Kentėjimuose galime rasti gera

„Štai mes vadiname palaimintais ištverminguosius“ (JOKŪBO 5:11).

1, 2. Kas rodo, kad Jehova neskyrė žmogui kentėti?

PAPRASTAI žmogus kentėti nenori. Nei mūsų Kūrėjas, Jehova Dievas, nenori, kad kamuotumės. Tai matome iš jo įkvėpto Žodžio, skaitydami, kas gi buvo po to, kai jis sukūrė vyrą ir moterį. Pirmiausia Dievas sukūrė vyrą. „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pradžios 2:7). Adomas turėjo tobulą kūną ir protą. Jam nereikėjo sirgti ir mirti.

² Kokioje aplinkoje Adomas gyveno? „Viešpats Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. Iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui“ (Pradžios 2:8, 9). Adomo namai išties buvo nuostabūs. Edene niekas nekentėjo.

3. Koks gyvenimas laukė pirmosios žmonių poros?

³ Pradžios 2:18 rašoma: „Viešpats Dievas tarė: ‘Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką.’“ Tada Jehova sukūrė Adomui tobulą žmoną ir taip davė pradžią laimingam šeimos gyvenimui (Pradžios 2:21-23). Toliau Biblijoje pasakojama: „Dievas palaimino juos, tardamas: ‘Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!’“ (Pradžios 1:28). Pirmoji žmonių pora gavo puikią užduotį — plėsti Edeno sodą, kol visa žemė virs rojumi. Be to, jie turėjo susilaukti laimingų palikuonių, nė nežinančių, ką reiškia kentėti. Kokia nuostabi pradžia! (Pradžios 1:31)

Kančių pradžia

4. Ką byloja žmonijos istorija?

⁴ Bet paskui, — kaip liudija žmonijos gyvenimas istorijos tėkmėje, — įvyko kai kas baisaus ir viskas pasisuko ne ta linkme. Slegia vargai ir tenka daug kentėti. Ištisus amžius Adomo ir Ievos palikuonys serga, sensta ir keliauja į kapą. Žemė — toli gražu ne rojus, kuriame gyventų laimingi žmonės.  Esama padėtis taikliai apibūdinta Laiške romiečiams 8:22: „Visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina.“

5. Kodėl galima sakyti, jog dėl žmonijos kentėjimų iš dalies kalti mūsų pirmieji tėvai?

⁵ Jehovos negalime kaltinti už neapsakomus kentėjimus, kurie trunka jau tokius ilgus amžius (2 Samuelio 22:31). Reikia pripažinti, jog iš dalies kalti patys žmonės. „Tokie sugedę, jie daro šlykščius darbus“ (Psalmyno 14:1). Mūsų pirmiesiems tėvams pačioje pradžioje buvo duota visa, kas geriausia. Kad ir toliau niekas netemdytų jų gyvenimo, reikėjo tik paklusti Dievui. Bet Adomas ir Ieva atmetė Jehovos valdžią. Kadangi pirmieji žmonijos protėviai nuo Jehovos nusigręžė, Aukščiausiasis jų nebepalaikė ir jiedu nebegalėjo likti tobuli. Abu nyko, kol juos pasiglemžė mirtis. Netobulumas persidavė ir mums (Pradžios 3:17-19; Romiečiams 5:12).

6. Kokia kaltė tenka Šėtonui, kad prasidėjo kentėjimai?

⁶ Taip pat nepamirškime, kad visi kentėjimai prasidėjo ir dėl vienos dvasinės esybės, tapusios Šėtonu, kaltės. Jis buvo apdovanotas valios laisve, tačiau ėmė šia laisve piktnaudžiauti, užsinorėjęs pats būti garbinamas. Bet garbinti reikia tik Jehovą, ne jo kūrinius. Šėtonas būtent ir pastūmėjo Adomą su Ieva atsimesti nuo Jehovos, tarsi jiedu būtų galėję pasidaryti „kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“ (Pradžios 3:5).

Teisę valdyti turi tik Jehova

7. Ką suvokiame matydami maištavimo prieš Jehovą padarinius?

⁷ Matydami, kokie baisūs yra maišto padariniai, suvokiame, kad tik Jehova, visatos Viešpats, turi teisę valdyti ir tiktai jo valdžia teisinga. Praėję tūkstantmečiai byloja, kad Šėtono, „šio pasaulio kunigaikščio“, primestas valdymas yra blogas, neteisingas, prievartinis, taigi visai netikęs (Jono 12:31). Šėtono rankose esantis ilgas ir apgailėtinas politinis valdymas taip pat rodo, jog žmonės nesugeba valdyti teisingai (Jeremijo 10:23). Visokia valdžia, išskyrus Dievo, yra pasmerkta žlugti. Tuo abejoti neleidžia pati istorija.

8. Ką Jehova yra nusprendęs padaryti visokiai žmonių valdžiai ir kaip tai įgyvendins?

⁸ Tūkstančius metų leidęs žmonijai bandyti visokiausią savivaldą, Jehova tikrai turi teisę pašalinti tokį valdymą ir įvesti savo valdžią. Apie tai vienoje pranašystėje pasakyta: „Anų karalių [žmonių politinių valdžių] dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę [dangiškąją valdžią su Kristumi priešaky], kuri niekada nebus sunaikinta [...]. Ji sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai“ (Danieliaus 2:44). Nei demonams, nei žmonėms nebebus leista valdyti. Tik Dievo dangiškoji Karalystė viešpataus, tik ji valdys žemę. Karalius bus Kristus ir kartu su juo valdys 144000 atsidavusių Dievui žmonių, pašauktų iš žemės (Apreiškimo 14:1).

Ką gera randame kentėjimuose

9, 10. Ką gera Jėzui davė tai, kad pačiam teko nemažai iškentėti?

⁹ Verta žinoti, kokie tinkami savo pareigoms tie, kurie pašaukti valdyti dangiškojoje Karalystėje. Jėzus Kristus pirmasis parodė, kad yra puikiai pasirengęs karaliauti. Nesuskaičiuojamus amžius jis buvo šalia Jehovos, vykdė jo valią kaip „įgudęs darbininkas“ (Patarlių 8:22-31; NW). Kada Jehova  siuntė Jėzų į žemę, šis mielai sutiko čia ateiti. Paskui atsidėjęs skelbė žmonėms apie Jehovos visuotinę valdžią ir jo Karalystę. Visuomet paklusdamas savo Tėvo valdžiai, Jėzus paliko mums geriausią pavyzdį (Mato 4:17; 6:9).

¹⁰ Jėzus iškentė persekiojimus ir galiausiai buvo nužudytas. Per visą savo tarnybos laiką jis regėjo, kokia apgailėtina žmonijos padėtis. Ar jam davė ką nors gera tai, kad matė žemės vargus ir pats kentėjo? Taip. Hebrajams 5:8 rašoma: „Būdamas [Dievo] Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo.“ Tokia patirtis žemėje Jėzui labai pravertė: jis įgijo daugiau supratingumo, užuojautos. Pats įsitikino, koks yra žmogaus gyvenimas. Dabar jis žinojo, ką jaučia kenčiantieji, ir dar geriau suvokė savo, kaip būsimo Gelbėtojo, vaidmenį. Štai ką apie tai sako Laiške hebrajams apaštalas Paulius: „Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas ir galėtų permaldauti už tautos nuodėmes. Pats iškentęs gundymus, jis gali padėti tiems, kurie yra gundomi. [...] Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku“ (Hebrajams 2:17, 18; 4:14-16; Mato 9:36; 11:28-30).

11. Ko išmokė gyvenimo žemėje patirtis būsimus karalius ir kunigus?

¹¹ Panašiai galima pasakyti ir apie tuos 144000, kurie atpirkti iš žemės valdyti drauge su Jėzumi Kristumi dangaus Karalystėje (Apreiškimo 14:4). Visi jie gimė ir augo pasaulyje, kur kančių netrūksta, ir patys kentėjo. Daugelis patyrė persekiojimus, o kai kurie dėl savo ištikimybės Jehovai bei ryžto sekti Jėzaus pėdomis net atidavė gyvybę. Bet jie ‘nesigėdijo savo Viešpaties liudijimo, drauge kentėjo Evangelijos labui’ (2 Timotiejui 1:8). Turėdami gyvenimo žemėje patirtį, yra kuo puikiausiai pasirengę danguje spręsti žmonių reikalus. Jie išmoko būti atjautesni, maloningesni ir dar labiau trokšta padėti kitiems (Apreiškimo 5:10; 14:2-5; 20:6).

Kodėl žemiškąją viltį puoselėjantys Dievo tarnai laimingi

12, 13. Ką gera kentėjimai duoda žemiškąją viltį puoselėjantiems krikščionims?

¹² Ar dabartinio laikmečio kentėjimai duoda ką nors gera tiems, kurie viliasi amžinai gyventi žemės rojuje be ligų,  sielvarto ir mirties? Per kentėjimus patiriamas skausmas pats savaime nėra malonus. Bet visa ištverdami ugdomės gerąsias savybes ir jaučiamės laimingi.

¹³ Pažiūrėkime, kas apie tai pasakyta Dievo įkvėptame Žodyje. „Jeigu jums ir tektų kentėti už tiesą, jūs palaiminti! * [...] Jei jus niekina dėl Kristaus vardo, jūs palaiminti“ (1 Petro 3:14; 4:14). „Palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mato 5:11, 12). „Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą, nes, kai bus ištirtas, jis gaus gyvenimo vainiką“ (Jokūbo 1:12).

14. Kokia prasme kentėjimai daro Jehovos garbintojus laimingus?

¹⁴ Žinia, ne patys kentėjimai mus daro laimingus. Laimę, arba pasitenkinimą, jaučiame suprasdami, jog kenčiame todėl, kad vykdome Jehovos valią ir sekame Jėzumi. Štai pirmajame amžiuje kai kurie apaštalai buvo įmesti į kalėjimą, paskui nuvesti į žydų aukščiausiąjį teismą ir pasmerkti, kad skelbė apie Jėzų Kristų. Juos nuplakė ir paleido. Kaip jie jautėsi? Biblijoje rašoma, jog apaštalai „ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apaštalų darbų 5:17-41). Tokia bausmė ir skausmas, aišku, džiaugsmo neteikė, bet jie buvo laimingi žinodami, jog nukentėjo kaip ištikimi Jehovos tarnai ir atsidavę Jėzaus sekėjai (Apaštalų darbų 16:25; 2 Korintiečiams 12:10; 1 Petro 4:13).

15. Ką gera dabartiniai kentėjimai gali duoti mums ateityje?

¹⁵ Jeigu aiškiai suvokiame, kodėl tenka atlaikyti priešiškumą ir persekiojimus, mūsų ištvermė didės. Lengviau pakelsime ir būsimus kentėjimus. Juk sakoma: „Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus. Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę“ (Jokūbo 1:2, 3). Panašiai kalbama ir Romiečiams 5:3-5: „Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė — išmėgintą dorybę, išmėginta dorybė — viltį. O viltis neapgauna.“ Tad kuo daugiau sunkumų dabar ištveriame dėl savo krikščioniškos pozicijos, tuo geriau esame pasirengę atlaikyti išmėginimus, kurių šioje sugedusioje santvarkoje dar gali būti.

Kenčiantiems Jehova atlygins

16. Ko būsimi karaliai ir kunigai už savo kentėjimus sulauks iš Jehovos rankų?

¹⁶ Net jeigu mes, kaip krikščionys, dėl priešiškumo ar persekiojimo patiriame materialinių nuostolių, galime jausti pasitenkinimą neabejodami, kad Jehova už visas patirtas skriaudas atlygins. Štai kai kuriems dangiškąją viltį puoselėjantiems bendratikiams apaštalas Paulius rašė: „Jūs [...] linksmai sutikote savo turto išplėšimą, žinodami, jog turite geresnį ir nenykstantį lobį“ — pašaukimą valdyti Dievo Karalystėje  (Hebrajams 10:34). Įsivaizduok, kaip jie džiaugsis, kai Jehovos ir Kristaus įgalioti teiks nuostabias dovanas naujojo pasaulio gyventojams. Teisingai apaštalas Paulius ištikimiems krikščionims pasakė: „Aš esu tikras, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“ (Romiečiams 8:18).

17. Kuo Jehova apdovanos žemiškąją viltį puoselėjančius ir ištikimai jam tarnaujančius krikščionis?

¹⁷ Nepaprastai dosniai Jehova ateityje atlygins ir žemiškąją viltį puoselėjantiems krikščionims, — kad ir ką šie prarastų, kad ir ko atsisakytų dėl Dievo tarnystės. Jehova apdovanos juos tobulumu ir amžinuoju gyvenimu žemės rojuje. Tada Dievas „nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (Apreiškimo 21:4). Koks viltingas pažadas! Visa, ko galime dėl Jehovos netekti — savo noru ar aplinkybių verčiami, — yra niekis, palyginti su tuo puikiu gyvenimu, kurį jis pažadėjo savo ištikimiems tarnams, ištversiantiems kentėjimus.

18. Kokį guodžiantį pažadą Jehova duoda mums savo Žodyje?

¹⁸ Kad ir ką dar reikėtų iškęsti, tai netemdys amžinojo gyvenimo džiaugsmo Dievo valdomame pasaulyje. Kas buvo bloga, visiškai nublanks, palyginti su neapsakoma naujojo pasaulio gerove. Izaijo 65:17, 18 pasakyta: „To, kas buvo, niekas neatmins, tai nė į galvą niekam nebeateis. Džiaukitės ir linksminkitės amžinai tuo, ką aš kuriu!“ Ne veltui Jėzaus brolis Jokūbas rašė: „Mes vadiname palaimintais ištverminguosius“ (Jokūbo 5:11). Vadinasi, jei pakeliame dabartinio laikmečio kentėjimus ir liekame Dievui ištikimi, daug gera patiriame jau dabar ir dar patirsime ateityje.

[Išnaša]

Kaip atsakysi?

• Kaip prasidėjo žmonijos kentėjimai?

• Ką gera kentėjimai gali duoti būsimiems žemės valdovams ir jos gyventojams?

• Kodėl net ir kentėdami galime būti laimingi?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 27 puslapyje]

Mūsų pirmųjų tėvų laukė puiki ateitis

[Iliustracija 29 puslapyje]

Jėzus žino, ką reiškia žmogui kentėti, todėl yra geras Karalius ir Vyriausiasis Kunigas

[Iliustracija 31 puslapyje]

Apaštalai ‘džiaugėsi, kad užsitarnavo panieką’ dėl savo tikėjimo