Ar tu gyveni dvasia?
Ar tu gyveni dvasia?
„Gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams“ (GALATAMS 5:16).
1. Kaip galime išsklaidyti nerimastingas mintis, kad nusidėjome šventajai dvasiai?
IŠSKLAIDYTI nerimastingas mintis, kad nusidėjome Jehovos šventajai dvasiai, bus lengviau, jei laikysimės apaštalo Pauliaus priesako: „Gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams“ (Galatams 5:16). Jeigu leidžiamės vadovaujami Dievo dvasios, nederami kūno geismai mūsų neužvaldys (Romiečiams 8:2-10).
2, 3. Kuo mums palaiminga leistis dvasios vadovaujamiems?
2 Mus, ‘gyvenančius dvasia’, Dievo veiklioji jėga skatins paklusti Jehovai. Tarnyboje, bendruomenėje, namuose ir apskritai visur rodysime pritinkančias Dievo garbintojams savybes. Kad išsiugdėme dvasios vaisių, bus akivaizdu iš to, kokie esame su savo sutuoktiniu, vaikais, bendratikiais ir kitais žmonėmis.
3 Jei, Dievo požiūriu, gyvename pagal dvasią, įstengsime susilaikyti nuo nuodėmės (1 Petro 4:1-6, NW). Dvasios vedami tikrai nepadarysime neatleistino nusižengimo. O kuo dar mums palaiminga būti dvasios vadovaujamiems?
Niekada neatitolk nuo Dievo ir Kristaus
4, 5. Kaip, šventosios dvasios vadovaujami, žiūrėsime į Jėzų?
4 Vadovaujami šventosios dvasios, išsaugome artimus santykius su Dievu ir jo Sūnumi. Rašydamas Korinte gyvenantiems bendratikiams apie dvasios dovanas, Paulius pabrėžė: „Jums [buvusiems stabmeldžiams] aiškinu, kad nė vienas, kuris kalba Dievo Dvasios skatinamas, nesako: ‘Prakeiktas Jėzus!’ Ir nė vienas negali ištarti: ‘Jėzus yra Viešpats’, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Korintiečiams 12:1-3). Jei kokia dvasia kursto žmogų sakyti prakeiksmus Jėzui, ji yra nuo Šėtono. Bet mus, krikščionis, veda šventoji dvasia, todėl neabejojame, kad Jehova prikėlė Jėzų iš mirusių ir išaukštino virš visos kūrinijos (Filipiečiams 2:5-11). Tikime Kristaus išperkamąja auka, ir mums jis yra Dievo paskirtas Viešpats.
5 Pirmajame amžiuje tam tikri asmenys, vadinantys save krikščionimis, neigė, kad Jėzus buvo atėjęs kūne (2 Jono 7-11). Klaidingo požiūrio paveikti kai kurie atmetė teisingus mokymus apie Jėzų, Mesiją (Morkaus 1:9-11; Jono 1:1, 14). Šventosios dvasios vadovaujami, į tokią atskalūnybę neįpulsime. O kad neužtarnauta Jehovos malonė ir toliau mus lydėtų ir kad ‘vaikščiotume tiesoje’, turime likti dvasiškai budrūs (3 Jono 3, 4). Todėl ryžtingai traukimės nuo visokios atskalūnybės ir taip išsaugokime glaudų ryšį su savo dangiškuoju Tėvu.
6. Kokias savybes Dievo dvasia padeda ugdytis tiems, kurie elgiasi pagal dvasią?
6 Susiskaldymus ir grįžimą į stabmeldystę Paulius priskyrė prie tokių „kūno darbų“ kaip ištvirkavimas ir palaidas elgesys. Sykiu jis paaiškino: „Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais. Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“ (Galatams 5:19-21, 24, 25). Kokias savybes Dievo veiklioji jėga padeda ugdytis tiems, kurie gyvena dvasia ir elgiasi pagal dvasią? „Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė [„tikėjimas“, Vl], romumas, susivaldymas“, — rašė apaštalas Paulius (Galatams 5:22, 23). Tad ir pakalbėkime apie šias savybes — šventosios dvasios vaisių.
Mylėkime vieni kitus
7. Kas yra meilė ir kas jai būdinga?
7 Meilė — vienas dvasios vaisius — paprastai rodoma stipriu prisirišimu, nuoširdžiu artumu, nesavanaudišku rūpinimusi kitais. Šventajame Rašte sakoma, kad „Dievas yra meilė“. Jis — meilės įsikūnijimas. Kokia didelė Dievo ir jo Sūnaus meilė žmonijai, akivaizdžiausia iš to, kad Jėzus Kristus atidavė save kaip išperkamąją auką (1 Jono 4:8; Jono 3:16; 15:13; Romiečiams 5:8). Mes, Jėzaus sekėjai, atpažįstami iš tarpusavio meilės (Jono 13:34, 35). Mylėti vienas kitą netgi esame liepiami (1 Jono 3:23). Paulius sako, kad meilė kantri ir maloninga. Ji nėra pavydi, nesididžiuoja, nesielgia netinkamai, neieško sau naudos. Meilė nepasiduoda piktumui ir neskaičiuoja nuoskaudų. Ji nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa. Meilė visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi, visa ištveria. Meilė niekada nepralaimi (1 Korintiečiams 13:4-8).
8. Kodėl turime rodyti meilę Jehovos tarnams?
8 Jeigu leidžiame Dievo dvasiai ugdyti mumyse meilę, ji bus matoma iš mūsų santykių su Dievu ir artimu (Mato 22:37-39). Apaštalas Jonas rašė: „Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje. Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio“ (1 Jono 3:14, 15). Žmogžudys galėjo prisiglausti kuriame nors Izraelio priebėgos mieste tik tuo atveju, jei nužudytajam nepuoselėjo neapykantos (Pakartoto Įstatymo 19:4, 11-13). Jeigu esame šventosios dvasios vedami, rodysime meilę Dievui, bendratikiams ir visiems žmonėms.
„Viešpaties džiaugsmas — jūsų stiprybė“
9, 10. Kas yra džiaugsmas ir kodėl galime džiūgauti?
9 Džiaugsmas — didžiulės laimės būsena. Jehova yra „laimingasis Dievas“ (1 Timotiejui 1:11, NW; Psalmyno 104:31). Jo Sūnus vykdo Tėvo valią su džiaugsmu (Psalmyno 40:9 [40:8, Brb]; Hebrajams 10:7-9). Taip pat parašyta, kad „Viešpaties džiaugsmas — [mūsų] stiprybė“ (Nehemijo 8:10, Brb).
10 Jeigu džiaugsmo, šventosios dvasios vaisiaus, nestokojame, jaučiame didelį pasitenkinimą vykdydami Dievo valią net tada, kai mus spaudžia sunkumai, liūdesys, kai esame persekiojami. Kokia laimė „pažinti Dievą“! (Patarlių 2:1-5) Džiaugiamės bendryste su Aukščiausiuoju, nes įgijome tikrąjį pažinimą, tikime Jehovą ir pripažįstame Jėzaus išperkamąją auką (1 Jono 2:1, 2). Taip pat džiaugiamės, kad esame daugiatautėje tikrojoje brolijoje, kuri pasaulyje vienintelė (Sofonijo 3:9, Brb; Agėjo 2:7). Karalystės viltis ir didi garbė skelbti gerąją naujieną irgi teikia mums džiaugsmo (Mato 6:9, 10; 24:14). O argi nesidžiaugi būsimu amžinuoju gyvenimu? (Jono 17:3) Jeigu puoselėji tokią nuostabią viltį, „tu tikrai džiūgausi“ (Pakartoto Įstatymo 16:15).
Puoselėkime savyje ramybę ir kantrumą
11, 12. a) Kaip pasakytum, kas yra ramybė? b) Kaip mus veikia Dievo ramybė?
11 Dar vienas dvasios vaisius — ramybė — yra tokia būsena, kai nekausto nerimas. Mūsų dangiškasis Tėvas vadinamas ramybės Dievu, todėl ir sakoma: „Telaimina Viešpats savo tautą ramybe!“ (Psalmyno 29:11; 1 Korintiečiams 14:33, Brb). Jėzus savo sekėjus patikino: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“ (Jono 14:27). Kaip tai turėjo padėti jo mokiniams?
12 Jėzus, kaip ir žadėjęs, įkvėpė savo mokinių širdyse bei protuose ramybę, ir baimė pasitraukė. Ypač didelę ramybę jie pajuto gavę pažadėtą šventąją dvasią (Jono 14:26). Vedami dvasios ir žinodami, kad mūsų maldos nelieka be atsako, džiaugiamės nepaprasta „Dievo ramybe“, todėl mūsų širdies ir proto nerimas nekamuoja (Filipiečiams 4:6, 7). Jehovos dvasia taip pat padeda mums puoselėti ramybę ir santarvę, kai būname draugėje su bendratikiais, ir sugyventi su visais žmonėmis (Romiečiams 12:18; 1 Tesalonikiečiams 5:13).
13, 14. Kas yra kantrybė ir kodėl turime būti kantrūs?
13 O nuo ramybės neatsiejamas ir kantrumas. Tai tokia savybė, kuri padeda susilaikyti ir neatmokėti bloguoju, taip pat ištverti pikta su viltimi, kad viskas pasisuks į gera. Dievas yra didžiai kantrus (Romiečiams 9:22-24). Jėzus irgi rodo kantrybę, ir tai mums tikra palaima. Paulius rašė: „Todėl ir buvo manęs pasigailėta, kad manyje pirmame Kristus Jėzus parodytų visą savo kantrybę, duodamas pavyzdį tiems, kurie jį įtikės amžinajam gyvenimui“ (1 Timotiejui 1:16).
14 Kantrybė saugo mus, kai kiti kalba nemalonius, neapgalvotus žodžius ar užgauliai elgiasi. Paulius bendratikius skatino: „Būkite kantrūs visiems!“ (1 Tesalonikiečiams 5:14). Kadangi visi esame netobuli ir suklystame, be abejo, norime, kad žmonės būtų kantrūs su mumis, jei ką ir ne taip padarome. Todėl visada su džiaugsmu rodykime kantrybę (Kolosiečiams 1:9-12).
Nestokokime maloningumo ir gerumo
15. Nusakyk, kas yra maloningumas, ir pateik pavyzdžių.
15 Maloningumą rodome rūpindamiesi kitais žmonėmis: palaikome juos gerais žodžiais ir darbais. Jehova ir jo Sūnus yra maloningi (Romiečiams 2:4, Jr; 1 Petro 2:3, Brb). Todėl iš Dievo ir Kristaus tarnų irgi tikimasi maloningumo (Kolosiečiams 3:12, Jr). Net ir pasaulio žmonės, nepažįstantys Dievo, kartais parodo „nepaprastą maloningumą“ (Apaštalų darbų 28:2, Jr). Mes, jeigu gyvename dvasia, juolab būsime maloningi.
16. Kokiomis aplinkybėmis esame skatinami rodyti maloningumą?
16 Maloningumą rodyti galime net ir supykę dėl kieno nors įžeidžiančių žodžių ar nederamo elgesio. „Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir nepalikite vietos velniui. [...] Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“, — patarė Paulius (Efeziečiams 4:26, 27, 32). Būti maloningiems ypač reikia su tais, kurie patiria išmėginimus. Vis dėlto nebūtų maloninga, jei krikščionių vyresnysis, matydamas, kaip kuris nors bendratikis pavojingai krypsta iš „gerumo, teisumo ir tiesos“ kelio, bet bijodamas užgauti jo jausmus, vengtų duoti Biblija pagrįstą patarimą (Efeziečiams 5:9).
17, 18. Kas yra gerumas ir kiek mums svarbi ši savybė?
17 Gerumas — tai dorybė, vidinis taurumas, nusiteikimas daryti tik gera. Absoliučiai geras yra Dievas (Psalmyno 25:8; Zacharijo 9:17, Brb). Jėzus yra kupinas dorumo ir taurumo. Vis dėlto, kai į jį kreipėsi „Gerasis Mokytojau“, jis nesileido tituluojamas „Geruoju“, nes didžiausiu gerumo pavyzdžiu laikė patį Dievą (Morkaus 10:17, 18).
18 Daryti gera mums nelengva dėl paveldėtos nuodėmės (Romiečiams 5:12). Bet melsdami Dievą „mokyk mane gerumo“, galėsime rodyti šią savybę (Psalmyno 119:66, NW). Romoje gyvenantiems bendratikiams Paulius rašė: „Aš pats, mano broliai, esu tikras, kad esate kupini gerumo, pilni tikro pažinimo ir mokate vieni kitus perspėti“ (Romiečiams 15:14). Krikščionių prižiūrėtojas turi būti „mylintis tai, kas gera“ (Titui 1:7, 8, Jr). Jeigu mus veda Dievo dvasia, nestokosime gerumo, ir Jehova prisimins mus už visas geradarystes (Nehemijo 5:19; 13:31).
„Neveidmainiškas tikėjimas“
19. Remdamasis žodžiais iš Hebrajams 11:1, paaiškink, kas yra tikėjimas.
19 Tikėjimas — kitas dvasios vaisius — „yra tikrovė palaimų, kurių viliamės, neregimų įvykių įrodymas“ (Hebrajams 11:1, Jr). Gyvendami tikėjimu neabejojame, kad visa, ką Jehova pažadėjo, yra patikima — tarytum jau išsipildę. Įrodymai, kad nematomi dalykai tikri, tokie aiškūs, jog pats tikėjimas, sakoma, yra kaip įrodymas. Pavyzdžiui, kūriniai aiškiai byloja, kad yra Kūrėjas. Jeigu leidžiamės dvasios vedami, mūsų tikėjimas bus tvirtas.
20. Kas yra „lengvai apraizganti nuodėmė“ ir kaip galime jos išvengti ir apsisaugoti nuo kūno darbų?
20 O netikėjimas yra „lengvai apraizganti nuodėmė“ (Hebrajams 12:1, Brb). Kad išvengtume kūno darbų, nepasinertume į materializmą ir apsisaugotume nuo klaidingų, tikėjimą griaunančių mokymų, turime vadovautis Dievo dvasia (Kolosiečiams 2:8; 1 Timotiejui 6:9, 10; 2 Timotiejui 4:3-5). Šiandieną Jehovos tarnams jo dvasia padeda ugdytis tokį tikėjimą, kokį puoselėjo ikikrikščioniškųjų laikų liudytojai ir kiti jo garbintojai, apie kuriuos rašoma Biblijoje (Hebrajams 11:2-40). Savo „neveidmainišku tikėjimu“ galime stiprinti ir kitų tikėjimą (1 Timotiejui 1:5, Vl; Hebrajams 13:7).
Romumas ir susivaldymas
21, 22. Kas yra romumas ir kodėl turime būti romūs?
21 Romumas — tai švelnus būdas, malonus elgesys. Romumas yra viena Dievo savybių. Juk ir Jėzus buvo romus, o jis visada sekė savo Tėvo pavyzdžiu (Mato 11:28-30; Jono 1:18; 5:19). Ko tad iš mūsų, Dievo tarnų, reikalaujama?
22 Krikščionys turi ‘visiems žmonėms rodyti romumą’ (Titui 3:2, Brb). Tai būtina tarnyboje. Dvasiškai brandiems krikščionims patariama klystantį bendratikį pataisyti romiai (Galatams 6:1). „Su visu nuolankumu bei romumu“ kiekvienas galime palaikyti krikščionių vienybę ir santarvę (Efeziečiams 4:1-3, Brb). Kad visada elgtumės romiai, gyvenkime dvasia ir rodykime susivaldymą.
23, 24. Kas yra susivaldymas ir kuo jis mums naudingas?
23 Susivaldymas įgalina mus kontroliuoti savo mintis, kalbą ir veiksmus. Jehova net Jeruzalę sugriovusių babiloniečių atžvilgiu rodė susivaldymą (Izaijo 42:14). Jo Sūnus paliko mums pavyzdį, kaip galima susivaldyti kentėjimuose. Ir apaštalas Petras patarė bendratikiams ‘praturtinti pažinimą susivaldymu’ (1 Petro 2:21-23; 2 Petro 1:5-8, Brb).
24 Iš krikščionių vyresniųjų tikimasi, kad jie bus susivaldantys (Titui 1:7, 8). Ir kiekvienas, kurį veda šventoji dvasia, gali valdytis ir nesusiteršti palaidumu, nepadoria kalba ir apskritai niekuo, kas Jehovai nepatinka. Jeigu leidžiame Dievo dvasiai ugdyti mumyse susivaldymą, šią savybę kiti aiškiai matys iš mūsų dievobaimingos kalbos ir elgesio.
Ir toliau gyvenk dvasia
25, 26. Kokie bus mūsų santykiai su kitais ir kokia laukia ateitis, jei gyvename dvasia?
25 Jei gyvename dvasia, uoliai skelbsime žinią apie Karalystę (Apaštalų darbų 18:24-26). Būsime kitiems žmonėms mieli, ir ypač mūsų bendryste džiaugsis Dievo garbintojai. Vedami šventosios dvasios, galėsime savo bendratikiams teikti dvasinę atgaivą (Filipiečiams 2:1-4). Argi prie to nelinksta kiekvieno krikščionio širdis?
26 Šėtono valdomame pasaulyje nelengva gyventi dvasia (1 Jono 5:19). Bet taip gyvena milijonai. Jei pasitikime Jehova visa širdimi, būsime laimingi jau dabar ir galėsime amžinai vaikščioti teisingais keliais, kuriais su meile mus veda šventosios dvasios Davėjas (Psalmyno 128:1; Patarlių 3:5, 6).
Kaip atsakysi?
• Kokie yra mūsų santykiai su Dievu ir jo Sūnumi, jei gyvename dvasia?
• Iš kokių savybių susideda šventosios dvasios vaisius?
• Kaip galime rodyti Dievo dvasios vaisių?
• Koks yra mūsų dabartinis gyvenimas ir kokia laukia ateitis, jei vadovaujamės dvasia?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 23 puslapyje]
Jehovos šventoji dvasia ugdo mumyse meilę bendratikiams
[Iliustracija 24 puslapyje]
Rodykime maloningumą gerais žodžiais ir darbais