Pirmoji Biblija portugalų kalba. Atkaklaus vertėjo istorija

„TIK atkaklusis pasiekia tikslą.“ Šią sentenciją antraštiniame savo religinės brošiūros puslapyje užrašė XVII amžiuje gyvenęs Žoaunas Fareira de Almeida. Nė nerasi tinkamesnio apibūdinimo žmogui, kuris visą gyvenimą paaukojo Biblijai versti į portugalų kalbą, taip pat rūpinosi, kad ji būtų išleista.

Gimė Almeida 1628-aisiais Tore de Tavareso kaime šiaurės Portugalijoje. Jis anksti neteko tėvų, tad augo pas dėdę vienuolį šalies sostinėje Lisabonoje. Manoma, kad ruošdamasis kunigystei Almeida gavo puikų išsilavinimą ir kad tai padėjo dar paauglystėje atsiskleisti išskirtiniam jo gabumui kalboms.

Tačiau nežinia ar Almeida būtų galėjęs pasinaudoti tuo gabumu Biblijai versti, jeigu būtų likęs Portugalijoje. Reformacijos judėjimas Šiaurės ir Centrinėje Europoje daugelį paskatino versti Bibliją į gimtąją kalbą, tačiau Portugaliją savo gniaužtuose tvirtai laikė inkvizicija. Žmogų ji galėjo nuteisti vien už tai, jog namuose turi Bibliją sava kalba. *

Tikriausiai Almeida trokšte troško išsivaduoti iš tokios slogios aplinkos, todėl dar paauglystėje išvyko į Nyderlandus. Po kurio laiko, būdamas vos keturiolikos, išsiruošė kelionėn į Aziją per Indonezijos miestą Bataviją (dabar Džakarta) — tuometinį olandų Ost Indijos bendrovės administracinį centrą Pietryčių Azijoje.

Paauglys vertėjas

Kai iki Azijos buvo visai nebetoli,  Almeidos gyvenimas pakrypo visai kita linkme. Plaukiant iš Batavijos į Malaką (dabar Melaka) vakarų Malaizijoje jam į rankas pakliuvo protestantų brošiūra ispanų kalba Diferencias de la Cristiandad (Skirtumai krikščionybėje). Joje buvo kritikuojami klaidingi Bažnyčios mokymai, o vienas teiginys ypač patraukė jaunojo Almeidos dėmesį: „Jeigu bažnyčioje, nors ir Dievo šlovei, bus mokoma klausytojams nesuprantama kalba, jiems tai neduos jokios naudos“ (1 Korintiečiams 14:9).

Almeida suvokė: norint atskleisti religijos klystkelius, svarbu, kad visi suprastų Bibliją. Atvykęs į Malaką jis priėmė reformatų religiją ir iškart ėmėsi dalimis versti Evangelijas iš ispanų kalbos bei platino jas „žmonėms, nuoširdžiai trokštantiems žinoti tiesą“. *

Po poros metų Almeida žengė dar vieną žingsnį — ryžosi išversti visas Biblijos graikiškąsias knygas iš lotyniškosios Vulgatos. Tikslui pasiekti neprireikė nė metų, — tai išties nuostabu, juk vertėjas tebuvo vos šešiolikos! Almeida ilgai nedvejodamas nusiuntė savo vertimą olandų generalgubernatoriui Batavijoje ir paprašė išspausdinti. Atrodo, vietinė reformatų bažnyčia rankraščius persiuntė į Amsterdamą, tačiau pagyvenęs pastorius, kuriam jie buvo patikėti, mirė, ir Almeidos darbas prapuolė.

Kada 1651-aisiais reformatų bendruomenė Ceilone (dabar Šri Lanka) paprašė jo vertimo kopijos, paaiškėjo, jog originalas iš bažnyčios archyvų dingęs. Tačiau jaunuolio tai nesulaikė. Jis kažkur surado vieną egzempliorių, greičiausiai juodraštį, ir per metus parengė visas Evangelijas bei Apaštalų darbų knygą. Konsistorija * Batavijoje įteikė jam 30 guldenų. „Menka suma už tokį milžinišką darbą“, — rašė vienas Almeidos bendradarbis.

Nors ir nesulaukė įvertinimo už savo triūsą, Almeida tęsė pradėtą darbą ir 1654-aisiais pateikė peržiūrėtą ir pataisytą visą „Naująjį Testamentą“. Vėl buvo svarstoma galimybė veikalą išspausdinti, tačiau nieko konkretaus nesiimta, tik kelioms bažnyčioms padarytos rankraštinės kopijos.

Nuteistas inkvizicijos

Paskui ištisą dešimtmetį Almeida uoliai pastoriavo ir skelbė reformatų bažnyčios mokymus. Į pastorius jį įšventino 1656-aisiais. Iš pradžių Almeida tarnavo Ceilone (čia sykį jo vos nesutrypė dramblys), paskui išvyko į Indiją — buvo vienas iš pirmųjų protestantų misionierių toje šalyje.

Kadangi Almeida išpažino protestantizmą, daugelis portugališkai kalbančiose bendruomenėse, kurias jis lankydavo, laikė jį atskalūnu ir išdaviku. Almeida atvirai smerkė moralinį dvasininkų sugedimą, atskleisdavo, ką Bažnyčia moko neteisingai, todėl dažnai susikirsdavo su katalikų misionieriais. Konfliktai taip paaštrėjo, jog Indijos Góa valstijoje 1661 metais  inkvizitoriai paskelbė jam mirties nuosprendį už ereziją. Neturėdami jo savo rankose, sudegino atvaizdą. Išgąsdintas tokio karingo Almeidos būdo, olandų generalgubernatorius netrukus atšaukė jį į Bataviją.

Nors Almeida buvo uolus misionierius, niekad nepamiršo, kaip reikia Biblijos portugalų kalba. Jo ryžtas dar sustiprėjo, kai akivaizdžiai pamatė, jog nei dvasininkai, nei pasauliečiai Šventojo Rašto neišmano. Vienos religinės brošiūros, išleistos 1668 metais, pratarmėje Almeida skaitytojams paskelbė: „Viliuosi [...] netrukus įteikti jums visą Bibliją, išverstą į jūsų gimtąją kalbą, — tai bus tikras lobis ir vertingiausia iš visų kada nors jūsų gautų dovanų.“

Almeidos kova su redaguotojais

1676-aisiais Almeida bažnyčios konsistorijai Batavijoje įteikė galutinį „Naujojo Testamento“ vertimo variantą. Jau nuo pat pradžių vertėjo ir redaguotojų santykiai buvo įtempti. Biografas J. L. Svelengrėbelis aiškino, kad olandiškai kalbantiems Almeidos bendradarbiams tikriausiai buvo sunku perprasti kai kuriuos reikšmės ir stiliaus niuansus. Nesutarta ir dėl kalbos pasirinkimo: ar Bibliją versti į šnekamąją kalbą ar į sunormintą, bet mažai kam suprantamą? Be to, karštas Almeidos troškimas išvysti savo veikalą išspausdintą irgi, taip sakant, pylė alyvos į ugnį.

Greičiausiai dėl pačių redaguotojų nesutarimų arba jų abejingumo darbas į priekį judėjo sunkiai. Po ketverių metų jie tebeaptarinėjo pirmuosius Evangelijos pagal Luką skyrius. Nusivylęs dėl tokio vilkinimo Almeida nusiuntė rankraščio kopiją į Nyderlandus, kad vertimas būtų išspausdintas be redaguotojų žinios.

Nors konsistorija stengėsi sukliudyti, „Naujasis Testamentas“ buvo išleistas Amsterdame 1681-aisiais, o kitąmet pirmieji egzemplioriai pasiekė Bataviją. Įsivaizduokite, koks nusivylęs turėjo būti Almeida, kai išvydo savo vertimą „patobulintą“ olandų redaguotojų! Kadangi portugališkai nemokėjo, jie, pasak Almeidos, įtraukė „prastų, prieštaringų vertinių ir dėl to pasidarė sunku suprasti, kas yra šventoji dvasia“.

Nyderlandų valdžia irgi nebuvo patenkinta, tad liepė visą tiražą sunaikinti. Vis dėlto Almeidai pavyko įtikinti valdininkus išsaugoti kelis egzempliorius: jis pažadėjo šiurkščiausias klaidas ištaisyti ranka. Tuo vertimu naudotasi, kol pasirodė atnaujintas.

Redaguotojų komisija vėl susirinko Batavijoje: toliau taisė graikiškąją Biblijos dalį ir, kai tik Almeida išvertė, pradėjo rengti spaudai hebrajiškąją. Būgštaudama, kad Almeidos kantrybė gali išsekti, konsistorija nusprendė pasirašytus galutinio varianto lapus saugoti bažnyčios seife. Neverta nė sakyti, jog Almeida tam pasipriešino.

Dešimtmečiai sunkaus triūso bei nelengvo gyvenimo atogrąžose atsiliepė vertėjo sveikatai. Ji prastėjo, tad 1689 metais Almeida atsistatydino iš pareigų ir atsidėjo versti hebrajiškąją Biblijos dalį. Deja, po poros metų jis mirė, nebaigęs paskutinio Ezechielio knygos skyriaus.

Antroji „Naujojo Testamento“, peržiūrėto prieš pat Almeidos mirtį, laida išėjo 1693-iaisiais. Ir vėl jo darbas nukentėjo nuo neišmanių redaguotojų. Savo knygoje A Biblia em Portugal (Biblija portugališkai) G. L. Santosas Fereira teigė: „Šie taisytojai [...], galima sakyti, visiškai pakeitė puikų Almeidos darbą, subjaurojo ir iškraipė gražaus originalaus teksto likučius, nepaliestus pirmųjų taisytojų.“

 Biblija portugalų kalba baigta

Mirus Almeidai, nebeliko, kas Batavijoje skatintų imtis peržiūrėti ir leisti Bibliją portugalų kalba. Trečiąją „Naujojo Testamento“ laidą 1711 metais finansavo viena krikščionišką mokymą skleidžianti bendrija Londone. Šito paprašė danų misionieriai, tarnaujantys Trankubare, pietų Indijoje.

Bendrija nusprendė tame mieste įkurti spaustuvę. Tačiau pakeliui į Indiją laivą su visa spaustuvės įranga bei Biblijų siunta užgrobė prancūzų piratai ir galiausiai paliko Brazilijos uoste Rio de Žaneire. Santosas Fereira rašo: „Dėl neaiškių, daugelio manymu, netgi stebuklingų priežasčių bei aplinkybių dėžės su spaustuvės įranga rastos sveikos triumo dugne ir tuo pačiu laivu atkeliavo į Trankubarą.“ Danų misionieriai kruopščiai peržiūrėjo ir išleido likusias Almeidos verstas Biblijos knygas. Paskutinė Biblijos portugalų kalba dalis pasirodė 1751-aisiais, praėjus kone 110 metų nuo to laiko, kai Almeida pradėjo Biblijos vertėjo karjerą.

Nenykstantis palikimas

Almeida nuo jaunumės suvokė, kaip svarbu paprastiems žmonėms turėti Bibliją portugalų kalba, kad galėtų pažinti tiesą. Todėl atkakliai visą gyvenimą stengėsi įgyvendinti savo svajonę, nepaisydamas Katalikų bažnyčios priešinimosi, bendraamžių abejingumo, rodos, niekad nesibaigsiančių nesutarimų su redaguotojais, taip pat prastėjančios sveikatos. Ir už savo atkaklumą sulaukė atlygio.

Daugybė portugališkai kalbančių bendruomenių, kuriose Almeida skelbė, po truputį mažėjo ir galiausiai jų nebeliko, tačiau jo versta Biblija skaitoma iki šiol. XIX šimtmetyje Britanijos bei užsienio šalių Biblijos draugija, taip pat Amerikos Biblijos draugija išplatino tūkstančius Almeidos versto Šventojo Rašto egzempliorių Portugalijoje ir Brazilijos pajūrio miestuose. Šis vertimas tebėra vienas populiariausių ir labiausiai paplitusių portugališkai kalbančiuose kraštuose.

Be abejonės, daugelis labai dėkingi visiems pirmiesiems Biblijos vertėjams. Tačiau labiausiai dėkoti turime Jehovai, kuris nori su mumis bendrauti ir „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Timotiejui 2:3, 4, kursyvas mūsų). Juk tai jis išsaugojo savo Žodį ir davė jį mūsų labui. Visuomet branginkime ir stropiai tyrinėkime šią vertingiausią dovaną, gautą iš dangiškojo Tėvo.

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 21 puslapyje]

DIEVO VARDAS

Almeidos, kaip vertėjo, sąžiningumą akivaizdžiai liudija tai, jog versdamas Bibliją vietoje hebrajiškos tetragramos rašė Dievo vardą.

[Šaltinio nuoroda]

Cortesia da Biblioteca da Igreja de Santa Catarina (Igreja dos Paulistas)

[Žemėlapis 18 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

ATLANTO VANDENYNAS

PORTUGALIJA

Lisabona

Tore de Tavaresas

[Iliustracija 18 puslapyje]

Batavija XVII amžiuje

[Šaltinio nuoroda]

From Oud en Nieuw Oost-Indiën, Franciscus Valentijn, 1724

[Iliustracija 18, 19 puslapiuose]

„Naujojo Testamento“, pirmą kartą portugalų kalba išleisto 1681-aisiais, antraštinis puslapis

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy Biblioteca Nacional, Portugal