikuonis [„sėklą“, NW], nes tu buvai klusnus mano balsui“ (Pradžios 22:18).

Žydams taip pat buvo suteikta garbė gauti šventus Dievo žodžius ir tapti tauta, kurioje turėjo gimti Mesijas. Tai Dievas irgi padarė visų tautų gerovei. Žydams patikėtuose Hebrajiškuosiuose raštuose vaizdžiai aprašytas laikas, kai bus didžiai palaimintos visos etninės grupės: „Daug tautų ateis ir sakys: ‘Ateikite, kopkime į Viešpaties kalną, į Jokūbo Dievo Namus, kad jis pamokytų mus savo kelių [...].’ Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti. Tuomet visi sėdės po savo vynmedžiais, po savo figmedžiais, ir nebus kam jų gąsdinti“ (Michėjo 4:2-4).

Nors Jėzus Kristus pats skelbė žydams, jis pasakė: „Ši geroji naujiena apie karalystę bus paskelbta visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms“ (Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972). Taigi gerąją naujieną turėjo išgirsti kiekviena tauta. Elgdamasis nešališkai su visomis etninėmis grupėmis Jehova parodė tobulą pavyzdį. „Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apaštalų darbų 10:34, 35).

Įstatymai, duoti senovės Izraeliui, irgi liudija, kad Dievas rūpinasi visomis tautomis. Šalyje gyvenančius neizraelitus jis reikalavo ne tik gerbti. Įstatyme buvo pasakyta: „Ateivis, gyvenantis su jumis, bus jums tarp jūsų kaip vietinis; mylėsi jį kaip save patį, nes jūs buvote ateiviai Egipto žemėje“ (Kunigų 19:34, kursyvas mūsų). Daugelis Dievo įstatymų mokė izraelitus būti malonius atsikėlėliams. Taip elgėsi Jėzaus protėvis Boazas, pamatęs suvargusią svetimtautę, renkančią varpas jo lauke. Žinodamas Dievo paliepimą, jis pasirūpino, kad pjovėjai paliktų jai užtektinai derliaus likučių (Rūtos 2:1, 10, 16).

Jėzus moko gerumo

Jėzus kaip niekas kitas suteikė daug žinių apie Dievą ir parodė savo sekėjams, kaip reikia švelniai elgtis su kitokiais žmonėmis. Sykį jis užkalbino samarietę. Moteris nustebo, nes samariečius, vieną iš etninių grupių, dauguma žydų niekino. Per tą pokalbį Jėzus maloniai paaiškino jai, kaip įgyti amžinąjį gyvenimą (Jono 4:7-14).

Kaip žiūrėti į kitų rasių ir tautybių žmones, Jėzus dar pamokė pasakojimu apie gailestingąjį samarietį. Šis pastebėjo gulintį žydą, sunkiai sužalotą plėšikų. „Kodėl turėčiau jam padėti? — galėjo galvoti samarietis. — Juk žydai niekina mano  gentainius!“ Tačiau jo požiūris į svetimtaučius, anot Jėzaus, buvo visiškai kitoks. Nors kiti pakeleiviai praėjo pro šalį, samarietis pasigailėjo sužeistojo ir padėjo kuo galėdamas. Trokštantys Dievo palankumo turi daryti panašiai, baigdamas palyginimą pasakė Jėzus (Luko 10:30-37).

Tuos, kas nori Dievui įtikti, apaštalas Paulius ragino pasikeisti ir stengtis žiūrėti į žmones taip, kaip žiūri Dievas. Paulius rašė: „Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę naują, kuris atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą. Čia jau nebėra nei graiko, nei žydo, nei apipjaustyto, nei neapipjaustyto, nėra barbaro, skito [...]. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo [„tobulas vienybės“, NW] raištis“ (Kolosiečiams 3:9-14).

Ar Dievo pažinimas keičia žmones?

Ar pažindami Jehovą Dievą žmonės tikrai pakeičia požiūrį į kitataučius? Štai ką papasakojo viena moteris, iš Azijos atsikėlusi gyventi į Kanadą, kur jai teko kęsti diskriminaciją. Sykį ji sutiko Jehovos liudytojus ir pradėjo su jais studijuoti Bibliją. Vėliau parašė jiems padėkos laišką. „Jūs, šviesiaodžiai, buvote tokie malonūs ir švelnūs, — rašė ji. — Pamačiusi, kaip skiriatės nuo kitų baltųjų, ėmiau galvoti kodėl? Mąsčiau, mąsčiau ir nusprendžiau, kad esate Dievo liudytojai. Biblijoje tikriausiai yra kažkas svarbaus. Jūsų sueigose mačiau žmonių, kurių odos spalva balta, juoda, ruda, geltona, tačiau širdis vienos spalvos, nes jūs visi broliai ir seserys. Žinau, kad tokius jus padarė jūsų Dievas.“

Dievo Žodyje sakoma, jog ateityje „žemė bus kupina Viešpaties [„Jehovos“, NW] pažinimo“ (Izaijo 11:9). Pildantis šiai Biblijos pranašystei, jau dabar milijonai žmonių „iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ darniai garbina Dievą taip, kaip jam priimtina (Apreiškimo 7:9). Jie laukia meto, kai nebeliks neapykantos, kai visoje žemėje viešpataus meilė ir pagaliau išsipildys pažadas, Jehovos duotas Abraomui: „Bus palaimintos visos žemės giminės“ (Apaštalų darbų 3:25).

[Išnaša]

[Iliustracija 4, 5 puslapiuose]

Dievo Įstatymas mokė izraelitus mylėti ateivius

[Iliustracija 5 puslapyje]

Ko pamoko pasakojimas apie gailestingąjį samarietį?

[Iliustracijos 6 puslapyje]

Nė vienai etninei grupei Dievas nedavė dingsties jaustis pranašesne