Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Tarnauti Jehovai — neprilygstama garbė

Tarnauti Jehovai — neprilygstama garbė

Gyvenimo istorija

Tarnauti Jehovai — neprilygstama garbė

Papasakojo Zira Staigers

1938 metais mirė mano vyras, ištikimas draugas visalaikėje tarnyboje. Turėjau pati rūpintis dviem sūnumis — naujagimiu ir dešimties metų. Troškau tęsti visalaikę tarnybą, tačiau kaip? Bet apie viską iš pradžių.

GIMIAU 1907-ųjų liepos 27 dieną Alabamos valstijoje (JAV). Netrukus tėvai su mumis, keturiais vaikais, persikėlė į Džordžiją. Paskui gyvenome Tenesio valstijoje, o vėliau netoli Tampos miesto Floridoje. Čia 1916-aisiais žiūrėjau „Kūrimo fotodramą“. Kinas tada dar buvo naujiena ir šis filmas visiems labai patiko.

Mano tėvai susidomėję skaitydavo Sargybos bokštą ir kitus biblinius leidinius. Vis dėlto tėtis, nors mėgo tą literatūrą, tuo metu nepalaikė ryšių su Biblijos tyrinėtojais (taip tada vadinosi Jehovos liudytojai). O mama lankė sueigas ir vesdavosi drauge mus, vaikus. Apsigyvenę Nailse (Mičigano valstija), ėmėme reguliariai dalyvauti sueigose. Tekdavo apie dvidešimt kilometrų važiuoti traukiniu iki Saut Bendo miesto Indianoje.

Laikui bėgant pasiaukojau Jehovai ir 1924 metų liepos 22-ąją parodžiau tai krikštu. Greit po to mama, kai ką pakeitusi savo kasdienybėje, tapo literatūros platintoja, arba kolportere (taip vadinosi visalaikiai tarnai). Jos ir kitų kolporterių pavyzdys uždegė manyje norą dirbti tokį pat darbą.

Surandu partnerį

1925-aisiais, dalyvaudama dideliame kongrese Indianapolyje (Indianos valstija), susipažinau su čikagiečiu Džeimsu Staigersu. Jis man iškart patiko, nes degė uolumu dėl Jehovos. Gyvenau už 160 kilometrų nuo Čikagos, taigi susitikinėti mums nebuvo lengva. Tuo metu tame didmiestyje buvo tik viena Biblijos tyrinėtojų bendruomenė, o sueigos vykdavo išnuomotame kambaryje antrame aukšte. Džeimsas dažnai man rašydavo ir taip pastiprindavo dvasiškai. 1926-ųjų gruodį susituokėme, po metų gimė pirmasis sūnus Edis.

Netrukus abu su Džeimsu ėmėmės pionieriaus tarnybos. Vienoje po kitos skelbėme aštuoniose valstijose — Mičigano, Luizianos, Misisipės, Pietų Dakotos, Ajovos, Nebraskos, Kalifornijos ir Ilinojaus. Taip prabėgo patys gražiausi mūsų šeimyninio gyvenimo metai. Paskui laimę aptemdė Džeimso liga.

Prispausti nepriteklių 1936-aisiais grįžome į Čikagą ir apsigyvenome pas Džeimso mamą, taip pat liudytoją. Vyro sveikata nesitaisė, ir man teko dirbti valgykloje už dolerį dienai. Tuomet buvau nėščia su antruoju vaiku. Mano miela anyta rūpinosi, kad visi būtume sočiai pavalgę, ir neėmė iš manęs nė cento. Ji mums labai padėjo.

Džeimsas mirė 1938-ųjų liepą. Dvejus metus jis sirgo encefalitu, galvos smegenų uždegimu. Dėl tos ligos negalėjo vairuoti automobilio ir skelbti po namus, bet niekada nepraleisdavo pasitaikiusių progų liudyti. Aš turėjau nutraukti visalaikę tarnybą ir įsidarbinti, kad išlaikyčiau šeimą. Darbą rasdavau nesunkiai, bet neilgam.

Sūnus Bobis gimė 1938-ųjų liepos 30-tą, praėjus tik aštuonioms dienoms po jo tėvo mirties. Anyta neleido man važiuoti gimdyti į valstybinę ligoninę, o nusiuntė į geresnę, pas savo gydytoją, ir net apmokėjo visas išlaidas. Esu nepaprastai jai dėkinga už krikščionišką meilę.

Vėl visalaikėje tarnyboje

Gyvenome pas ją, kol Bobiui suėjo dveji; Edžiui tada jau buvo dvylika. Nors turėjau prisitaikyti prie naujų aplinkybių, tebetroškau tarnauti Jehovai visalaike skelbėja. 1940 metais per kongresą Detroite Mičigano valstijoje viena pionierių pora pakvietė atvykti skelbti į Pietų Karoliną. Ryžausi. Už pusantro šimto dolerių nusipirkau 1935-ųjų laidos pontiaką ir pradėjau ruoštis. 1941-aisiais — tais metais Jungtinės Valstijos įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą — su abiem sūnumis pajudėjome pietų link. Aš vėl tapau visalaike skelbėja.

Atvykę į Pietų Karolinos valstiją pirmiausia apsistojome Kamdene, paskui Litl Riveryje, o galiausiai Konvėjuje. Čia nusipirkau nedidelę gyvenamąją automobilio priekabą ir pasistačiau šalia degalinės. Jos savininkas buvo toks malonus, kad net leido prisijungti prie jo dujų bei elektros šaltinių, taip pat naudotis degalinės tualetu. Karo įkarštyje degalus imta normuoti ir aš nebegalėjau jų gauti, todėl nusipirkau naudotą dviratį. Paskui, 1943 metais, išsibaigė visos mano santaupos. Jau maniau, kad visalaikę tarnybą teks nutraukti, bet kaip tik tada man pasiūlė tapti specialiąja pioniere. Tai reiškė, jog kas mėnesį gausiu lėšų būtinoms išlaidoms. Taip, Jehova visada manimi rūpinosi!

Tuo laiku kitų liudytojų Konvėjuje dar nebuvo. Skelbti vien su sūnumis man buvo sunkoka, todėl parašiau bendrijai laišką ir paprašiau, kad atsiųstų į pagalbą kitą specialiąją pionierę. 1944-aisiais sulaukiau puikios partnerės, Editos Volker! Kartu tarnavome įvairiose vietovėse šešiolika metų. Deja, paskui dėl sveikatos ji turėjo grįžti į Ohają.

Malonūs prisiminimai

Per visus tuos metus patyriau daug malonių atsitikimų, bet labiausiai džiugino pažintis su trylikamete Alberta, kuri gyveno Konvėjuje ir prižiūrėjo savo neįgalią močiutę bei du broliukus. Mergaitė pamilo Biblijos tiesas, kurių ją mokiau, ir troško dalytis jomis su kitais. Be to, Alberta vertino visalaikę tarnybą ir, baigusi vidurinę mokyklą, 1950-aisiais tapo pioniere. Šią tarnybą ji tęsia iki šiol, jau 57 metus!

Su Edita 1951-aisiais gavome paskyrimą persikelti į toje pačioje valstijoje esantį Rok Hilą, kur gyveno labai mažai liudytojų. Paskui trejetą metų tarnavome Elbertone Džordžijos valstijoje. Vėliau grįžome į Pietų Karoliną; ten aš praleidau aštuonerius metus, iki 1962-ųjų. Valhaloje sutikau senyvą, negirdinčią moterį, vardu Neti. Ji gyveno viena kaime. Biblijos studijos su šia moterimi vykdavo taip: leidinyje ji persiskaito pastraipą, tada aš parodau į klausimą puslapio apačioje, o jinai — į atsakymą pastraipoje.

Kai Neti ko nors nesuprasdavo, parašydavo klausimą ant popieriaus lapo ir aš atsakydavau raštu. Ilgainiui ji labai pamilo Biblijos tiesą ir pradėjo lankyti sueigas bei liudyti nuo durų prie durų. Neti skelbdavo viena, bet aš visada būdavau netoliese, dažniausiai kitoje gatvės pusėje, pasiruošusi prireikus padėti.

Begyvenant Valhaloje mano senasis automobilis nepataisomai sugedo. Pasitaikė proga už šimtą dolerių nusipirkti kitą, bet tiek neturėjau. Tada kreipiausi į bendratikį verslininką ir jis paskolino tą sumą. Netrukus iš savo sesers gavau laišką. Pasirodo, namiškiai ką tik sužinojo, kad po tėvo mirties jo banko sąskaitoje liko pinigų. Pasitarę, ką su jais daryti, vieningai nusprendė atsiųsti man. Suma buvo šimtas dolerių!

Sūnūs tampa pionieriais

Vaikystėje Edis ir Bobis visada eidavo su manim į skelbimo tarnybą. Tais laikais narkomanija ir amoralumas nebuvo taip paplitę kaip dabar. Gyvenome paprastai, sutelkę dėmesį į gerosios naujienos skelbimo darbą, todėl man neiškilo daugelis tų problemų, su kuriomis šiandien susiduria tėvai, mokantys vaikus Jehovos kelių.

Edis lankė mokyklą Kamdene, kol pabaigė aštuonias klases, o tada panoro tapti pionieriumi. Keletą metų mudu džiaugėmės pionieriška tarnyba drauge. Paskui jis užsidegė troškimu darbuotis Jehovos liudytojų bendrijos centriniame biure Niujorke. Tas noras irgi išsipildė — Edis ten dirbo nuo 1947 iki 1957 metų. 1958-aisiais jis vedė Albertą, mano buvusią studijuotoją, ir nuo to laiko abu tarnauja pionieriais. Kaip džiugu buvo mums visiems trims 2004-aisiais kartu dalyvauti Pionierių tarnybos mokykloje!

Prisimenu, kartą girdėjau mažąjį Bobį prašant Jehovą padėti man gauti benzino, kad galėčiau nuvažiuoti pas savo studijuotojus. Visą gyvenimą sūnus mėgo skelbimo darbą ir keletą metų tarnavo pionieriumi. Deja, jo šeimą irgi ištiko tragedija: 1970-aisiais, nepraėjus nė dvejiems metams po vestuvių, gimdymo metu mirė žmona ir naujagimės dvynukės. Mudu su Bobiu gyvename netoliese ir esame labai artimi.

Esu pionierė iki šiol!

1962-aisiais mane paskyrė į bendruomenę Lambertone (Šiaurės Karolina). Joje tebesu ir po 45 metų. Vairuoti lioviausi jau beveik 84-ių. Dabar į sueigas bei skelbimo tarnybą mane nuveža viena kaimynystėje gyvenanti liudytojų šeima.

Turiu vaikštynę ir invalido vežimėlį, tačiau man jų neprireikia — kol kas pajėgiu judėti be niekieno pagalbos. Dėkoju Jehovai, kad sveikata visą laiką buvo puiki ir tik dabar pablogėjo regėjimas. Niekada nepraleidžiu sueigų, nebent smarkiai sunegaluoju, ir iki šiol tarnauju pioniere, tik skelbiu mažiau valandų.

Visalaikėje tarnyboje praleidusi 70 džiaugsmingų metų, galiu nuoširdžiai pasakyti, kad Jehova nuolat man padėdavo. * Suprantu, jog nesu labai gabi ar greita darbininkė, bet Jehova žino, ką galiu ir ko ne. Kaip gera, kad jis visada pastebėdavo mano pastangas ir panaudodavo mane savo nuožiūra.

Manau, labai svarbu tarnauti Jehovai visomis išgalėmis, nes už viską turime būti dėkingi jam. Kol pajėgsiu, norėčiau tęsti pionieriaus tarnybą. Kokia tai garbė! Meldžiu, kad Jehova leistų tarnauti jam visą amžinybę.

[Išnaša]

^ pstr. 30 Sesuo Staigers baigė savo žemiškąjį kelią 2007-ųjų balandžio 20 dieną. Liepą jai būtų sukakę šimtas metų. Jos ištikima ilgametė tarnyba Dievui — mums puikus pavyzdys. Džiaugiamės, kad ji gavo dangiškąjį apdovanojimą.

[Iliustracija 13 puslapyje]

Šiuo automobiliu su vyru važinėjome tarnaudami kolporteriais

[Iliustracija 14 puslapyje]

Su sūnumis 1941-aisiais

[Iliustracija 15 puslapyje]

Su Edžiu ir Bobiu šiandien