Ar turi žmogus nemirtingą sielą?

Kas mes esame? Vien kūnas ir kraujas? Vien elementai, iš kurių mūsų organizmas sudarytas? O gal kai kas daugiau? Nejaugi gali taip būti, kad šiandien esi, o rytoj jau nebe? Gal vis dėlto žmogui mirus kokia nematoma substancija išlieka?

PASAULIO religijos moko, kad yra gyvenimas po mirties. Aiškinimai įvairių įvairiausi ir painūs, bet tvirtinama iš esmės viena: žmoguje glūdi kažkas nemirtinga, kas išlieka net kūnui suirus. Daugelis tiki, jog tas „kažkas“ yra siela. O ką manote jūs? Ar esame iš dalies kūnas, iš dalies siela? Apskritai, kas yra siela? Ar turi žmogus nemirtingą pradą? Juk žinoti, kas iš tikrųjų esame, labai svarbu!

„Žmogus tapo gyva siela“

Kaip galėtume apibrėžti „sielos“ sąvoką? Ar tai yra tam tikra substancija, žmogui mirštant atsiskirianti nuo kūno ir gebanti gyvuoti savarankiškai? Šventajame Rašte „siela dažnai tapatinama su pačiu asmeniu“ (Holman Illustrated Bible Dictionary). Antai Pradžios knygoje, 2 skyriaus 7 eilutėje, rašoma: „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela“ (Brb). Pirmasis žmogus Adomas, kaip suprantame iš šių žodžių, buvo siela.

Kad „siela“ gali reikšti patį asmenį, rodo ir kitos Šventojo Rašto eilutės. Štai pasakyta, jog siela valgo ir geria (Luko 12:19). Taip pat rašoma, kad ji sielvartauja, liūdi, būna sukrėsta, nerimauja (Psalmyno 119:28, Brb; Mato 26:38; Jono 12:27; Apaštalų darbų 15:24). Apie žmogų kaip sielą Romiečiams 13:1 parašyta: „Kiekviena siela tebūna klusni aukštesnėms valdžioms“ (Brb). Ir 1 Petro 3:20 skaitome: „Nojaus dienomis [...] nedaugelis, tai yra aštuonios sielos, buvo išgelbėtos vandeniu“ (1 Petro 3:20, Brb). Šiose eilutėse nerandame nė menkiausios užuominos, kad siela būtų nematerialus žmogaus pradas, atsiskiriantis nuo jo mirštant.

 O kaip su gyvūnais ir augalais? Ar juos taip pat galima vadinti sielomis? Dievas kartą nurodė Mozei išrinkti „po vieną sielą iš penkių šimtų žmonių ir po vieną iš bandos, asilų ir avių“ (Skaičių 31:28, Vl). Taigi ir žmonės, ir gyvuliai yra sielos. O augalai Šventajame Rašte sielomis nevadinami.

Žodis „siela“ turi ir dar vieną reikšmę. Jobo 33:22 skaitome: „Jo siela artėja prie kapo, gyvybė — prie mirties“ (Brb). Šioje eilutėje žodžiai „siela“ ir „gyvybė“ pavartoti sinonimiškai, viena sąvoka papildo kitą. Kaip matome, „siela“ gali būti vadinama ir pati gyvybė — asmens, arba gyvos sielos, gyvastis. Kartą Jehova Dievas pasakė Saliamonui: „Tu buvai nusistatęs savo širdyje neprašyti [...] sielų savo priešų“ (2 Metraščių 1:11, Vl). Aišku, jog čia minimos „sielos“ yra tiesiog priešų gyvybė. Panašiai ir apie Jėzaus Kristaus gyvybę vienoje Biblijos pranašystėje pasakyta: „Jis atidavė savo sielą mirčiai“ (Izaijo 53:12, Brb).

Biblijoje sielos sąvoka aiški, nėra čia jokios painiavos. Siela galima pavadinti žmogų, gyvūną ar bet kokios būtybės (gyvos sielos) gyvybę. Dabar pažiūrėkime iš Biblijos keletą pavyzdžių, kas su siela nutinka žmogui mirus. Matysime, kaip tai derinasi su tuo, ką jau išsiaiškinome.

„Siela, kuri nusikalsta, mirs“

Biblijoje pasakyta: „Siela, kuri nusikalsta, mirs“ (Ezechielio 18:4, Brb). Sielvarto apimtas pranašas Elijas meldė Dievą mirties, sakydamas: „Imk mano sielą“ (1 Karalių 19:4, Vl). Kitas pranašas, Jona, irgi „geidė mirties savo sielai“ (Jonos 4:8, Vl). Kada žmogus miršta — miršta siela. Ji nėra nemirtinga. Siela juk vadinamas pats žmogus. Todėl jei kas mirė, galima teigti, kad mirė siela.

O kaip suprasti tas Biblijos eilutes, kuriose rašoma, kad siela išeina ar sugrįžta? Štai kas pasakojama apie Jokūbo žmoną Rachelę, kai ji gimdė sūnų Benjaminą: „Skausmai buvo taip dideli, kad siela jau buvo beišeinanti ir mirtis buvo jau čia pat“ (Pradžios 35:18, Skv). Kitoje vietoje, 1 Karalių 17:22, skaitome, kaip buvo prikeltas vienos našlės sūnus: „Viešpats išklausė Elijo balsą, ir vaiko siela sugrįžo į jį, ir jis atgijo“ (Skv). Ar iš šių  žodžių galima spręsti, kad siela yra kažkoks nematomas, paslaptingas žmogaus pradas, galintis nuo kūno atsiskirti ar vėl su juo susijungti?

Prisiminkime, kad viena žodžio „siela“ reikšmė — „gyvybė“. Taigi Rachelės siela buvo beišeinanti ta prasme, kad pamažu ją apleido jėgos ir gyvybė jau geso. Kituose Biblijos vertimuose pasakymas „siela jau buvo beišeinanti“ verčiamas „jos gyvybės kvapui išeinant“ (A. Jurėnas) arba aiškinama, kad Rachelė savo kūdikiui vardą davė „paskutiniu atsikvėpimu“ (A. Rubšys). Ta pačia prasme „siela“ suprantama ir pasakojime apie našlės sūnų: į jį sugrįžo ne kas kita kaip gyvybė (1 Karalių 17:23).

Tikroji žmogaus prigimtis

Biblija aiškiai atskleidžia, kas iš tikrųjų yra žmogus. Sielos jis neturi — pats yra siela. Žinodami tikrąją žmogaus prigimtį, suprantame, jog nutrūkus gyvybės gijai visos viltys sueina į viena: kad bus prisikėlimas iš mirusiųjų. Biblijoje yra užrašytas toks pažadas: „Nesistebėkite, kad ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs [Jėzaus] balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jono 5:28, 29). Tikrų tikriausia viltis, kad mirusieji vėl gyvens, — ne mokymas apie nemirtingą sielą, o tvirtas pažadas, kad bus prikėlimas. Štai kas mirusiųjų laukia!

Kaipgi tad svarbu daugiau sužinoti iš Biblijos apie prikėlimą ir gerai suprasti, ką jis žmonijai reiškia! Be to, būtina pažinti Dievą ir Kristų, kaip jis pats maldoje Tėvui sakė: „Amžinasis gyvenimas — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją“ (Jono 17:3). Pasigilinti į Bibliją ir įgyti daugiau žinių apie Dievą, jo Sūnų bei sužinoti, kokia ateitis laukia žmonijos, jums mielai padės vietiniai Jehovos liudytojai. Kodėl nesusisiekus su jais ar neparašius šio žurnalo leidėjams?

[Iliustracijos 4 puslapyje]

Visi jie yra sielos

[Šaltinio nuoroda]

Ožys: CNPC—Centro Nacional de Pesquisa de Caprinos (Sobral, CE, Brasil)