Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ištvermingai lauk Jehovos dienos

Ištvermingai lauk Jehovos dienos

Ištvermingai lauk Jehovos dienos

„Praturtinkite savo tikėjimą [...] ištverme“ (2 PETRO 1:5, 6, Brb).

1, 2. Kas yra ištvermė ir kodėl krikščionims jos reikia?

DIDŽIOJI Jehovos diena jau visai arti (Joelio 1:15; Sofonijo 1:14). Krikščionys yra pasiryžę likti ištikimi Dievui ir labai laukia to meto, kai Jehovos teisė valdyti bus apginta. Bet dabar jiems tenka atlaikyti aplinkinių priešiškumą, pakęsti šmeižtą, persekiojimus, kai kada net sumokėti gyvybe už savo įsitikinimus (Mato 5:10-12; 10:22; Apreiškimo 2:10). Tam reikia ištvermės — gebėjimo nepalūžti, kai užklumpa kokia neganda. Apaštalas Petras mus ragina: „Praturtinkite savo tikėjimą [...] ištverme“ (2 Petro 1:5, 6, Brb). Jėzus irgi pasakė: „Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mato 24:13).

2 Taip pat kamuoja negalės, veria skausmas netekus artimo žmogaus, spaudžia kiti sunkumai. Koks būtų patenkintas Šėtonas, jei mūsų tikėjimas palūžtų! (Luko 22:31, 32) Bet Jehovos padedami ištveriame visokiausius vargus (1 Petro 5:6-11). Aptarkime keletą pavyzdžių, liudijančių, kad Jehovos dienos galime laukti su tvirtu tikėjimu ir ištverme.

Negalės jų neįveikė

3, 4. Papasakok, koks pavyzdys rodo, kad Jehovai galime ištikimai tarnauti net kamuojami negalės.

3 Šiais laikais Dievas stebuklingai mūsų neišgydo, bet suteikia jėgų negalę ištverti (Psalmyno 41:2-4 [41:1-3, Brb]). „Kiek save prisimenu, — pasakoja Šaron, — invalido vežimėlis buvo mano nuolatinis palydovas. Nuo pat gimimo mane vargina cerebrinis paralyžius. Liga atėmė ir vaikystės džiaugsmus.“ Kai ji sužinojo apie Jehovą ir jo pažadus, kad žmogus vėl bus sveikų sveikiausias, sužibo viltis. Nors ši sesė sunkiai kalba ir vaikšto, labai džiaugiasi krikščioniška tarnyba. „Jei sveikata ir silpnėtų, pasitikėjimas Dievu ir bendrystė su juo yra mano išsigelbėjimas. Kokia aš laiminga, kad esu Jehovos tautoje ir nuolat jo palaikoma!“ — tai seniai, dar prieš penkiolika metų, Šaron pasakyti žodžiai.

4 Apaštalas Paulius skatino Tesalonikos krikščionis ‘padrąsinti liūdinčiuosius’ (1 Tesalonikiečiams 5:14). Didelis nusivylimas kartais net sukelia depresiją. Šaron anuomet, 1993-iaisiais, rašė: „Buvau visiškai sugniuždyta, [...] trejus metus mane vargino juodžiausia depresija. [...] Vyresnieji guodė ir rėmė savo patarimais. [...] Jehova per žurnalą Sargybos bokštas meilingai padėjo susivokti, kas per liga yra depresija. Jis tikrai rūpinasi savo tarnais ir supranta mūsų jausmus“ (1 Petro 5:6, 7). Šaron iki šiol ištikimai tarnauja Jehovai ir laukia jo didžiosios dienos.

5. Koks pavyzdys rodo, kad krikščionis, net didelės įtampos slegiamas, geba ištverti?

5 Kai kuriems krikščionims didelę įtampą kelia sunkūs praeities išgyvenimai. Štai Harlį, mačiusį Antrojo pasaulinio karo kruvinus mūšius, vis kankino košmariški sapnai. Per miegus jis šaukdavo: „Atsargiai! Saugokis!“ Pabusdavo išpiltas prakaito. Vis dėlto jis gebėjo suderinti savo gyvenimą su Dievo normomis. Galų gale sapnai kamavo vis rečiau ir buvo nebe tokie baisūs.

6. Kaip vienas krikščionis grūmėsi su savo negale?

6 Vienas krikščionis, kuriam nustatė bipolinį sutrikimą (maniakinę depresinę psichozę), vargiai bepajėgė skelbti gerąją naujieną nuo durų prie durų. Tačiau šios tarnystės jis neapleido: žinojo, kad taip išsigelbės ne tik pats, bet ir jo palankūs klausytojai (1 Timotiejui 4:16). Kartais šis brolis net negalėdavo prisiversti durų skambučio paspausti. Jis pasakoja: „Kai tik pavykdavo suimti save į rankas, vėl eidavau prie kitų durų ir bandydavau tęsti darbą. Vis nepasidaviau, todėl dvasinę sveikatą, kad ir ne pačią geriausią, išsaugojau.“ Šiam krikščioniui nelengva buvo ir lankyti sueigas, bet stengėsi jų nepraleisti, nes labai brangino bendrystę su brolija (Hebrajams 10:24, 25).

7. Kokią ištvermę rodo tie, kurie bijo kalbėti priešais auditoriją ar lankyti sueigas?

7 Kai kuriuos krikščionis kamuoja fobijos — įkyri objekto ar situacijos baimė. Pavyzdžiui, bijomasi kalbėti priešais auditoriją, net būti sambūriuose. Tik pagalvok, kaip sunku tokiam žmogui per krikščionių sueigas pasisakyti ar atlikti užduotį teokratinės tarnybos mokykloje! Vis dėlto šie tikėjimo broliai ir seserys savo negalei nepasiduoda, ir mums miela matyti juos sueigose, džiaugiamės jų aktyvumu.

8. Kas yra ypač svarbu, kenčiant emocinius sutrikimus?

8 Kenčiant emocinius sutrikimus, gelbsti poilsis ir miegas. Taip pat vertėtų kreiptis pagalbos į medikus. Bet ypač svarbu viską patikėti Dievui maldoje ir juo pasikliauti. „Pavesk savo rūpesčius Viešpačiui, ir jis tave palaikys; teisiajam palūžti jis niekada neleidžia“, — rašoma Psalmyno 55:23 (55:22, Brb). Todėl „visa širdimi pasitikėk Viešpačiu“ (Patarlių 3:5, 6).

Jei netekome artimojo

9—11. a) Kas mums padeda ištverti artimo žmogaus netektį? b) Kaip mes, sekdami Onos pavyzdžiu, galime nepalūžti?

9 Kai mirtis pasiglemžia artimą žmogų, širdis plyšta iš skausmo. Štai ir Abraomas verkė netekęs mylimos žmonos Saros (Pradžios 23:2). Netgi tobulas žmogus Jėzus, mirus jo draugui Lozoriui, pravirko (Jono 11:35). Natūralu liūdėti, kai mirtis atima mylimą žmogų. Bet krikščionys žino, jog bus prikėlimas iš mirusių (Apaštalų darbų 24:15). Tad ‘nenusimena kaip tie, kurie neturi vilties’ (1 Tesalonikiečiams 4:13).

10 Kaip išgyventi netektį? Gal padėtų toks pavyzdys: draugui išvykus į kelionę, paprastai neliūdime ilgai, nes tikimės jį vėl pamatyti sugrįžusį. Taigi liūdesys ir mums tikriausiai atlėgs, jei vis prisiminsime, kad kiekvieno ištikimo krikščionio laukia prikėlimas (Mokytojo 7:1).

11 Artimojo netektį lengviau ištversime glausdamiesi prie „visokios paguodos Dievo“ (2 Korintiečiams 1:3, 4). Čia verta paminėti pirmajame amžiuje gyvenusią našlę Oną. Ji liko be vyro vos po septynerių bendro gyvenimo metų. Tačiau net sulaukusi 84-erių Ona tarnavo Jehovai nesitraukdama iš šventyklos (Luko 2:36-38). Širdgėla ir vienatvė jos, gyvenančios tokį pasiaukojamą gyvenimą, nesugniuždė. Jeigu neapleidžiame krikščioniškos veiklos ir esame aktyvūs gerosios naujienos skelbėjai, sielvartas dėl netekties mūsų nepalauš.

Kaip atlaikyti įvairius gyvenimo išbandymus

12. Kokia bėda šeimoje gali prislėgti kai kuriuos krikščionis?

12 Kai kuriems krikščionims būna bėdų ir šeimoje. Antai pagalvokime, kaip gali sukrėsti sutuoktinio neištikimybė. Kartėlis ir nusivylimas dėl tokios išdavystės neduoda žmogui užmigti, sunku sulaikyti ašaras. Nebesiseka joks darbas, viskas slysta iš rankų, net gali nutikti nelaimė. Nebėra noro valgyti, žmogus blogsta. Jo širdis sudužusi. Tikriausiai sunku užsiimti krikščioniška veikla. O kokia trauma vaikams!

13, 14. a) Kuo mus įkvepia Saliamono maldos žodžiai, pasakyti per šventyklos dedikaciją? b) Kodėl reikia melsti šventosios dvasios?

13 Tokių nelaimių užkluptus mus gelbsti Jehova (Psalmyno 94:19). Kad jis išklauso savo tarnų maldas, žinome iš karaliaus Saliamono maldos per Jehovos šventyklos dedikaciją. Saliamonas maldavo Dievą: „Jeigu tuomet ko nors melstų ar prašytų pavienis žmogus ar visa tavo Izraelio tauta, pajutusi savo širdies nelaimę ir tiesdama rankas šių Namų link, išklausyk savo dangaus buveinėje, atleisk ir nedelsk veikti! Tik tu pažįsti visų žmonių širdis, tad suteik kiekvienam pagal jo elgesį. Žinodamas, kas kiekvieno žmogaus širdyje, taip elkis su jais, kad jie garbintų tave per visą gyvenimą krašte, kurį tu davei mūsų protėviams“ (1 Karalių 8:38-40).

14 Ypač patartina vis prašyti šventosios dvasios (Mato 7:7-11). Juk dvasios vaisius yra ir džiaugsmas, ir ramybė (Galatams 5:22, 23). Kokia atgaiva, kai mūsų dangiškasis Tėvas į maldas atsako — ir mes jau nebeliūdime, nebesielvartaujame, o džiaugiamės, jaučiame vidinę ramybę!

15. Kokie Šventojo Rašto žodžiai padėtų mums įveikti nerimą?

15 Didelė įtampa visada slegia širdį, bet ir tokiomis aplinkybėmis galime jaustis ramesni, jei įsiklausysime į Jėzaus žodžius. Jis pasakė: „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. [...] Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mato 6:25, 33, 34). Apaštalas Petras ragina: „Paveskite [Dievui] visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi“ (1 Petro 5:6, 7). Aišku, turime stengtis rasti išeitį iš susidariusios padėties. Bet jeigu jau padarėme, ką galėjome, liaukimės nerimavę ir viską su malda atiduokime į Dievo rankas. „Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk juo, ir jis tau padės“, — giedojo psalmininkas (Psalmyno 37:5).

16, 17. a) Kodėl mes negalime visiškai atsikratyti nerimo? b) Kuo mums bus palaiminga taikyti patarimą, užrašytą Filipiečiams 4:6, 7?

16 Paulius rašė: „Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Filipiečiams 4:6, 7). Žinia, netobuli Adomo palikuonys visiškai atsikratyti nerimo negali (Romiečiams 5:12). Štai Ezavo žmónos, hetitės, jo dievobaimingiems tėvams, Izaokui ir Rebekai, „apkartino [...] gyvenimą“ (Pradžios 26:34, 35). O krikščionims Timotiejui ir Trofimui tikriausiai kėlė rūpestį sušlubavusi sveikata (1 Timotiejui 5:23; 2 Timotiejui 4:20). Paulius nerimavo dėl savo bendratikių (2 Korintiečiams 11:28). Bet „maldos klausytojas“ visada yra pasiruošęs padėti jį mylintiems (Psalmyno 65:2, Jr).

17 Jehova, „ramybės Dievas“, palaiko ir guodžia mus, laukiančius jo dienos (Filipiečiams 4:9). Aukščiausiasis yra „gailestingas ir maloningas“, taip pat „geras ir atlaidus“. Jis „atsimena, kad mes esame dulkės“ (Išėjimo 34:6; Psalmyno 86:5; 103:13, 14). Taigi mūsų troškimai tesidaro jam žinomi ir taip įgausime „Dievo ramybę“, kuri pranoksta visokį supratimą.

18. Kaip, pasak Jobo 42:5, galime „matyti“ Dievą?

18 Kai mūsų maldos išklausomos, žinome, kad Jehova yra su mumis. Ištvėręs mėginimus Jobas sakė: „Buvau girdėjęs gandus apie tave [Dieve], bet dabar mano akys mato tave“ (Jobo 42:5). Žvelgdami į viską supratingai, su tikėjimu ir dėkingumu, apmąstome, koks maloningas mums Dievas, ir „matome“ jį kaip niekad aiškiai. Toks jo artumas įkvepia didžiulę ramybę mūsų prote ir širdyje.

19. Kaip jausimės, jeigu ‘visus rūpesčius pavesime Dievui’?

19 Jeigu ‘visus rūpesčius pavedame Dievui’, sunkumus galime pakelti su tokia vidine ramybe, kuri saugo mūsų širdį ir protą. Savo širdies gilumoje jausimės laisvi: nekaustys nerimas, baimė, nepasiduosime panikai. Minčių netrikdys neramumas, susirūpinimas.

20, 21. a) Kaip Stepono pavyzdys rodo, kad net persekiojami galime išlikti ramūs? b) Kokie šių laikų pavyzdžiai liudija, kad net sunkiausiais momentais krikščionys nepraranda ramybės?

20 Kristaus mokinys Steponas net sunkiausiu momentu, kai jo tikėjimas buvo mėginamas, išliko ramus. Prieš jam tariant paskutinius žodžius teismo taryboje, visi „matė, kad jo veidas tartum angelo“ (Apaštalų darbų 6:15). Jis, nelyginant angelas, Dievo pasiuntinys, spinduliavo ramybe. Steponui pasakius, jog teisėjai kalti dėl Jėzaus mirties, šie „baisiai įniršo ir ėmė ant jo griežti dantimis“. „Kupinas Šventosios Dvasios“ Steponas „žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje“. Tokio regėjimo sustiprintas jis liko ištikimas iki mirties (Apaštalų darbų 7:52-60). Mums Dievas regėjimų nesiunčia, bet, kai esame persekiojami, duoda ramybės dvasią.

21 Pažiūrėkime porą pavyzdžių, ką išgyveno krikščionys, Antrojo pasaulinio karo metais nacių nuteisti mirti. Vienas iš jų apie savo teismo posėdį rašė: „Paskelbė mirties nuosprendį. Išklausęs tariau ‘būk ištikimas iki mirties’, dar pasakiau kai kuriuos mūsų Viešpaties žodžius ir tuo viskas baigėsi. [...] Bet negalvokite apie tai. Dabar jaučiu tokią didžiulę ramybę, kad negalite net įsivaizduoti!“ Kitas jaunas krikščionis, prieš vedamas į giljotiną, savo tėvams rašė: „Jau po vidurnakčio. Aš dar galiu persigalvoti. Ak, negi būčiau laimingas šiame pasaulyje išsižadėjęs Viešpaties? Tikrai ne! Bet žinokite — aš palieku šį pasaulį laimingas ir kupinas ramybės.“ Be jokios abejonės, Jehova savo ištikimus tarnus sustiprina.

Ir tu gali ištverti!

22, 23. Kuo gali neabejoti, jeigu ištvermingai lauki Jehovos dienos?

22 Tau pačiam galbūt ir netenka patirti tokių išmėginimų, apie kuriuos kalbėjome. Vis dėlto teisingi dievobaimingojo Jobo žodžiai: „Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet turi daug vargo“ (Jobo 14:1). Štai tikriausiai nelengva savo vaikus vesti keliu, nurodytu Biblijoje. Gal jie patiria įvairių išbandymų mokykloje, bet kaip džiugu, kai jie tvirtai stovi Jehovos pusėje ir gina teisingus jo principus! O gal būna sunkumų ir pagundų darbe. Tačiau visa tai gebėsi ištverti, nes Jehova „kasdien [...] neša mūsų naštas“ (Psalmyno 68:20 [68:19, Brb]).

23 Gal nemanai galįs ką ypatinga nuveikti, laikai save tiesiog paprastu žmogumi. Vis dėlto Jehova niekada nepamirš tavo darbų ir meilės, kurią parodei jo šventam vardui (Hebrajams 6:10). Jo padedamas, tikėjimo išbandymus tikrai ištversi. Tad ir toliau kalbėk maldoje Dievui, kad nori vykdyti jo valią, ir atitinkamai planuok savo ateitį. Ištvermingai lauk Jehovos dienos, — tada tikrai Aukščiausiasis tave palaikys ir laimins.

Kaip atsakysi?

• Kodėl krikščionims reikia ištvermės?

• Kas padeda ištverti negalią ir artimojo netektį?

• Kaip įvairius sunkumus padeda ištverti malda?

• Kodėl, laukdami Jehovos dienos, nepristingame ištvermės?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 29 puslapyje]

Pasitikėdami Jehova įgauname jėgų ištverti artimojo netektį

[Iliustracija 31 puslapyje]

Tikėjimo mėginimus mums padeda ištverti nuoširdi malda