Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Skaitytojų klausimai

Skaitytojų klausimai

Skaitytojų klausimai

Kas pripjaudavo pirmąjį miežių pėdą, aukojamą šventykloje, jeigu pjūtis oficialiai prasidėdavo kaip tik tada, kai visi Izraelio vyrai susirinkdavo į Neraugintos duonos šventę?

Mozės įstatymas izraelitus įpareigojo: „Tris kartus per metus — Neraugintosios duonos šventėje, Savaičių šventėje ir Palapinių šventėje — visi tavo vyriškiai pasirodys Viešpaties, tavo Dievo, akivaizdoje toje vietoje, kurią Viešpats išrinks“ (Pakartoto Įstatymo 16:16). Nuo karaliaus Saliamono laikų tokia Dievo paskirta vieta buvo Jeruzalės šventykla.

Pirmoji iš trijų švenčių vykdavo ankstyvą pavasarį. Tai Neraugintos duonos šventė. Ji prasidėdavo iškart po nisano 14-ąją atšvęstos Paschos ir tęsdavosi iki nisano 21-osios, septynias dienas. Antrą iškilmių dieną, nisano 16-ąją, prasidėdavo pirmoji metų pjūtis, skaičiuojant pagal sakralinį kalendorių. Tą dieną vyriausiasis kunigas šventykloje turėdavo „pjūties pirmienų pėdą“ pasiūbuoti „Viešpaties akivaizdoje“ (Kunigų 23:5-12). O kas šį pėdą pripjaudavo, jei visi vyrai privalėjo susirinkti į Neraugintos duonos šventę?

Per Neraugintos duonos šventę atnašauti Jehovai derliaus pirmienas buvo įpareigota visa tauta. Bet nebuvo liepta kiekvienam asmeniškai pradėti pjūtį ir atnešti pirmienas į šventyklą. Ne, tai darė įgalioti tautos atstovai. Pripjauti pėdo Neraugintos duonos šventei juos pasiųsdavo į artimiausią miežių lauką. Apie tai vienoje enciklopedijoje rašoma: „Jeigu Jeruzalės apylinkėse miežiai jau būdavo prinokę, jų čia ir pripjaudavo, o jei ne, pristatydavo iš kitų Izraelio laukų. Javų prikirsdavo trys vyrai, kiekvienas su savo pjautuvu ir pintine“ (Encyclopaedia Judaica). Miežių pėdą atnešdavo vyriausiajam kunigui ir šis atnašaudavo jį Jehovai.

Izraelitai, aukodami derliaus pirmienas, kaip kad reikalavo Įstatymas, turėjo puikią progą parodyti dėkingumą Dievui už tai, kad laimina kraštą ir apdovanoja gausiu derliumi (Pakartoto Įstatymo 8:6-10). Bet svarbiausia, šios atnašavimo apeigos buvo „būsimųjų gėrybių šešėlis“ (Hebrajams 10:1). Įsidėmėtina, kad Jėzus Kristus prikeltas 33 m. e. m. nisano 16-ąją — derliaus pirmienų atnašavimo Jehovai dieną. Apaštalas Paulius rašė: „Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmagimis [„pirmoji naša“, Jr, išnaša]. [...] Visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę: pirma Kristus, po jo — priklausantys Kristui jo atėjimo metu“ (1 Korintiečiams 15:20-23). Jėzus Kristus buvo pats pirmas iš mirusiųjų prikeltas gyventi amžinai. Pirmasis pėdas, kurį vyriausiasis kunigas pasiūbuodavo Jehovos akivaizdoje, kaip tik ir buvo prikeltojo Jėzaus pirmavaizdis. Taip per Jėzų žmonijai atsivėrė kelias išsivaduoti iš nuodėmės ir mirties.

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 26 puslapyje]

© 2003 BiblePlaces.com